Vertindamas valdžios reakciją į sunkmetį ir mėginimus su ja susidoroti, R. Rudzkis mažiausiai priekaištų turi būtent A.Kubiliui. Daugiausiai – jo aplinkai, koalicijai, Seimui, interesų grupėms, kurios tampydamos paklodę kiekvienas į savo pusę krizės įveikimo planus paslinko gerokai tolyn į ateitį.
„Pasakyčiau taip – dabartinė valdžia plačiąja prasme neatliko namų darbų. Tik man nesinorėtų kaltinti Andriaus Kubiliaus. Mūsų premjero. Žmogus darė, ką galėjo, tam tikrą viziją jis turėjo. Šiaip, jei žiūrėtume į jo strateginius planus, tai jie buvo, matyt, teisingi“, – sako R.Rudzkis.
Planai nepavyko, anot ekonomisto, dėl proziškos priežasties – ne taip lengva kovoti su dideliu biurokratiniu aparatu ir palaužti suinteresuotų grupių pasipriešinimą nelengva. Jos daug greičiau į savo pusę palenkė ir visuomenę, nes kam gi patiks nuolatinis biudžeto karpymas ir taupymas.
Ar tai – jau diagnozė? Kad A.Kubilius nekontroliuoja padėties ir kad jo vieton yra ruošiamas naujas, populiaresnis, valdančiosios koalicijos lyderis. Kad patys konservatoriai linkę į šalį pastumti mauro darbą atlikusį A.Kubilių, kuris savo neva arogantiška laikysena net ištikimiausius Tėvynės sąjungos gerbėjus varo juodon neviltin.
A.Kubiliaus reitingams krentant, akys krypsta į nepavargusio veido, ne tokią susirūpinusią, visus bendrauti, kalbėtis, konsultuotis kviečiančią Ireną Degutienę. Seimo Pirmininkės jau kuris laikas daug kas klausinėja, ar ji sutiktų būti premjerė.
I.Degutienė nenori būti premjerė
A.Kubiliaus partijos nariai kalba, kad kuo toliau, tuo daugiau partijoje diskusijų dėl Vyriausybės siūlomų priemonių krizei suvaldyti. Labiausiai partijos nariams kliūva socialinis paketas.
A.Kubiliui reikia daug daugiau pastangų nei anksčiau įtikinti partijos narius socialinių išmokų mažinimu.
Partijos nariai piktinasi, kad taip yra silpninamas konservatorių elektoratas – premjeras galėtų imtis priemonių ir ieškoti, kuo biudžetą kamšyti, iš kitų rezervų – pavyzdžiui, didesnių mokesčių turtingiesiems arba apmokestinant nekilnojamąjį turtą.
Kai kurie konservatoriai viduje įžvelgia dar gilesnius įtrūkimus partijos vienybėje, nei tik diskusijos mažinti pensijas ar kelti mokesčius.
„Manau, kad sutampa trys veiksniai. Pačios Irenos Degutienės noras turėti valdžią, bet tokią, kuri nebūtų nepopuliari. Jai buvo siūloma tapti ministre, taip pat ir socialinės apsaugos ir darbo, bet ji nenorėjo eiti į nepopuliarias pareigas, o pasiūlymą tapti Seimo Pirmininke ji labai noriai priėmė”, – sako A.Kubiliaus šalininkas partijoje. Jo manymu, partijos krikščionių demokratų sparnas, prie kurio šalia tikrųjų prisijungusių krikdemų dabar šliejasi ir Kęstutis Masiulis, ir Rimantas Dagys, ir Egidijus Vareikis, I.Degutienės rankomis norėtų perimti partijos kontrolę. Be to, I.Degutienę remia ir Vytautas Landsbergis, kuriam naudinga partijoje palaikyti konkurencinę nuotaiką ir taip visiškai neprarasti joje kontrolės.
Ar tikslas – pakeisti premjerą?
Žvelgiant iš partijos vidaus, sunkmečio sąlygomis toks planas yra realus. Jei toliau padėtis negerės, galima laisvai pakeisti A. Kubilių naujuoju partijos pirmininku. O jei Vyriausybė griūtų anksčiau, partijos pirmininką galima pakeisti ir anksčiau. Tik ar pati I.Degutienė sutiktų būti premjere, sunku pasakyti. Kol kas ji sako, kad tikrai ne, ir apskritai visas kalbas apie konkurenciją su Andriumi Kubiliumi laiko nerimtomis.
Taip atvirai kortas konservatoriai dėlioja nenorėdami viešai prisistatyti. Tačiau ir iš oficialių komentarų galima suprasti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė ir nelengva Lietuvos būklė kelia partijoje audringas nuotaikas.
Nepatiko draugystė su Darbo partija
„Iš esmės parama yra pakankama. Tik vyresnio amžiaus partijos nariai nerimauja dėl Vyriausybės siūlomų sprendimų socialinėje srityje – jiems jie sunkiau suprantami. Bet mūsų žmonės turi daugiau idealizmo, jie linkę solidarizuotis. Ir tremtiniai jau solidarizuojasi – jie neteks kelių procentų jiems mokamų pensijų. Daugiau klausimų partijoje vis dėlto kilo dėl kreipimosi į Darbo partiją – šiuo klausimu vyrauja daugiausia neigiama nuomonė. Mes turbūt ir patys nesugebėjome tinkamai išaiškinti, kad tai nebūtų buvęs dviejų partijų susitarimas”, – sako Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Seime Jurgis Razma. „Ši tema yra sukėlusi partijoje nepritariančias diskusijas. Lyg mes draugauti čia būtume pasiruošę.”
