Pabėgėlius ir darbo migrantus lietuviai sutinka surauktu veidu?

Lietuvoje įsikurti norinčius pabėgėlius ir darbo migrantus mūsų valdininkai pasitinka surauktais veidais, o į daugelį klausimų net nepasitikrinę teisės aktų nuostatų instinktyviai atsako „ne“. Tokią Lietuvos tarnautojų ir apskritai visuomenės nuostatą į užsieniečius atskleidžia advokatas Laurynas Biekša, kurio nuomone, Lietuvoje a priori laikomasi taisyklės – jei galima užsieniečio nepriimti, tai geriau taip ir padaryti, kad vėliau neturėtume problemų.

„Pas mus ir visuomenės, ir valstybės požiūris toks: migrantai, pabėgėliai yra balastas, kurio pagal galimybę reiktų vengti“, - konferencijoje apie imigrantų ir pabėgėlių problemas Lietuvoje kalbėjo L. Biekša.

Atvykėlius nori suvienodinti su lietuviais?

Konferencijoje, pavadinimu „Priimti negalima atstumti – kur dėsime kablelį“, L. Biekša Lietuvos integracijos politiką pavadino asimiliacine, o ne integracine. Pasak jo, jei jau Lietuva vargais negalais sutiko priimti užsienietį, tai iškart siekia jį suvienodinti su visais lietuviais – ima mokyti Lietuvos Konstitucijos pagrindų, Lietuvos istorijos bei pratina prie lietuviškos mitybos.

„Žmogus atvažiuoja į Lietuvą, apsigyvena Užsieniečių registracijos centre. Ir čia jis susiduria su tokia taisykle – valgysi kaip visi ir, nesvarbu, kad esi musulmonų tikėjimo. Jeigu yra racione kiauliena (kita mėsa brangesnė), tai ir valgysi kiaulieną. Čia ne diskusijų klausimas. Valgysi kiaulieną!“ - asimiliacinės politikos pavyzdžius vardijo advokatas.

L. Biekša sako, kad kitos Vakarų šalys nepuola taip karštligiškai asimiliuoti atvykusių užsieniečių ir atsižvelgia į tai, kad kartais atvykėlius reikia mokyti jų pačių kalbos ar istorijos.

„Jei mes žiūrėsime užsienyje, tai ten pirmiausia žiūrima, kad tai žmonės, kurie atvyko iš savo kultūros ir jų pačių saugumui būtina mokyti jų pačių kalbos, o vaikus – jų pačių istorijos. Tai būtina, kad tie žmonės išlaikytų savo identitetą, kad turėtų nuo ko atsispirti svetimoje visuomenėje“, - svarstė konferencijos dalyvis.

„O Lietuvoje labai svarbu užsieniečius apmokyti Konstitucijos, įstatymų, istorijos – netgi leidimui gauti įrašyti tokie reikalavimai, kad žmogus turi būti išlaikęs kalbos egzaminą, Konstitucijos egzaminą – tam skiriama labai daug dėmesio“, - Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių integracinės politikos skirtumus vardijo L. Biekša.

Tačiau Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė sako, jog šalies istorijos, kalbos ar Konstitucijos pagrindų mokymas yra klasikinis visų šalių bruožas. Pasak jos, Lietuvoje niekas neliepia užsieniečiams atsisakyti savo kultūros, o faktas, kad mūsų šalyje nėra galimybių mokytis savo kalbos ar savo tautos istorijos, kyla iš galimybių ribotumo, mat Lietuvoje nėra itin daug specialistų, gebančių mokyti žmones arabų ar kinų kalbos.

Jei gali užsieniečių nepriimti – nepriimk

Kalbėdamas konferencijoje, L. Biekša taip pat teigė, kad, jo nuomone, didžiosios problemos dėl atvykėlių į Lietuvą kyla iš nuostatos, kad Lietuvai nereikia nei pabėgėlių, nei darbo imigrantų. Pasak advokato, tokią išvadą jis daro remdamasis kai kurių teisės aktų nuostatomis, kurios esą labai apsunkina galimybes Lietuvoje įdarbinti kitos šalies pilietį.

„Mūsų migracijos įstatymuose migrantams patekti į Lietuvą galimybės yra labai prastos. Paprastas pavyzdys – pabandykite Lietuvoje gauti leidimą dirbti užsieniečiui ir tuo pagrindu pasikviesti jį į Lietuvą. Kryžiaus kelius reikės praeiti, ko gero, dar gali ir nepavykti. Arba pabandykite santuokos pagrindu į Lietuvą atvežti užsieniečio sutuoktinį. Irgi pažiūrėkite, kiek laiko tai užims, ir ar tai lengvas procesas“, - kalbėjo L. Biekša.

Pasak jo, įdarbinti užsienietį darbdavys gali tik tada, kai į tą vietą neatsiranda nė vieno Lietuvos piliečio. Tai reiškia, kad darbdavys pirmiausia kreipiasi į Darbo biržą, laukia mėnesį ir jei neatsiranda lietuvio, tuomet pradedama užsieniečio įdarbinimo procedūra, kuri užtrunka ilgokai. Kiek vėliau, jei užsienietis Lietuvoje išdirba dvejus metus, jam leidimas nėra pratęsiamas – norint gauti naują, reikia išvykti ir vėl atvykti.

