Profesinių sąjungų lyderiai iki kitų metų vasario atidėjo planus pirmą kartą šalyje surengti visuotinį streiką. Užsimota 24 ar 48 valandoms paralyžiuoti transportą didžiuosiuose miestuose, geležinkelių eismą, oro uostus. Miestuose nedirbtų atliekų surinkėjai, pašto darbuotojai ir net kai kurie prekybos centrai.
Pasirinkta žiema
Kodėl visuotinis streikas rengiamas ne dabar, kai Seimas ir Vyriausybė priima sprendimus, lemsiančius kitų metų gyvenimo lygį? Vienos iš profesinių sąjungų lyderis VL paaiškino, kad pasirenkamas taktiškai palankiausias laikas: tik kitų metų vasarį visuomenė pajus, kad padidėjo išlaidos elektros energijai, o šaltą žiemą pinigines paplonins patalpų šildymas. Be to, prognozuojama, kad svyruodama kils naftos kaina, o valdžia panaikino biodegalų akcizo lengvatas.
„Profesinės sąjungos ir streikai yra neatsiejamos sąvokos, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis, kuriame numatyta galimybė streikuoti ginant savo ekonominius ir socialinius interesus, mūsų netenkina. Nenumatyta galimybė rengti visuotinius, nacionalinius, teritorinius ar nors šakinius streikus, kaip tai daroma Vakarų šalyse“, – sako A.Kvedaravičius.
Šiuo metu nepažeidžiant įstatymų visuotinį streiką surengti būtų labai sunku.
„Reikia, kad daugiau nei pusė dirbančių šalies žmonių pritartų tokiam streikui. Taigi Lietuvoje iš 1,3 mln. darbuotojų slaptu balsavimu net 650 001 turi pritarti, kad būtų rengiamas visuotinis streikas“, – sako A.Kvedaravičius, tačiau neatmeta ir kitų galimybių.
Valdžiai būtų naudingas
„Streikuojama Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje bei kitose valstybėse, tačiau niekas šių šalių dėl to nepeikia. Atvirkščiai – giria, jeigu valdžia sugeba susitarti su streikuotojais“, – sako R.Lazutka.
Pakyla kainos, ir prancūzai streikuoja. Nors profesinių sąjungų narių šioje šalyje, kaip ir Lietuvoje, nedaug, tačiau darbuotojai labai solidarūs – neduoda valdžiai ramiai gyventi, net jeigu kainų didinimas ekonomiškai pagrįstas.
Štai šių metų sausio 29 d. dėl vykstančių streikų Prancūzijoje paralyžiuotas viešasis transportas, sutriko įstaigų, mokyklų, ligoninių veikla. Į gatves išėjo šimtai tūkstančių tiek privataus, tiek valstybinio sektoriaus darbuotojų. Visuotiniam streikui pritarė net apie 70 proc. šalies gyventojų. Tačiau vyriausybė ir streikuotojai vis dėlto surado bendrą kalbą.
Iš esmės net sausio 16 d. riaušės Vilniuje tam tikru požiūriu buvo valstybei naudingos. Pirmiausia todėl, kad jos paskatino apsispręsti Dalią Grybauskaitę dalyvauti prezidento rinkimuose. Be to, mitingas tuometei dar kojų neapšilusiai valdžiai buvo šaltas dušas. Ji suprato, kad negalima numoti ranka į gyventojų nepasitenkinimą.
Diržas veržiamas nevienodai
Gal dabar, kai jau sklando žinios apie galimus neramumus, valdžia imasi ar imsis kokių nors veiksmų? Deja, išskyrus Seimo pirmininkės Irenos Degutienės bandymus ieškoti kompromisų, kitų poslinkių neįžvelgsi. Net atvirkščiai. Štai premjeras A.Kubilius kitų šalių kolegoms Briuselyje net pasigyrė savo drąsa mažinti socialines garantijas gyventojams ir taip gerinti šalies ekonominius rodiklius. Premjeras įsitikinęs, kad gyventojai dar gali susiveržti diržus, o jis net gali pagarsėti kaip drąsus Vyriausybės vadovas.
Tiesa, ne visiems vienodai liepiama susiveržti. Išmokas pensininkams planuojama nurėžti dvejiems metams, o Seimo nariai savo atlyginimus susimažino tik vieniems. Žinoma, iš Seimo narių atlyginimų, nors jie didoki, ne kažin ką sutaupysi, tačiau juk kalbame apie solidarumą, kurio taip trūksta tarp valdančiųjų ir valdomųjų.
Apskritai socialinė atskirtis šalyje – viena didžiausių visoje ES. Didžiausias ir mažiausias atlyginimas Lietuvoje skiriasi 10–14 kartų.
Darbo netekusieji krauna lagaminus
Kai kurie ekonomikos ekspertai baiminasi, kad valdžios ir vis labiau gyventojų palaikomų profesinių sąjungų konfliktas gali atnešti daug žalos. O štai socialinių mokslų daktaras R.Lazutka sako, kad geriau yra streikuoti negu emigruoti. Deja, vis daugiau pilnametystės sulaukusių gyventojų krauna lagaminus ir kelia sparnus į kitas šalis.
