2006 metais vienos agrofirmos darbuotoja viešame susitikime su įmonės akcininku ir įtakingu politiku, dalyvaujant žiniasklaidai, prasitarė apie šioje įmonėje „vokeliuose“ mokamas algas. Po to – žeminimas kolegų akyse, kaltinimas šmeižtu, priverstinis atleidimas, invalidumas, iki šiol nesibaigiantis teismas, siekiant didesnės kompensacijos, ir prezidento medalis „Už nuopelnus Lietuvai“.
Leonidas Donskis savo straipsnyje teigė, kad Dalia Budrevičienė, prabilusi apie „Krekenavos agrofirmoje“ slepiamus mokesčius, „atsikratė baimės ir tą pačią akimirką tapo laisvu žmogumi“. Anot jo, „atsikratyti baimės <...> galima labai paprastai. Tereikia suprasti, kad, jei mes neleidžiame savęs žeminti, mūsų niekada niekas ir nepažemins“.
Tačiau Darius Kuolys, kuris anuomet organizavo pagalbą D.Budrevičienei, sako, kad moters poelgis buvo neapgalvotas išsišokimas, dėl kurio ji gailėjosi. Jei ne visuomenininkų organizuota teisinė, finansinė ir moralinė parama, D.Budrevičienė, ko gero, nebūtų turėjusi jėgų kovoti teismuose ir nebūtų išsaugojusi bent tokios sveikatos, kokią turi dabar. Tad ar tikrai „tereikia supratimo“?
Pranešėjai niekaip neapsaugoti
„Kiek galima kalbėti apie tai, kad mes neturime galių, negalime kažko padaryti, bijome? Tai jeigu bijome, padarykime taip, kad nebijotume“, – sako „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergejus Muravjovas. Jo organizacija rengia įstatymą, kuris apsaugotų žmonės, pranešusius apie, pavyzdžiui, korupciją ir kitas neteisėtas veikas.
JAV ir Didžiojoje Britanijoje tokie žmonės vadinami „švilpukų pūtėjais“ (angl. whistleblowers). Šis žodis anglų kalboje atsirado, kadangi britų policininkai, norėdami atkreipti dėmesį į pažeidėją, pradėdavo švilpti. Lietuvoje jie – pranešėjai. D.Britanijoje pranešėjų apsaugos įstatymas, vadinamas Viešojo intereso atskleidimo įstatymu, buvo priimtas 1998 metais, kai įvairūs atvejai parodė, jog žmonių suteikta informacija gali būti naudinga užkertant kelią nelaimėms ir stabdant teisės pažeidimus.
Daugiau nei pusšimtis Lietuvos institucijų nurodo telefonus, kuriais piliečiai gali kreiptis dėl įvairiausių problemų – nuo nesaugių žaislų iki korupcijos ir išnaudojimo darbe. TILS surinktais duomenimis, per metus šios institucijos sulaukia daugiau nei 45 tūkst. skambučių. Dalis besikreipiančių žmonių, ko gero, galėtų pretenduoti į pranešėjo kategoriją.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) skelbia, kad 47 proc. jų pradedamų tyrimų remiasi gyventojų pranešimais. „Ar mes žinome, kas su jais [pranešėjais] nutinka? Ar mes neturėtume žinoti, ar tai nėra mūsų pareiga? Tokia labai paprasta esmė, – apie naujo įstatymo paskirtį pasakoja S. Muravjovas. – Mano supratimu, tai, ką dabar daro dažna institucija, kuri skatina žmones pranešti, – tai tiesiog skatinimas nušokti nuo tilto. Tu nušok – mes tave su batutu pagausime. Jie neduoda jokio lyno, nieko. Nėra jokių garantijų. Todėl nenuostabu, kad, 94 proc. Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) skambinančių žmonių praneša apie nusižengimus darbovietėje, kurioje nebedirba.“
Dabartiniai Lietuvos įstatymai saugo liudytojus, informatorius ar žurnalistų šaltinius, tačiau žmogus, pranešęs apie pažeidimus savo darbovietėje, nėra apsaugotas, nes nebūtinai patenka į vieną iš šių kategorijų.
Konvencinės priemonės netobulos, bet reikia žiūrėti į priekį
Lietuvoje veikia tokios konvencinės antikorupcinės priemonės kaip „vieno langelio“ principas, ilgainiui tobulinamos viešųjų pirkimo procedūros, vis iškyla smulkūs tarnybinio transporto skandalai. Tai duoda rezultatų, kurie atsispindi Lietuvos korupcijos suvokimo indekse, šiemet beveik pasiekusiame „korupciją sugebančios kontroliuoti“ valstybės lygį. „Ar gerinsi institucijų darbą, ar didinsi pajėgumus, ar tiesiog skirsi daugiau dėmesio valstybės tarnautojų švietimui, tu turėsi grįžti prie klausimo – o ką tu darai su pilietine visuomene, kaip leidi visuomenei dalyvauti“, – teigia TILS vadovas.
