Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Centro valdybos pirmininkas Paulius Subačius sako, kad tokia iš pirmo žvilgsnio regima nelygybė neturi stebinti, nes tikintysis neturėtų kvestionuoti Dievo veiksmų, be to, niekas niekada nežino, kaip bus Paskutinio teismo dieną ir koks bus Dievo sprendimas.
Krikštas nuplauna visas nuodėmes
Už keliolikos žmonių nužudymą ir įvairius sprogdinimus iki gyvos galvos nuteistą bei Lukiškėse kalintį S. Gaidjurgį bei dar du nuteistuosius prieš pat Naujuosius metus pakrikštijo Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Tradiciškai šv. Kalėdų laikotarpiu Lukiškėse lankęsis A. J. Bačkis tądien taip pat susitiko su įstaigos darbuotojais ir nuteistaisiais, aukojo šv. Mišias, kurių motyvu tapo mintis, jog „šviesa gali šviesti ir tamsoje”.
Kaip DELFI aiškino P. Subačius, krikštas nuplauna visas nuodėmes – tiek gimtąją, padarytą pirmųjų žmonijos tėvų – Adomo ir Ievos, tiek visas kitas. Tačiau kai krikštijamas kūdikis, tai laikoma tiesiog sakramentu, kuriam nereikia jokių įsipareigojimų, nes kūdikis šio sakralinio akto nesuvokia ir neturi jokių nuodėmių, o krikštijant suaugusį žmogų – būtinas aiškus jo apsisprendimas pasukti Dievo keliu.
„Kai krikštijamas suaugęs žmogus, tai jis krikštijamas jo paties apsisprendimu ir krikštijamas tik po katechezės kurso. Katechezės kurso metu dvasininkas, kuris vadovauja katechezei, šiuo atveju kalėjimo kapelionas, tiria, ar tas žmogus supranta, kokiu keliu jis eina – kad tai yra jo sąmoningas apsisprendimas, kad jis apgailestauja dėl savo gyvenimo ir taip toliau. Ir tai yra sąlyga krikštui“, - DELFI pasakojo P. Subačius.
„O krikštas, taip, teologiniu požiūriu atleidžia visiškai visas nuodėmes. Krikšto dieną žmogus yra absoliučiai skaistus, švarus“, - pridūrė pašnekovas.
Reikia atskirti teisinę ir moralinę atsakomybę
DELFI skaitytoja Erika (vardas pakeistas – DELFI) pasipiktino, jog žmogžudžiui visos nuodėmės atleidžiamos vienu kardinolo rankos mostu, o sau gyvybę atėmęs nelaimėlis arba abortą pasidariusi moteris prieš Dievą yra nuodėmingi. Dar daugiau – tą dieną, kai priėmė krikšto sakramentą, S. Gaidjurgio siela buvo švaresnė net už ne santuokoje gyvenančių žmonių sielas.
P. Subačius sako, kad apsilankydamas Lukiškėse kardinolas A. J. Bačkis parodė dėmesį ne konkretiems žmogžudžiams, bet į nusidėjusius asmenis nukreiptai Bažnyčios veiklos sričiai, kuria siekiama parodyti, jog Bažnyčia nenusisuka netgi nuo tų, nuo kurių nusisuko visa visuomenė.
„Kiek aš tų komentarų mačiau (aišku, visų neskaičiau), tai yra toks kažkoks pasipiktinimas, kad, sakykim, tokiems žymiems nusikaltėliams kardinolas suteikia tą krikštą ir panašiai... Tai čia yra labai paprastas dalykas – Vilniaus arkivyskupas labai asmeniškai rūpinosi, kad pačiuose sudėtingiausiuose, baisiausiuose ar sunkiausius nusikaltėlius laikančiose įstaigose Lietuvoje atsirastų kapelionas. Eminencija labai nuosekliai tuo rūpinosi“, - teigė P. Subačius.
Jis taip pat pabrėžė, kad su krikštu siejamas nuodėmių atleidimas neturėtų būti painiojamas su teisine atsakomybe, kuri, atleidus nuodėmes, neišnyksta.
„Žmonės turėtų skirti bažnytinį požiūrį į nuodėmę ir teisinę atsakomybę. Net ir tais laikais, kai Bažnyčia buvo kur kas glaudžiau susieta su valstybe, niekas nepainiojo ir darė didelį skirtumą tarp teisinės atsakomybės prieš visuomenę, prieš kitus žmones, prieš valstybės institucijas nuo moralinės atsakomybės ir požiūrio į visa tai išganymo perspektyvoje – ar žmogus turi galimybę po mirties pelnyti amžinąjį gyvenimą ar ne“, - teigė pašnekovas.
