„Teisingos atminties“ modelis, kurio ašimi tapo Molotovo-Ribentropo paktas, ne taip seniai išgąsdino vakariečius – esą iš sovietų bloko išsiveržusios ir į Europos Sąjungą panorusios valstybės taip bando sumenkinti Holokaustą.
Ir vakariečiai, ir rusai paktą nustūmė į antrą planą
Baltijos kelio 20-mečiui ir Molotovo-Ribbentropo pakto 70-mečiui skirtoje konferencijoje Seime A. Nikžentaitis teigė, kad mūsų šalies kultūrinės atminties centrinė ašis, didžiojo pasakojimo apie Kovo 11-ąją atkurtą Lietuvos Respubliką pamatas, yra šis dokumentas su slaptaisiais protokolais.
Kiekviena valstybė kuria kultūrinę praeities aplinką, išryškindama jai svarbius praeities pasakojimus ir jų pagalba išreikštas vertybes. Politiškai organizuota visuomenė tomis vertybėmis reiškia pagarbą, jas puoselėja ir siekia perteikti ateinančioms kartoms. Kultūrinę atmintį kuria politinis elitas, nustatydamas, kuriuos praeities siužetus derėtų prisiminti, o kurių reikėtų atsisakyti. Būtent tuo metu vyksta procesas, vadinamas „nugalėtojų istorija“ arba istorijos perrašymu. Kultūrinės atminties centre atsidūrę praeities vaizdiniai esą yra ritualizuojami, siekiant sukurti visuomenės emocinį ryšį su išrinktąja praeitimi.
Molotovo-Ribbentropo paktas, pranešėjo teigimu, priklauso išrinktosios praeities tipui Lietuvoje. Prisiminimai apie jį papildyti kitais siužetais: 1940 m. okupacijos ir aneksijos, lietuvių trėmimo į Sibirą, pirmosios ir antrosio sovietų okupacijos. Didįjį pasakojimą, legitimizuojantį šių dienų Lietuvą – jos kultūrinės atminties pagrindą – A. Nikžentaitis pavadino pasakojimu apie Nepriklausomybės praradimą.
Skirtingai interpretuojama praeitis visuomenes skiria, panašiai interpretuojama jungia. Amerikiečiams paktas nėra bendros atminties objektas, šį Europos padalijimą menkai prisimena prancūzai ir britai. Po dokumento pasirašymo sekusi agresija prieš Lenkiją sukėlė karą, todėl jis Vakarų europiečiams labiau siejasi su aktyvių veiksmų pradžia. Karo priešistorė geriausiu atveju esą asocijuojasi su karo Vokietijai paskelbimu, o ne sovietų ir nacių sandėriu. Dėmesys karo brutalumui ir Holokaustui verčia vakariečius koncentruotis į laikotarpį po SSRS užpuolimo 1941 m. birželio 22 d. Panaši situacija susiklostė ir Rusijoje – kultūrinę atmintį užvaldęs pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitas esą verčia rusus ignoruoti sandorį, kuris gali gerokai sutepti įsivaizduojamo Europos išvaduotojo mundurą.
Dėl slaptųjų protokolų liūdi ne visi
Molotovo-Ribbentropo paktas ir ypač jo slaptieji protokolai tiesiogiai palietė Baltijos šalis, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą, Rumuniją, bet ir jų laikysena nevienoda.
Rusėjo 17-oji – sovietų agresijos prieš Lenkiją pradžia – baltarusiams yra nacionalinė šventė, šalies susivienijimo diena. Anksčiau nacionaline švente šią dieną laikė ir moldavai, tačiau dabar Moldovoje, kuriai paktas iš esmės leido atsirasti, jis neakcentuojamas.
Po „oranžinės revoliucijos“ gimusi nauja Ukrainos istorijos politika buvo orientuota į atsiribojimą nuo bendros istorijos su SSRS ir Rusija, o Ukrainos SSR praeitis pradėta traktuoti kaip okupacija. Šis nutylėjimas esą gali pasirodyti trapus, jei dabartinis lyderis Viktoras Juščenka pralaimėtų prezidento rinkimus, o valdžioje įsitvirtintų opozicinė Regionų partija, įsitikinusi, kad paktas leido susivienyti Ukrainai.
