„Sielovados darbuotojai jau dirba ir kitose pasaulio šalyje, tokiose kaip Austrija ir Vokietija. Jų reikalingumu neabejojama ir Lietuvoje”, – teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vis dėlto „neabejojama” tik pačioje ministerijoje, o visuomenės nuomonė šiuo klausimu išsiskiria. „Atgimimo” kalbinti pašnekovai pirmiausia nerimavo dėl Vyriausybės noro sukurti dar vieną valstybės finansuojamą darbo vietą tokiu ekonomiškai nepalankiu metu.

Teigiama, kad Lietuvos globos įstaigose sielovada ir taip gana sėkmingai vykdoma savanoriškais pagrindais. Juo labiau kad ministerija nesvarsto galimybės suteikti sielovados reikalams papildomo finansavimo, tad globos namams reikėtų verstis su esamu biudžetu. Antra, neaišku, ko tikimasi iš sielovadininkų, kaip jų darbas būtų įvertinamas ir kaip užtikrinama kokybė.

Idėja atrodo gera, o įgyvendinimas neaiškus

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, pastaraisiais metais beveik nesikeičia vaikų globos namuose gyvenančių vaikų skaičius, jų yra apie 6 tūkstančius. Tai našlaičiai, tėvų globos netekę vaikai ar gyvenantys valstybinėje įstaigoje dėl įvairių problemų šeimose. Ne paslaptis, kad palikę globos namus jie ne visuomet sugeba prisitaikyti visuomenėje, susitvarkyti asmenines problemas. Tad iš pirmo žvilgsnio Vyriausybės pasiūlymas įteisinti vaikų globos namuose naują sielovadininko etatą atrodo puiki idėja ugdant dvasiškai stiprias asmenybes. 

Deja, anot teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, „yra daugybė procedūrinių ir labai praktinių klausimų, kurie gali šią gerą idėją diskredituoti, nes tiesiog neaišku, kaip tai bus įgyvendinama. Aš suprantu, kad politine prasme viskas aišku ir visi pasidžiaugs, kaip gerai, bet po pasidžiaugimo ateis praktinis gyvenimas, kuris sukels daug sunkumų”.

Dvasininko psichologijos diplomo nepareikalausi

Pagal naująsias SADM pasiūlytas įstatymo pataisas Lietuvoje sielovados darbuotojai socialinių paslaugų įstaigose dirbtų kartu su socialiniais darbuotojais ir psichologais. Tokį darbą galėtų dirbti tikybos mokytojai, vienuoliai ir vienuolės, kuriems būtų suteiktas religinės bendruomenės leidimas arba siuntimas teikti šias paslaugas. Ministerijos atstovė teigia, kad „viena svarbiausių sielovados darbuotojų funkcijų – padėti žmonėms, ypač patekusiems į sunkias, ribines situacijas, atsigauti dvasiškai, palaikyti dvasinę pusiausvyrą, vidinę ramybę. To negali padaryti socialiniai darbuotojai ir psichologai, kadangi jų veikla neapima dvasinių dalykų, kurie yra svarbūs žmonėms“. Humanistinės psichologijos asociacijos Lietuvoje prezidentė ir visuomenės veikėja J.Griciūtė nenorėjo sutikti su tokiu teiginiu. „Rengiant psichologijos specialistus dvasiniam aspektui skiriamas pakankamas dėmesys, nors, aišku, viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus“,– teigė ji.

„O kas užtikrins, kad sielovados darbuotojas turi tinkamą psichologinį pasirengimą? – savo ruožtu klausė psichologė. – Iš psichologo gali pareikalauti diplomo, o religinės bendruomenės siuntimu negali abejoti.“

Sudėtingiausias klausimas, be abejo, yra finansavimas. SADM Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Bušinskaitė patvirtino, kad Vyriausybėje „nėra svarstoma galimybė skirti papildomą finansavimą”. Įstaigų vadovai galės patys nuspręsti, ar sielovadininkai jiems būtini, o atlyginimai naujiems darbuotojams turės būti mokami iš to paties kuklaus globos įstaigų biudžeto. J.Griciūtė teigia neturinti abejonių dėl pačios sielovados svarbos, tačiau sutinkanti su ministro R.Šimašiaus nuomone, jog gali kilti tam tikrų bėdų šią idėją įgyvendinant, o ypač užtikrinant sielovados kokybę. Pašnekovė mano, kad dabar Lietuvoje ne pati tinkamiausia padėtis sukurti dar vieną etatą, juo labiau kad sielovada ir taip vyksta savanoriškais pagrindais. Anot psichologės, religinės bendruomenės yra gana aktyvios ir rūpinasi socialinės globos namų gyventojais taip pat, kaip ir likusiais parapijiečiais.