Lietuvos institucijoms, ar tai būtų paveldo apsaugos, ar kovos su korupcija įstaiga, stinga žmogiškųjų pajėgumų ir finansų, kartais – noro. Tačiau net su visu tuo neįmanoma nuveikti tiek, kiek gali duoti bendradarbiavimas su visuomene – žmonėmis, esančiais arti problemų. Vis dėlto esant minimaliam visuomenės pasitikėjimui institucijomis žmonėms būtina suteikti daugiau garantijų.
„Mes daug kalbėjome apie tai, kad korupcija yra blogai, skaidrumas yra gerai, – sako S.Muravjovas. – Man atrodo, kad žmonės iš esmės tai supranta. Ir man atrodo, kad labai daug kas sutinka. Bet Lietuvoje vyrauja, kiek mes matome iš mūsų tyrimų, iš bendravimo su žmonėmis, nepasitikėjimas ir baimė. Tokio įstatymo reikėjo jau prieš dešimtmetį, nes kitaip kuriama praraja tarp valstybės aparato ir visuomenės. Gali kiek nori kalbėti apie tai, kad visuomenė turi įsitraukti, bet, jei visuomenė nepasitiki tavimi, tu nieko negali padaryti“, – teigia S.Muravjovas.
Derinimas gali koreguoti įstatymo turinį
Nors įstatymo projektą Seime registruoti norėta dar per rudens sesiją, planai atidėti iki pavasario. Anot S.Muravjovo, Seimas dabar pernelyg užsiėmęs kitais darbais, o tuo metu įstatymo projektas bus derinamas su suinteresuotomis institucijomis, kaip STT, Valstybine darbo inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, VMI, prokuratūra.
Pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimas numatytas tarp Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių. Vyriausybės sudaryta Antikorupcinė komisija įstatymo projekto rengimą patikėjo vienam iš komisijos narių – TILS. Koks įstatymo projektas pasieks Seimą, kol kas neaišku. Jame apsauga gali būti numatyta tik, pavyzdžiui, pranešusiems apie korupciją valstybės įstaigose. Tačiau įstatymą galima taikyti ir žymiai plačiau: ginti pranešusiuosius apie inžinierių nusikalstamą aplaidumą, privačių įmonių daromą žalą gamtai, išnaudojimą vaikų namuose ir t.t.
Galimą piktnaudžiavimą turėtų atremti teismai
Įstatymas, kuris draustų tam tikrą laiką atleisti pranešėją iš darbo arba numatytų kompensacijas, kaip ir bet kuris kitas panašus įstatymas, galėtų tapti piktnaudžiavimo pagrindu. Tačiau iš principo pranešėju gali tapti tik asmuo, nesiekiantis naudos sau. Esama apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią piktnaudžiavimui.
„Privalai išnaudoti resursus, kurie yra organizacijos viduje, arba parodyti, kad vadovas tikrai nekuria pasitikėjimo ir galimybių išspręsti problemą organizacijos viduje visiškai nebuvo, – aiškina S.Muravjovas. – Mes nekalbame apie penkių ar penkiolikos žmonių organizaciją. Tokiose organizacijose žymiai didesnė tikimybė, kad žmogus paskambins į išorę. Tokioje organizacijoje ir taip viskas aišku: jei ateis VMI, dažniausiai bus aišku, kas pranešė.“
Teismas galėtų nesuteikti pranešėjo statuso, jei pranešama apie jau viešai žinomą faktą arba faktai paviešinami sužinojus apie planuojamą etatų mažinimą ir taip siekiant išsaugoti savo darbo vietą.
Tačiau įstatyme galėtų būti įtvirtinta pareiškėjų sąžiningumo prezumpcija: jei žmogus įtikino teismą, kad nesiekia naudos sau, jo pranešimas būtų laikomas sąžiningu, kol neįrodoma atvirkščiai.
Korupcija blogiau nei aukštesni mokesčiai
Lietuvos premjerai kalbėdami apie šalies patrauklumą užsienio kapitalui dažniausiai mini mažų mokesčių svarbą. Tačiau ekonomistas Romas Lazutka prieštarauja, teigdamas, kad šis argumentas – tik akių dūmimas. Pasak jo, investuotojai „į veidą išrėžia – liaukitės imti kyšius ir jokie mokesčiai nestabdys investicijų“.