Suomijoje linkstama prie nuomonės, kad buvo pasiekta gynybinė pergalė. Čia vis dar kalbama aie Karelijos praradimą, bet politiniai reikalavimai susigrąžinti atimtas teritorijas būdingi visuomenės marginalams. Rumunijoje paktas laikomas pasaulio sąmokslo prieš ją dalimi, bet tokią poziciją užgožia šalies, kaip nacių sąjungininkės, įsiliejimo į karą šašėlis.
Tokiu būdu bendro atsiminimo ir vienodo pakto traktavimo erdvė susiaurėja iki Baltijos šalių ir Lenkijos.
Vilnijos atgavimas nutylimas
Pasak istoriko, pastaruoju metu ryškėja kitos problemos, susijusios su didėjančia pakto reikšme mūsų regiono šalių kultūrinėje atmintyje. Peterio Niedermuellerio žodžiais, kolektyvinei atminčiai susidūrus su istorine tiesa (politizuota atmintimi), susiformuoja du kovos laukai. Simbolinėje kovoje už istorinę tiesą išsikristalizuoja atminties bendruomenė, siekianti įtvirtinti vieną tiesą, turinčią tikslą legitimizuoti politinio elito valdymą ir pačią sistemą.
Antrasis kovos laukas susiformuoja gimus „teisingo atminties“ modeliui. Tuomet iškyla poreikis stigmatizuoti kitus atminties modelius. Kultūrinės atminties, pagrįstos Nepriklausomybės praradimo naratyvu Lietuvoje atveju, siekiama kriminalizuoti praeitį – numatoma baudžiamoji atsakomybė, pavyzdžiui, už neteisingą partizaninės kovos Lietuvoje pristatymą.
Be nekritiško požiūrio į savąją praeitį visoms valstybėms, kurias vienija neigiama Molotovo-Ribbentropo pakto atmintis, būdingas istoriškumu pagrįstas antirusiškumas. Lenkų intelektualio Alexanderio Smolaro žodžiais, jis net šalių užsienio politikas pavertė istorijos politika.
Per paktą interpretuota ir aukos kompleksu grindžiama kultūrinė atmintis esą apsunkina ne tik Baltijos šalių ir Lenkijos santykius su Rusija ar pastarosios santykius su Vokietija, bet ir santykius su partneriais ES. Iki šalių iš Vidurio ir Rytų Europos priėmimo į ES ligtolinės narės esą laikė save bendros atminties erdve. Svarbiausias uždavinys ir pamoka iš praeities buvo siekis neleisti pasikartoti Antrojo pasaulinio karo katastrofai, o pagrindinis jo simbolis buvo Holokaustas.
ES naujokės atėjo su savo praeities vaizdiniais, kurie dažnai konfrontuoja su buvusiais elementais. Šalys, išgyvenusios sovietų ir nacių okupacijas, natūraliai linksta jas lyginti, tačiau Vakaruose tai dažnai atrodo kaip Holokausto menkinimas.
A. Nikžentaičio žodžiais, konfliktai atminties pagrindu buvo viena iš priežasčių, dėl kurių prancūzai ir olandai atmetė ES Konstituciją.
Bendrijoje esą vis labiau suprantama bendros kultūrinės atminties svarba. Nors Holokaustas vis dar akcentuojamas kaip visos Europos centrinė atminties figūra, minimos ir kitos temos. Baltijos kelias, anot istoriko, yra Europoje vykusių procesų dalis. 1989 m. lietuviai bene pirmą kartą per visą XX a. tapo aktyviais pasaulinio masto įvykių dalyviais. Pranešėjo manymu, tokia Baltijos kelio atmintis, nepriešinanti Lietuvos su niekuo, nusipelno būti centrine lietuvių kultūrinės atminties figūra.