Sielovada vykdoma savanoriškai

Vilniaus trečiųjų vaikų globos namų direktorė Elvyra Lotc sako, kad sielovada su valstybiniais pinigais tarpusavyje nedera. Direktorė pasakojo, kad jų vaikų globos namai ir taip artimai bendrauja su keliomis religinėmis kongregacijomis. Pati įstaiga yra įsikūrusi buvusio vienuolyno teritorijoje, vaikai yra krikštijami, švenčia religines šventes, tarkime, per šias Kalėdas nemažai vaikų buvo pakviesti pas vienuoles seseris, su kuriomis bendradarbiauja vaikų namai. Tarp vaikų yra ir katalikų, ir stačiatikių, ir visi jie gauna reikalingų žinių apie savąjį tikėjimą bei nemažai bendrauja su savanoriais iš religinių bendruomenių. Taigi, pasak E.Lotc, trečiuosiuose Vilniaus vaikų namuose sielovada jau dabar sėkmingai vykdoma be jokių papildomų valdžios sprendimų.
„Sielovada turėtų užsiimti ne etatiniai darbuotojai, o savanoriai. Tuomet darbas būna nuoširdus. Juk sakoma, kad mokytojų daug, o Tikrus Mokytojus ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti. Taip pat būtų ir su sielovadininkais”, – mano vaikų namų direktorė. Kur tik atsiranda valstybiniai pinigai, ten prasideda didžiausi popierizmai ir problemos, tad sielovada turėtų išlikti savanoriška veikla.

Algoms pinigų nežada skirti

„Atgimimo” žiniomis, skirti papildomą finansavimą nėra svarstoma. ”Negi aš dabar turėsiu nukarpyti nuo auklėtojų algų, kad sukurčiau algą sielovadininkui? Juk kad kažkam sumokėtum, reikia kažką nuskriausti”, – sako E.Lotc. Pagal naująjį Vyriausybės pasiūlymą sielovadininko etatas tampa tarsi dar vienas psichologo etatas, o psichologas vaikų globos namuose jau ir taip dirba. O jeigu valstybė nuspręstų vis dėlto skirti daugiau pinigų beglobių vaikų poreikiams tenkinti, tuomet visų pirma tie pinigai turėtų būti skirti popamokinei vaikų veiklai, kurioje vaikai galėtų lavinti savo gabumus, o ne naujam formaliam etatui. Vaikų namų direktorė nemenkino sielovados svarbos, jos teigimu, vaikų namai, kaip ir tikra šeima, turi „sutvarkyti” vaiką religine prasme, kol jis sulaukia pilnametystės ir gali spręsti už save. Tačiau juk ir šeimos – „viena arčiau Dievo, kita toliau”.

Klausimas: ar Bažnyčia daro tik gera?

„Atgimimas” teiravosi SADM, kaip apskritai kilo mintis dėl galimybės sielovadininkams dirbti vaikų globos įstaigose. Pasirodo, jau nuo 2002 metų svarstomas šis klausimas, kurio pagrindas yra Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto sutartis, kurioje numatyta, kad „mūsų šalis pripažįsta ir garantuoja Katalikų Bažnyčios teisę teikti sielovados paslaugas socialinės globos įstaigose“. Skeptiškai nusiteikusi visuomenės dalis gali įtarti, kad Vyriausybę motyvavo ne tiek susirūpinimas vaikų dvasine sveikata, kiek noras „prieš Kalėdas Katalikų Bažnyčiai gerą žinią nusiųsti“, kaip pasakė Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis.