Panašiai, anot L. Biekšos, yra ir su užsieniečių atvykimu santuokos pagrindu – procesas ilgas ir gali nutikti taip, kad asmeniui bus pasiūloma išvykti iš šalies ir paskui parvykti su šeima, kad galėtų prašyti galimybės laikinai įsikurti Lietuvoje.

„Užsienyje niekas, jei yra sudaryta santuoka, nesiūlo išvažiuoti ir parvažiuoti atgal po dviejų mėnesių“, - sakė advokatas.

Tačiau bendrąja prasme, L. Biekšos nuomone, pagrindinė blogybė yra ne įstatymai, o jų taikymas, mat Lietuvos visuomenėje tvyro nuostata užsieniečiui visada sakyti „ne“ net nepasižiūrėjus, ar teisės aktuose nėra kitaip. Advokato tvirtinimu, daugeliu atvejų, kai užsienietis susiduria su teisinėmis kliūtimis, pasirodo, kad kliūtys viso labo psichologinės.

„Dažniausiai mes turime labai konkrečius teisinius rėmus ir bet kokiam Lietuvos piliečiui su tokiais teisiniais rėmais problemos neiškiltų. Užsieniečiui problemos iškyla dėl to, kad jis užsienietis ir kažkas sugalvojo, kad jam tuos pačius reikia pritaikyti kitaip. Ir jeigu užsienietis kreipiasi į advokatą ir tam žmogui, kuris pažeidžia tvarkas, pasiskambini kaip advokatas, problemos nelieka, nes žmogus supranta, kad teisiškai jis tokių dalykų daryti negali“, - pasakojo L. Biekša.

A.Sipavičienė: nevykdome atvirų durų politikos, bet užsieniečius priimame

TMO Vilniaus biuro vadovė pripažįsta, kad Lietuva išties riboja imigraciją iš kitų šalių, tačiau, pasak jos, sakyti, kad mūsų šalis apskritai neįsileidžia kitų šalių piliečių, yra neteisinga – esą ekonomikos klestėjimo laikotarpiu darbo imigrantų skaičius buvo išaugęs net aštuonis kartus, o pastaruoju metu nuslūgo dėl ekonominės recesijos.

„Nė viena šalis nevykdo atvirų durų politikos. Yra griežtesnės taisyklės, yra ne tokios griežtos. Pas mus yra griežtesnės tiesiog“, - sakė A. Sipavičienė.

Tačiau ir ji sutinka, kad visa problema ne griežti įstatymai, o visuomenės požiūris: „Pirmas instinktas pasakyti „ne“, o paskui žiūrėti, kaip yra pagal įstatymą, tai čia yra teisybė“, - sakė TMO Vilniaus biuro vadovė.

A. Sipavičienei antrino ir lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė, kurios tvirtinimu, į jos vadovaujamą įstaigą dažniausiai kreipiamasi dėl to, kad teisės aktai lyg ir numato nemaža teisių užsieniečiams, tačiau praktikoje jie išgirsta tik „ne“, be jokio paaiškinimo.

Didžiausios problemos – su atvykėliais iš SSRS

Nepaisant ganėtinai prasto Lietuvos visuomenės požiūrio į pabėgėlius ar darbo imigrantus, problemų, pasak konferencijos dalyvių, kelia ir patys atvykėliai – ypač tie, kurie kalba rusiškai ir nenori mokytis lietuvių kalbos. Anot, Pabėgėlių priėmimo centro direktoriaus Algimanto Dieninio, daugelis atvykėlių po keleto metų gailisi nepaklausę ir nesimokę lietuviškai, bet šaukštai būna po pietų.

„Didžiausia problema praktinėje integracijoje yra atvykėliai iš buvusios Tarybų Sąjungos. Kadangi jie tokie pat kaip mes. Truputį piktoki, bijantys ką pasakyti, nekonkurencingi rinkoje, neiniciatyvūs ir gerai moka rusų kalbą. Jie mano tada: „O kam mums mokytis, jeigu aš paprašiau, man atsakė, nuėjau pas darbdavį, tas atsakė“, - pasakojo A. Dieninis.

Pabėgėlių centro direktorius sako nemanąs, kad lietuviai iš prigimties nėra netolerantiški, o mūsų sąmonėje tamsiaodžiai tikrai nesiasocijuoja su vergais. A. Dieninis sako, kad jei Trakuose gali ramiai gyventi karaimai, tai ir kiti užsieniečiai galėtų rasti savo vietą – reikia tik jiems kiek padėti.

„Mes manome, kad atvykėlis pirmiausia turi įgyti kalbos įgūdžius, antra, įgyti galimybę įsigyti specialybę ir, trečia, darbas su darbdaviais su visuomene, pristatant šiuos žmones, kaip galinčius dirbti“, - teigė A. Dieninis.