Anot J.Razmos, ypač rimtų sankirtų nėra buvę ir dėl motinystės išmokų mažinimo – buvo sutarta palaikyti Prezidentės poziciją ir jautraus klausimo dar kartą nebejudinti, palikti liepos pirmąją – jau anksčiau minėtą datą, kuri žymės motinystės išmokų sumažėjimą.
„Gal kiek nerimo pradiniu momentu buvo, bet labiau dėl informacijos trūkumo. Ir kiekvienu atveju būdavo pasiaiškinama.”
I.Degutiene, kaip Seimo Pirmininke, J.Razma teigia esąs patenkintas.
„Mes manome, kad Seimo Pirmininkas turi būti integruojanti figūra. Net gana rimtai vertiname Seimo Statuto nuostatą dėl narystės sustabdymo frakcijoje. Ir kol kas tikrai nematome požymių, kad ji gundytųsi perspektyvomis tapti premjere. Manau, kad ji išmintinga ir nori save realizuoti ilgesnėje perspektyvoje kaip Seimo Pirmininkė, o ne kaip premjerė porai mėnesių“, – sako J.Razma.
Jo manymu, šią košę, kurioje A.Kubilių premjero poste keičia populiaresnė I.Degutienė, maišo visi tie, kurie norėtų pakeisti dabartinę Vyriausybę. „Gal norima kurti kitokią Vyriausybę, gal kitas partijas į ją įtraukti? Gal chaosui kilus ir jie išties I.Degutienei ranką. Ir koalicijoje yra taip manančių pavienių politikų“, – aiškina frakcijos seniūnas. Tarp tokių - ir buvęs LiCS lyderis Artūras Zuokas.
Rasa Juknevičienė, Krašto apsaugos ministrė, sako, kad kalbos apie I.Degutienę kaip premjerę – labiau išorės nei partijos vidaus žaidimai. “Disidentų partijoje yra ir jų visada buvo. Aš labiau įžiūriu būdo bruožus, dėl ko jie taip elgiasi. Bet čia nematau kritinės masės. Gal vienas kitas pamąsto apie ateitį ir pagalvoja, o kaip jis atrodys būsimame rinkimų sąraše”, – sako politikė.
R.Juknevičienė teigia mananti, kad I.Degutienė supranta, kodėl jai peršama premjerės pozicija, ir tikisi, kad ji viską puikiai supranta. „Aš kartais net manau, kad opozicijos liaupsės Irenai gali ir pakenkti – kai giria opozicija, žmonės gali pagalvoti, kad čia kažkas negerai. O liaupsės gali būti sąmoningos. Aš apskritai čia įžvelgčiau platesnius – įtakingų energetinių grupių – interesus. Prie A.Kubiliaus šiuo klausimu neprieisi – jis yra kietakaktis ir užsispyręs.”
A.Kubiliui – kritika dėl prioritetų trūkumo
A.Kubilius pats nejaučia, kur yra jo prioritetai. Gali kelias dienas skirti ilgiausioms diskusijoms apie tai, prie kurios ministerijos prijungti Sporto reikalų departamentą, ar civilizuotai, žinoma, į šuns dienas išdėti nacionalinės bibliotekos vadovą už mažiau nei pusantro šimto tūkstančių mokos fondo išdalijimą bibliotekininkams, tačiau nepasisakyti tada, kai jo argumentų labiausiai laukia visuomenė.
Taip mano ne vienas „Atgimimo” kalbintas ekspertas.
Štai dar keli pavyzdžiai. A.Kubiliaus įvardijamos reformos esą turėtų būti koordinuojamos skambiai pavadinto Reformų biuro, bet ar skausmingas reformas, kurios sulaukia didelio interesų grupių ir visuomenės nepasitenkinimo, gali koordinuoti niekam nežinomi asmenys arba iš partijos rezervo, arba paveldėti iš senosios kanceliarijos, menančios Algirdo Brazausko laikus, atviras klausimas.
Renovacija nepajuda iš mirties taško, ūkio skatinimui pinigų beveik neatsirado, o atsiradusieji dingsta biurokratijos džiunglėse, Saulėlydis ir Saulėtekis – neveiksnūs, o Vyriausybė dar gauna skambų antausį iš Dalios Grybauskaitės, kuri pasako, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesiūlo jokios esminės struktūrinės “Sodros” reformos ir kol jos nebus, tol Prezidentė nepasirašys kitų metų biudžeto projekto.
R.Rudzkis įžvelgia dar ir netakto problemą, kai lygioje vietoje A.Kubilius įsigijo įtakingą ir vis dar autoritetingą priešą – už jo kabineto durų daugiau nei valandą prasėdėjusį Algirdą Brazauską. Tai esą klaidos – lygioje vietoje, kurių A.Kubilius, patyręs politikas, vis dar nemažai daro.