„Žmogus, kuris yra vienaip ar kitaip priklausomas nuo prezidentės valios, dabar turi suprasti, kad iš jo nereikalaujama būti savarankišku, iniciatyvos ar panašiai. Politikai ir aukšto rango valdininkai paverčiami sraigteliais, kas išties nėra sveika. Kiekvieno politiko ar aukšto rango valdininko iniciatyva suteikia galimybę kūrybiškiau ir galbūt efektyviau išspręsti tas problemas, už kurias jis atsakingas“, - DELFI sakė L. Bielinis.
Pasak jo, šalies vadovės teiginiai, kad „užsienio politika negali tapti užsienio reikalų ministro politinės savireklamos įkaite“, reiškia, jog V. Ušackas baudžiamas ne už pasiektus tikslus ar vykdomos užsienio politikos turinį, o už formą.
„Vyriausybė valstybėje vykdo užsienio politiką ir ministras, nori jis to ar nenori, turi vykdyti valstybės politikų numatytas užsienio politikos gaires. Forma, kurią jis panaudoja tam, kad realizuotų tuos tikslus, gali būti labai įvairi, bet galutine prasme ministro darbas yra vertinamas pagal gautą rezultatą, o ne pagal formą, kurią jis panaudojo, norėdamas tą rezultatą pasiekti“, - svarstė mokslininkas.
Pasiteiravus, galbūt ministro pasirinkta forma, prezidentės nuomone, niekur neveda, L. Bielinis pripažino, kad V. Ušackas kaip ir kiekvienas politikas turėjo natūralų pomėgį „eksponuoti save“, bet esą pagrindinis nepasitikėjimo motyvas tikrai buvo ne ministro viešieji ryšiai, o nepaklusnumas.
„Mano galva, konflikto šaknis (kuri bus aktuali ir būsimiems valstybė struktūroje dirbantiems žmonėms), konflikto algoritmas yra savarankiškumas“, - reziumavo L. Bielinis.
J.Novagrockienė: ministras – ne komandos žaidėjas
Kad V. Ušackas buvo pernelyg savarankiškas, sutinka ir politologė Jūratė Novagrockienė. Jos nuomone, užsienio reikalų ministras nėra komandos žaidėjas, mėgsta dirbti individualiai – tai esą ir galėjo tapti pagrindine nepasitikėjimo priežastimi, juolab, kad pagal Konstituciją užsienio politiką vykdo prezidentas ir Vyriausybė.
„Iš dalies buvo daromas toks draugiško ir visokio kokio ministro, be aštrių kampų, įvaizdis“, - DELFI sakė politologė, reaguodama į šalies vadovės nuomonę apie tai, kad užsienio politika negali tapti asmens viešųjų ryšių įkaite. – „Bet aš manau, kad pagrindinė priežastis ta, jog nesutampa ministro ir prezidentės požiūriai tiek į santykius ar su Rusija, ar su Europos Sąjunga. Ypatingai dėl kalėjimų nuomonės išsiskyrė“.
J. Novagrockienės teigimu, užsienio reikalų ministras mėgsta dirbti individualiai, tuo tarpu užsienio politika reikalauja komandinio darbo tarp institucijų ir tarp politikų. „Aš manau, kad tai čia buvo pagrindinė priežastis“, - teigė politologė.
„Mano supratimu, jam tikrai trūksta komandinio darbo, atsižvelgimo į partnerius, su kuriais jis turi reguliuoti pozicijas. Nes realiai jis nėra autonomiškas“, - pridūrė J. Novagrockienė.