„Per šalčius benamiai pas mus ir būna, galima sakyti, neišvažiuoja. Vakare kiekvienas gauna maisto davinį: arbatos, po du kiaušinius ir du gabaliukus duonos. Kitą kartą būna kotletai, dešros gabaliukas“, – DELFI pasakojo A. Kojalavičiaus gatvėje įsikūrusio Vilniaus nakvynės namų filialo vedėja Janina Kulienė.
Bendroje salėje iš beveik 90 žmonių – apie 20 moterų. Tačiau net ir čia jos sugeba susikurti jaukumo: nors formaliai neleidžiama, ant palangių išdėliotos malonios smulkmenos, paveiksliukai, kosmetikos indeliai.
Tarp nakvynės namų gyventojų – nemažai sėdinčių invalidų vežimėliuose. Tačiau, pvz., prie pat durų esančio gulto savininkės niekaip nepavadintum bename, greičiau – subtiliai apsirengusia ilgaplauke biuro darbuotoja.
Nuskurdę inteligentai
Paklausta, ką veikia per šalčius iš nakvynės namų nevaromi žmonės, J. Kulienė sakė, kad žiūri televizorių, klausosi radijo. Kai kurie autobusu važiuoja į miestą nemokamai pavalgyti, bibliotekose naudojasi internetu.
Paklausta, kur išmoksta naudotis kompiuteriu, socialinė darbuotoja pabrėžė, kad benamiai – ne valkatos ir tik dalis jų stovi prie konteinerių.
„Yra ir ekonomistų, šiuo metu turime vieną gydytoją, mokytojų, iš gyvenimo „iškritusių“ kariškių. Kiekvienas su sava gyvenimo istorija, tačiau kasdien jų problemos gilėja ir vis sunkiau sprendžiamos“, – apgailestavo DELFI pašnekovė.
Dauguma – darbingo amžiaus vyrai
Socialiai pažeidžiamų žmonių situaciją labai pablogėjo per sunkmetį: „Anksčiau Darbo biržoje buvo organizuojami mokymai, buvo daugiau galimybių dirbti viešuosius darbus, tačiau dabar juos dirba tik vienas kitas benamis.
Dauguma nakvynės namų gyventojų – darbingo amžiaus vyrai, nuo 30 iki 50 metų amžiaus, nors dėl gyvenimo būdo jie atrodo kur kas vyresni.
„Nemažai – iš globos namų. Jeigu sukuria šeimą, kaip taisyklė, ji išyra, nes, matyt, be šeimos gyvenę žmonės neturi reikalingų bendro gyvenimo įgūdžių. Kita dalis – turi įvairių priklausomybių, dėl kurių pašlyja santykiai su artimaisiais, prasideda skolos už butus, problemos dėl darbo, nes ir gavę jį sugeba išsilaikyti tik pora ar tris mėnesius. Ypač sunku adaptuotis iš kalėjimų išėjusiems žmonėms, kurie praranda laisvėje reikalingus išgyvenimo įgūdžius“, – vardijo J. Kulienė.
Nedrįsta kreiptis į gimines
Nakvynės namų vedėja pastebėjo, kad darbdaviai ypač atsargiai žiūri į buvusius kalinius.
„Giliau paanalizavus konkretaus mūsų gyventojo asmeninį gyvenimą, nė vieno negali smerkti, nors dažnas ir pats pripažįsta, kad artimiesiems yra padaręs daug blogo. Gal giminės ir priimtų, bet žmonės sako nedrįstantys prašyti atleidimo ar tiesiog sau atleisti, kad viskas taip susiklostė ir neperžengia to slenksčio“, – sakė socialinė darbuotoja.
Minėtoje įstaigoje yra ne tik vienos nakties salė, kur priimami visi norintys, bet ir atskiri 6-8 vietų kambariai, kuriuose gali gyventi pragyvenimo šaltinį turintys žmonės.
Pasak socialinės darbuotojos, nakvynės namuose apsistoja ir senukai, tačiau čia neužsibūna, nes, sutvarkius dokumentus, išvežami į pensionus. Standartinė jų pasakojama istorija: mirė žmona, atsirado kita moteris, iššvaistė turtą ir liko be nieko.
„Būna, kad namus užrašo vaikams, ir lieka be pastogės, tačiau dažniausios benamystės priežastys – alkoholizmas, psichikos liga, vaikystėje prarasta tėvų globa, neatsakingai gyventas gyvenimas“, – apibendrino J. Kulienė.
Gyvena 13 benamių šeimų
Benamės vilniečių šeimos laikiną prieglobstį gauna kitoje įstaigoje – Vilkpėdės gatvėje įsikūrusiuose nakvynės namuose.
„Atvejų, kad pas mus patektų būsto kreditų neišsimokėję ir be namų likę žmonės, dar nebuvo. Paprastai čia apsistoja šeimos, kurios turėjo darbus, nuomojo butus, tačiau tapę bedarbiais neteko ir jų“, – sakė Vilniaus nakvynės namų direktoriaus pavaduotoja Audronė Luneckienė.
Šiuo metu čia gyvena 13 šeimų, kurios augina 17 vaikų. Absoliuti dauguma - mamos su vaikais nuo šešių mėnesių iki 17 metų.
„Esame turėję ne vieną moterį su trimis ir daugiau vaikų. Anksčiau buvo ir penkis vaikus turinti moteris, tačiau, kaip susiklostė tolimesnis jos likimas nežinau. Buvo atvejis, kad moteriai su keturiais vaikais savivaldybė suteikė socialinį būstą, tačiau tai – išimtis, nes eilės socialiniam būstui gauti didžiulės“, – pripažino A. Luneckienė.
Du triaukščio nakvynės namų pastato aukštus užima vyrai, vieną – benamės moterys su vaikais ir šiuo metu viena nakvynės namuose gyvenanti pilna šeima.
Dukra nori tapti policininke
Iki kovo mėnesio su trimis vaikais nakvynės namuose liksianti 36 metų Lidija – viena iš daugiavaikių šių namų gyventojų. Kaip pasakojo, anksčiau ji buvo apsistojusi pas mamą, bet ten nebeliko vietos.
Vyriausiai Lidijos dukrai greitai bus aštuoniolika, sūnui trylika, o mažylei Kamilei – dveji su puse. Iš pradžių moteris dirbo siuvėja, vėliau valytoja, bet ir šio darbo neteko. Dabar sakė auginanti mažylę ir laukianti, kad Darbo birža siųstų „į kokius nors kursus, nes kiek pati ieško per internetą, visos laisvos vietos užimtos“.
Didieji Lidijos vaikai eina į šalia esančią vidurinę mokyklą. Paklausta, ar jiems ne gėda pasisakyti, kad neturi namų, DELFI pašnekovė sakė, kad dauguma dukters ir sūnaus draugų žino, iš kur jie ateina. „Būna, kad juos čia draugai aplanko ir nieko tokio“, – sakė moteris.
Į vienuoliktą klasę einanti jos dukra – šiuo metu visame šeimų aukšte vyriausias vaikas. Kad netrukdytų mažoji sesutė, dažnai pamokas ruošia bendroje virtuvėje.
Pasak mamos, baigusi dvyliktą klasę dukra norėtų studijuoti, paskui dirbti policininke: „Metus lankė užsiėmimus Lietuvos karo akademijoje. Jai patinka tvarka, konkretumas, uniforma. Turi griežtą savo nuomonę. Kaip visi sako, kieta panelė“.
Leidimas gyventi nakvynės namuose Lidijai jau kartą pratęstas, tačiau ką darys, kai baigsis terminas, ji sakė nežinanti.