Lietuvos laisvamanių judėjimo narys Darius Pocevičius mato šį Vyriausybės pasiūlymą kaip dalį „nuoseklaus ir tikslingo proceso, kuris Lietuvoje vyksta jau dvidešimt metų – valstybės suklerikalinimo”. Klerikalizmas, aiškina pašnekovas, tai tokia situacija, kai „Bažnyčia daro įtaką ne tik dvasinėje srityje, bet kišasi į visas gyvenimo sritis”. Bažnyčios ir Valstybės susiliejimas Lietuvoje vyksta gana nuosekliai ir šis procesas, anot D.Pocevičiaus, yra naudingas abiem pusėms, tačiau nežinia, ar visuomet naudingas žmonėms. „Nuolat kartojama tezė, kad Bažnyčia daro tik gera, turėtų būti kvestionuojama”, – teigia laisvamanis.

Siūlo atsigręžti į Lenkiją

Konservatyvesnė visuomenės dalis nemano, kad sielovadininko etato įvedimas galėtų sukelti problemų, bet, atvirkščiai, kritikuoja nepakankamą valdžios dėmesį dvasios reikalams. Anot Petronėlės Valatkevičienės, Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės, Lietuvoje dar pernelyg įsigalėjęs tarybinis ateizmas, o politikai tik per didžiąsias šventes užsuka į Bažnyčią ir nežinia, kiek iš tikrųjų yra tikintys. Kaip kontrastą ji pateikė Lenkiją, kurioje „kiekvienuose vaikų namuose dirba po porą vienuolių ir Dievo pažinimo veikla yra labai stipri“.

„Jeigu valstybė neišpažįsta religijos, ji žlunga“, – sako P.Valatkevičienė, nes stiprios visuomenės pagrindas yra pagarba religijai ir šeimai. „Jeigu mažas žmogutis yra gražiai auklėjamas dorovinėje šviesoje, jeigu jam aiškinamos gyvenimo tiesos, jam tai tik į gera“, – teigia ji, tačiau sutinka, kad viskas priklausys nuo sielovados kokybės. Vien tik psichologinė pagalba, P.Valatkevičienės nuomone, negali atstoti religinio auklėjimo. „Kai bėda, nelaimė ateina, tai visi prisimename Dievą“, – reziumuoja pašnekovė.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Parodyk, ką turi apatiniuose. Dėl saugumo

Per Kalėdas iš Schipolio oro uosto Amsterdame (Olandija) skridusiame lėktuve tik per plauką neįvyko tragedija – vienas iš keleivių, savadarbiu sprogmeniu ketino ištaškyti prie Detroito besiartinantį 289 žmones skraidinantį orlaivį. Po šio sukrėtimo pasaulio oro uostai stiprina saugumą. Tuo tarpu Lietuvos oro uostuose, neturinčiuose tiesioginių skrydžių į JAV – kol kas ramu.

Ant politikų laužo – V.Ušacko auka

Didžiausios valdančiosios partijos į ministrus skirtas Vygaudas Ušackas greičiausia bus pakeistas kitu, bet tuo šio diplomato ambicijos nesibaigs. Ministro portretą piešia Indrė Makaraitytė.

Monopolininkas mirė, tegyvuoja rinka

Ignalinos atominės elektrinės uždarymas nutraukė pigios elektros erą Lietuvoje, tačiau atvėrė kelią elektros energijos rinkai. Kol kas vartotojai nejaučia jokios naudos, netgi priešingai, o konkurencinėje kovoje laimi Rusijos tiekiama pigesnė elektros energija.

Tolerancija egzotiškiems papročiams blėsta

Žmogaus teisių gynėjams kovojant su Europoje plintančiais mergaičių apipjaustymo atvejais, emigrantai iš Afrikos ir Azijos ginasi, kad tai – jų kultūrinis paveldas, ir prašo gerbti per amžius jų puoselėtas tradicijas.

Pilietiškumas be vienijačių vertybių sunkiai įmanomas

Sociologas dr. Mindaugas Degutis pokalbyje su Stanislovu Kairiu, komentuodamas lietuvių pilietiškumo tyrimo rezultatus pastebi, kad pilietiškumą pirmiausia gali skatinti geri pavyzdžiai, pasisekusios iniciatyvos. Tačiau tokie atvejai turėtų būti garsinami žiniasklaidoje ir palaikomi įvairiausių institucijų.

Kalėdos Betliejuje – kiekvienam kitokios

Biblinio miesto ramybė ir pasirengimas turistiniam sezonui slepia konfliktus ir nuoskaudas.