„Man kaip tik nerimą kelia lietuvių tylus priešinimasis, tiksliau nesipriešinimas, nes pasirenkama emigracija, o šalies viduje valdžią tik keiksnojame, bet patys imtis ryžtingų priemonių nenorime“, – sako R.Lazutka.
Naujausi emigracijos duomenys net stulbina. Atrodė, kad galimybės jau beveik išsemtos, tačiau paaiškėjo, kad kyla nauja, kaip niekada didelė, emigracijos banga. Jau kitąmet dėl to gerokai sumažės įmokos į valstybės biudžetą.
Daug kas priklauso nuo vadovų
Profesorius prisimena, kaip vadovavo „Vilmai“, kurioje „Jedinstvos“ atstovai beveik kiekvieną mėnesį bandydavo rengti streikus. Tačiau R.Jasinavičiui pavyko suvaldyti net šiuos kraštutinius veikėjus. „Aš žmonėms paaiškindavau, kiek įmonė uždirba, kiek skiriame mokesčiams, atlyginimams, darbo vietoms išlaikyti, kiek pelnui. Štai ir siūlau streiko organizatoriams patarti, kurią išlaidų ar pajamų dalį turėtume koreguoti“, – dalijasi patirtimi R.Jasinavičius.
Pasak profesoriaus, kai aptariami ne tik veiksmai, bet ir padariniai, žmonės paprastai pritaria tinkamiems sprendimams. Todėl R.Jasinavičius mano, kad streikų labiau baiminasi ne darbdaviai, bet politikai.
Profsąjungoms trūksta informacijos
Rengiant streiką reikia turėti daug informacijos, o mūsų streikų rengėjams kaip tik to labiausiai trūksta.
„Kita vertus, ir darbdaviai slepia tikrąją informaciją apie įmonės ekonominius rodiklius tvirtindami, kad duomenys konfidencialūs“, – sako R.Lazutka.
Vakarų šalyse streikai rengiami apgalvotai. Organizatoriai pasirenka pažeidžiamiausias vietas – blokuoja oro uostus, geležinkelio ar metro linijas. Tačiau paprastai labai greitai susitariama, nes reikalavimai dažniausiai realūs, o realūs jie gali būti tik todėl, kad profsąjungos turi informacijos. Vakarų šalyse visuomenė aktyvi. Darbuotojai galvoja taip: šiandien blogai kitiems, tačiau rytoj gal ir man bus blogai, todėl turiu padėti. Atėjus laikui ir man pagelbės.
KOMENTARAI
Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius
Mes, Lietuvos pramonininkai, ES rinkoje esame unikalūs, nes su profesinėmis sąjungomis palaikome ypač šiltus santykius. Daug ką išsprendžiame diskutuodami. Kitaip profsąjungos bendrauja su Vyriausybe, apskritai su valdžia. Tačiau nedaryčiau iš to tragedijos. Valstybės, kuriose nestreikuojama, dažniausiai prastai gyvena, jose vyrauja autoritarinis režimas. Streikas – viena nepasitenkinimo reiškimo formų demokratinėje šalyje.
Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
Streiko pasekmės baugina, ir tiesiog nuostabu, kaip žmonių laisvę ginančios šalių konstitucijos įteisina vienų žmonių teisių viršenybę prieš kitų žmonių teises ir laisves. Žmogaus laisvės ir teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės ir laisvės – tokia taisyklė būtų tikra laisvių ir teisių apsauga. Ne grupių, bet visų visuomenės narių. Šiandien, kai pasaulį drebina įvairiausi protestai ir streikai, nukreipti prieš visuomenę, pats laikas iš naujo apmąstyti, ar tokia kai kurių asmenų laisvė nėra elementarus chuliganizmas.
Ramūnas Narbutas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Kauno regioninio centro pirmininkas
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus surengti visuotinį streiką labai sudėtinga. Reikėtų iškelti vieną vienintelį visiems svarbų reikalavimą, o tai pasiekti labai sunku, nes vieni darbdaviai yra privatūs, kiti – valstybiniai. Tuomet lieka vienintelė išeitis: kuris nors sektorius turėtų paskelbti streiką, paskui kiti jį palaikytų. Būtent taip elgiamasi ir Prancūzijoje, kai vieni streikuoja, o dauguma palaiko organizatorius.
Kitų metų pradžioje darbuotojų pasipiktinimas iš tiesų gali išaugti. Pavyzdžiui, dabar tiesiog begėdiškai išnaudojami tolimųjų reisų vairuotojai. Apie padėtį šioje srityje kalbėsime gruodžio 29 dieną. Netrūksta ir ryžtingų siūlymų. Mes pasirašėme Nacionalinį susitarimą, tačiau jeigu Vyriausybė nesilaikys duoto žodžio, žmones bus sunku suvaldyti.