„Krikščioniška prasme tai advento pradžia – laukiame Jėzaus Kristaus gimimo. O ikikrikščioniška prasme daug kas laukia saulės – kada ateis šviesesnis metas, kada saulė pakils šiek tiek aukščiau. Vieni laukia saulės, kiti – Jėzaus Kristaus gimimo, kiti – ir to, ir to“, - DELFI sakė Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė.
Pasak N. Marcinkevičienės, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia susijusi su senuoju lietuvių tikėjimu. „Pats tamsiausias laikas – adventas, žmonės laukė šviesesnio laiko, kai gimsta viltis, supratimas, kad saulė tikrai sugrįš. Tamsa – baisu – o gal jau niekada neprašvis, dėl to ikikrikščioniškasis laukimo momentas visą laiką buvo sureikšmintas“, - teigė pašnekovė.
Pasak jos, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia ir adventas – neatsiejami dalykai - krikščionybė tiesiog prisitaikė prie šios datos. Be to etnologai spėja, kad adventas turėjo atitikmenį ir ikikrikščioniškame pasaulyje - tamsusis laikas buvo skirtas susitaikymui, tarsi gamtos atsiprašymui.
N. Marcinkevičienės teigimu, šv. Andriejus irgi žymi advento pradžią – laiką, kai prasiveria anapusinis pasaulis, kada vėlės tarsi priartėja. „Dar senieji metai nesibaigę, naujieji neprasidėję, gamtoje vyrauja tam tikras chaosas, maišosi gyvieji ir mirusieji, dangus ir žemė. Prasideda paslaptingas būrimo metas – per Andriejų buriama su aguonomis, kanapėmis, prie šulinio“, - pasakojo pašnekovė.
Merginoms burtis buvo aktualiausia, mat neištekėti reiškė nelaimę. „Tėvai jau mirę, netekėjusi nei broliui reikalinga, tad jai ištekėti buvo gyvybiškai svarbu. Nes arba ji kažkur davatkauti į „špitolę“ įsitaisys, kai ateis metas, arba vergaus broliui ar kitam giminaičiui“, - kalbėjo N. Marcinkevičienė.
Reikia merkti vyšnios šakeles
Šv. Andriejaus burtai merginoms:
Jei nori sužinoti, ištekėsi ateinančiais metais ar ne, šv. Andrejaus dieną nusiskink vyšnios šakelę ir pamerk. Jeigu ši šakelė iki Kalėdų pražydės, ištekėsi.
Jei šv. Andrejaus dieną badausi, o vakare eidamas suvalgysi ką nors sūraus, būtinai susapnuosi jaunikaitį, kuris tau pasiūlys atsigerti vandens. Jei taip atsitiks, žinok, kad tas jaunikaitis - būsimasis tavo vyras.
Daug kur Lietuvoje merginos, norėdamos susapnuoti joms žadėtąjį, šv. Andriejaus dieną pasiima saują kanapių, aguonų ar linų sėklų (sėmenų), nueina prie šulinio ir, tris kartus apeidamos apie jį, kartoja „Sėju, sėju kanapes aplink šulinėlį / Duok, Dieve, žinot, su kuo būsiu visą vieką gyvent“ ir išbarsto sėklas. Po to iš karto sugrįžta namo, po pagalve pasideda vyrišką drabužį ir atsigula, tikėdamos, kad jų sapnas bus pranašingas.
Knygoje „Saulės ratu, mėnulio taku: lietuvių kalendorius“ etnologas profesorius Libertas Klimka išsiburti ateitį senoviškais būdais siūlo ir miestietėms merginoms: tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Ką susapnuos tuo keliu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves – tas bus tikrasis. Dubuo turi būti molinis, o balana – iš nedažyto medžio.
Pasak L. Klimkos, šv. Andriejus – pirmoji žiemos šventė, valstiečiai per šv. Andriejų spręsdavo apie kitų metų orus ir derlių. Jei per šv. Andriejų gausu sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai rugiai žydės ar bus pilni aruodai grūdų.
Beje, po šv. Andriejaus žmogus jau drąsiai galėdavo į mišką važiuoti, mat meška įmigo žiemai, o giriose karaliauja briedis.