Švaresnis už susimetusią porą?
„Žiūrint iš vienos pusės, Kristus savo žudikams irgi atleido. Iš kitos, manau kad S. Gaidjurgis turėjo prieš krikštą nors atsiprašyti savo aukų artimųjų ar nors už nužudytus užpirkti mišias. Esu tikinti – neturiu teisės smerkti, bet kažkaip vis tiek negera...“ - tokiais žodžiais į DELFI žinia apie kardinolo suteiktą krikštą S. Gaidjurgiui reagavo skaitytoja, prisistačiusi vardu Adelija.
Kaip aiškina LKMA Centro valdybos pirmininkas P. Subačius, teologiniu požiūriu, net ir žmogžudys krikšto dieną yra skaistenis nei ne santuokoje gyvenančios poros, abortą pasidariusios moterys ar juo labiau sau gyvybę atėmęs žmogus.
„Pagal Bažnyčios doktriną savižudybė yra mirtina nuodėmė. Kadangi nusižudęs žmogus nebegali tos savo kaltės išpirkti, nebegali atgailauti ir gauti nuodėmių atleidimo, tai nusižudęs jis keliauja tiesiai į pragarą. Tai yra mirtina nuodėmė“, - DELFI teigė P. Subačius.
Klausiamas, ar jam asmeniškai tai atrodo teisinga, kad keliolika žmonių nužudęs asmuo prieš Dievą yra skaistesnis nei galbūt moralų gyvenimą nugyvenęs, bet nusižudęs, žmogus, P. Subačius sakė, kad kaip tikintysis jis nekvestionuoja tokios teologinės nuostatos.
„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad galutinis sprendimas priklauso Dievui. Niekas žemėje negali žinoti, ką Dievas nuspręs. Yra tik Apreiškimas. Bažnyčios tikėjimu, Dievas pasakė, kaip bus, bet mes negalime niekada būti tikri, ar mes teisingai supratome. Mes tikime, kad teisingai supratome. Ir, tikinčiojo požiūriu, neprasminga kelti klausimą – tai teisinga ar neteisinga, nes Dievas pranoksta žmogų absoliučiai be išlygų“, - aiškino pašnekovas.
Nusidėjėlio atgaila ir savižudžio sielos likimas – nepalyginami dalykai?
Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Arūnas Peškaitis, paklaustas, kodėl Dievo akyse krikštą priėmęs žmogžudys yra skaistenis nei, pavyzdžiui, savižudis ar nesusituokusi pora, teigė, jog šiuo klausimu į vieną gretą sustatomi nepalyginami dalykai.
Pasak A. Peškaičio, kai kalbame apie nusidėjėlio apsisprendimą apsikrikštyti, mes kalbame apie atleidimą ir atgailą, o tokios nuodėmės, kaip savižudybė, abortas ir kitos, su atgaila nesusijusios.
„Ant kryžiaus Jėzus pirmiausia atleido plėšikui, kuris buvo nukryžiuotas šalia. Tikriausiai žmogžudžiui, nes tada kryžiuodavo tik už žmogžudystes. Kalbama apie krikštą, atleidimą ir atgailą. O jei kalbama apie savižudybę, tai mes nekalbame apie krikštą, nes po savižudybės yra tik tyla. Mes nieko nežinome apie tą žmogų – su kokia nuostata jis išėjo“, - DELFI sakė pašnekovas.
Tačiau A. Peškaitis sako, kad Bažnyčia nesiunčia žmonių sielų į pragarą, esą net nežinoma, ar žymiausias pasaulio išdavikas Judas, kuris gyvenimą baigė savižudybe, buvo pasiųstas į pragarą, ar ne.
Pasak pašnekovo, savižudybė išties laikoma sunkia nuodėme, bet, jo teigimu, gali būti, kad žmogus prieš pat mirtį atgailavo. Prie sunkių nuodėmių taip pat priskiriamos žmogžudystė, viešos erezijos, melagystė, šantažas, abortas.
„Gyvenimas ne santuokoje yra dalykas, apie kurį Bažnyčia kalba kaip apie nuodėmę, bet tai nėra lygintina nuodėmė su žmogžudyste“, - aiškino A. Peškaitis. Panašiai jis apibūdino ir santuokos sakramento atsisakymą arba skyrybas, mat tai yra įsipareigojimas, išsakytas Dievo akivaizdoje.