Dvasininkas priminė, kad Lietuviui visuomet svarbus buvo Vyčio simbolis, kuris primindavo kovas už laisvę, kai istorijos audros grasino mus pražudyti. Primindavo ne tik Žalgirį, bet ir aštuonioliktųjų metų savanorius, ir pokario partizanus, ir Sausio 13-osios gynėjus. „Tačiau mes girdime: „Pasidėkite jūs sau Vytį, – mes kraunamės lagaminus ir išvažiuojame laimės ieškoti svetur“, - apgailestavo arkivyskupas.
Be rūpintojėlio nebūtų ir laisvės
Sausio 13-ąją dvasininkas kalbėjo, kad šalia Vyčio turi būti kitas lietuvio sąmonei artimas simbolis – rūpintojėlis. „Lankydamasis Permėje, mačiau kelis rūpintojėlius, nežinia kaip patekusius į šio miesto muziejų. Kažkas aiškino, kad Permė nuo caro laikų buvusi tremties vieta, ir tikriausiai tremtiniai atsiveždavo ar pasigamindavo šiuos jiems brangius simbolius. Rusai juos vadina skorbiaščij Christos – kenčiantis Kristus“, - prisiminė pats tremtį išgyvenęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjas.
Jeigu lietuvio sąmonėje šalia Vyčio nebūtų stovėjęs rūpintojėlis, S. Tamkevičiaus nuomone, tikriausiai nebūtų buvę knygnešių, nepriklausomybės savanorių, partizanų, Sausio 13-osios gynėjų.
„Juos palaikė tikėjimas, kad Dievas bet kokiuose išmėginimuose neapleis Lietuvos. Su šiuo tikėjimu žmonės dalyvavo visose mūsų laisvės kovose, pakėlė dideles negandas ir nenusivylė. Labai liūdna, kai mūsų dienomis šis brangus simbolis, kaip ir kiti sakralūs ženklai, kartais negerbiami, net išniekinami. Kas Lietuvoje galėtų apginti šiuos šventus ženklus?“, - klausė Vyskupų konferencijos vadovas.
Įstoję į ES užmiršime melstis?
Arkivyskupas priminė, kad juodžiausiomis Lietuvai valandomis jos laisvės sargyboje stovėjo žmonės, kurie tikėjo į Dievą ir mokėjo melstis, tačiau „gal, būdami Europos Sąjungoje, šitai užmiršime?“
„Neseniai, prisipažinsiu, turėjau liūdną išgyvenimą. Baigiantis metams vienas dienraštis aprašė, kaip šios vyriausybės ministras pakliuvo į neaiškios reputacijos klubą ir tenai, tik įsivaizduokite, meldėsi, o gal net aptarinėjo valstybinės svarbos reikalus, - kalbėjo arkivyskupas. - Vienas Seimo narys tą klubą palygino su Ošo meditacijos centru, į kurį kažkada buvo pakliuvę keli Seimo nariai. Vienas žurnalistams teisinosi ir tvirtino išsiaiškinsiąs, kurgi patekęs tas mūsų ministras. Iš tikrųjų interneto laikais labai lengva išsiaiškinti, kas gi yra ta Opus Dei prelatūra“.
Pasakodamas šią istoriją, dvasininkas dėkojo Dievui, kad Lietuvoje yra ministrų, kurie meldžiasi, gal net eina išpažinties ir priminė, kad Opus Dei – tai ne Merkinės piramidė ar Ošo meditacijos centras, bet Katalikų Bažnyčios institucija, tolygi bet kuriai vyskupijai.
„Jeigu ministras padarė klaidą, apsilankęs Opus Dei maldos renginyje, tuomet gal klaida ir arkivyskupą šiandien pakviesti į Seimą. Gal klaida ir melstis, kad Dievas laimintų Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę?“, - svarstė S. Tamkevičius.
Kauno arkivyskupas sakė lenkęs galvą prieš kiekvieną lietuvį, ypač valdžios vyrą ir moterį, kurie turi drąsos nesilankstyti pagal vėjo kryptis iš Rytų ar Vakarų, kurie išlaiko pagarbą mūsų tautos simboliams ir puoselėja vertybes, be kurių mes uždustume, sunyktume, išsivaikščiotume.
Lietuvos neišgelbės naminė
„Baigdamas norėčiau dorų Lietuvos žmonių vardu kai ko paprašyti. Tautos išrinktieji vyrai ir moterys, kur Jūs meldžiatės ar nesimeldžiate, tai Jūsų sąžinės reikalas ir į tai niekas neturėtų kištis. Tačiau ar Jūsų priimami įstatymai saugos ir gins Lietuvą bei jos žmones, tai jau visų lietuvių reikalas“, - pabrėžė dvasininkas.
Kreipdamasis į Lietuvos vadovus arkivyskupas prašė gelbėti Lietuvos kaimą, ypač jaunimą, kad 'jis nepaskęstų alkoholyje: „Kelia nerimą, kai lengva ranka uždegama žalia šviesa Lietuvą žudančiam alkoholiui; pastarosiomis dienomis kelia nerimą lobistinės pastangos įtikinti Seimą, kad Lietuvos kaimą išgelbės naminės fabrikėliai. Lietuvai reikia kitokių gelbėtojų“.
Prieš kelias dienas važiuodamas automobiliu arkivyskupas sakė klausęs „Marijos radijo“, į kurį skambinę žmonės prašė maldos už jų sveikatą, vaikų sėkmę, o viena moteris - pasimelsti, kad Dievas laimintų prezidentę, premjerą ir Seimo pirmininkę.
Laukė Omon'o tankų
„Akyse šviesiau, kai šiandien tarp daugelio skundų išgirsti gera linkintį balsą; balsą, linkintį Dievo palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos svarbiausiems Lietuvos vadovams“, - sakė S. Tamkevičius.
Minėtas skambutis priminė arkivyskupui aną Sausio 13-ąją prieš devyniolika metų, kai tūkstantinė minia, apjuosusi Aukščiausios Tarybos rūmus, su didele įtampa laukė Omon'o tankų.
„Tas laukimas tiesiog spengė ausyse. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė Dievo globos Lietuvai šią sunkią valandą. Kažkas vis ragino, kad reikėtų greičiau aukoti Mišias. Pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą aukojau Mišias prie atdaro šių rūmų lango. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės mokėjo melstis ir meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kaip ir prie televizijos bokšto, reikėjo drąsos, ir maldos parama buvo neįkainuojama. Jeigu nebūtų buvę tų besimeldžiančių žmonių, nežinia, ar šiais metais mes kalbėtume apie Lietuvos Nepriklausomybės 20-ties metų jubiliejų“, - sakė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas S. Tamkevičius.