„Šių metų balandžio mėnesio duomenimis, kiekvienam Estijos gyventojui tenka triskart daugiau tiesioginių užsienio investicijų negu Lietuvos gyventojui. Estijos korupcijos suvokimo indeksas yra 6,6, Lietuvos – 4,9, – sako S. Muravjovas. Dešimtukas šioje skalėje reiškia maksimaliai skaidrią valstybę. – Be abejo, yra žymiai daugiau veiksnių, kurie daro įtaką tiesioginių užsienio investicijų srautams. Bet, kiek man tenka šnekėtis su užsienio kompanijų atstovais, užsienio kovos su korupcija ekspertais, aš suprantu, kad šalies skaidrumo suvokimas vis dėlto yra labai svarbus.“
Anot TILS vadovo, pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimas nusiųstų žinią, kad lietuviai nori ir sugeba mąstyti pažangiai. „Mes laimėtume laiko ir būtume įrašomi tarp pažangiausių valstybių šitoje srityje. Dažnai susidaro įspūdis, kad mes kaip vidutiniokai padarome su visais, ir tiek. Ir pasimetame bendrame triukšme“, – sako jis, tačiau priduria, kad tai nereiškia, jog reikia skubėti tokį įstatymą priimti.
„Visi kalba apie tai, kad kitais metais Lietuvoje bus viena blogiausių ekonominių padėčių, esame tarp trijų–penkių problemiškiausių šalių. Tai kodėl mums nepagalvoti apie teigiamą žinią, apie tai, ką mes galime padaryti patys, kas priklauso nuo mūsų? Tai būtų labai teigiamas žingsnis skaidrinimo, atskaitingumo link, – mano S.Muravjovas. – Tai, kad pradėjome daugiau dirbti su viešaisiais pirkimais, tai, kad pradėjome kažką viešinti Seime, tai yra tie teigiami postūmiai. Klausimas, ar mes sustojame ir liekame patenkinti tuo, ką padarėme?“
Įstatymas turėtų skatinti vidinę komunikaciją
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus teigimu, pranešėjų apsaugos įstatymas turėtų padėti kurti didesnį tarpusavio pasitikėjimą darbo vietoje. Tai padėtų ne tik pavaldiniams, bet ir „gero valdymo“ siekiantiems vadovams. Tyrimai rodo, kad dažnai pareigomis piktnaudžiauja ar aplaidžiai elgiasi vidurinės grandies vadovai, o aukščiausi vadovai apie tai nesužino. Todėl eilinis darbuotojas neturi bijoti kalbėti apie organizacijoje kylančias problemas su savo darbdaviu ar aukščiausiuoju vadovu. Vis dėlto jei darbuotojo pasitikėjimas būtų nepagrįstas ir jis užsitrauktų nemalonę, čia jį turėtų apginti valstybė. Tiesa, apklausos rodo, kad kol kas įmonių vadovai į pranešėjus linkę žiūrėti gerokai skeptiškiau nei eiliniai gyventojai ar valdininkai.
Per 2008 metus kai kurių institucijų gautų pranešimų skaičius:
- Valstybinė mokesčių inspekcija 3195
- Valstybės kontrolė 365
- Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 301
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 355
- Specialiųjų tyrimų tarnyba 1055
Atvejai, privertę įsiklausyti
Socialinė darbuotoja Alison Taylor devintojo dešimtmečio Anglijoje viešai prabilo apie seksualinį išnaudojimą ir fizinę prievartą vaikų globos įstaigose. Ji buvo atleista iš darbo, tačiau vėliau teismas pripažino, kad neteisėtai. Paaiškėjo, kad ji buvo ne pirmoji, bandžiusi kelti šią problemą, tačiau ankstesnieji balsai buvo nutildyti. Atvejo tyrėjai patarė vietinės valdžios institucijoms „nustatyti ir kruopščiai taikyti aiškias pranešimų procedūras“.
„Bank of Credit and Commerce International“ bankrutavo po 2 mlrd. svarų sterlingų sukčiavimo atvejo. Tyrimas paskelbė, kad banke vyravo autokratiška aplinka, kurioje niekas nedrįso prabilti, nors turėjo įtarimų.
1987 metais keltas „Herald of Free Enterprise“ apsivertė, žuvo 193 žmonės, kadangi plaukė atidarytais pirmagalio vartais. Tyrimo metu sužinota, kad personalas anksčiau penkis kartus buvo įspėjęs apie tokius nesklandumus, tačiau jų pranešimai pasimesdavo vidurinės grandies vadovybėje. Dėl tos pačios priežasties 1994 metais nuskendo ir keltas „Estonia“, žuvo 852 žmonės.
Šaltinis: Public concern at work