Ekonomikos augimas įtvirtino moterų nelygybę

Jungtinių Tautų duomenimis, viena pozicija aukščiau už lietuves esančios italės laisvalaikiui gali skirti 4 val. 8 min. Taigi nuo šios taip pat gilias patriarchalines tradicijas turinčios šalies atsiliekame nedaug. Tačiau ne viena moteris, pamačiusi šiuos skaičius, ko gero, labai nustebs. Prie namų ruošos darbų pridėjus rūpestį vaikais, kuris taip pat paprastai tenka moters pečiams, šios trys laisvos valandos tuoj pat ištirpsta.

M. Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros lektorės Vaidos Lisauskaitės teigimu, diskriminaciją dėl lyties pastaruoju metu tapo įprasta traktuoti tik kaip žmogaus teisių pažeidimą, t.y. tam tikrą moterų ar vyrų teisių apribojimą ar privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimą vienai iš lyčių. Tačiau diskriminacija dėl lyties nėra ne tik žmogaus teisių pažeidimas. Diskriminacijos kaina žmogui, visuomenei, valstybei yra žymiai didesnė.

„Įvertinti namų ūkio ir reprodukcinės ekonomikos, kuri „atsako“ už žmogiškųjų išteklių kokybę, indėlį į BVP yra pakankamai problemiška – tai tarsi nematomo, neapskaitomo ir neapmokamo darbo rezultatas, sukurtas neformaliame ekonomikos sektoriuje. Tačiau analizuojant vyrų ir moterų užimtumą mokamame darbe ir darbo pasidalijimą tarp lyčių šeimose, prieinama išvados, kad moters gyvenimo ir darbo sąlygos nėra tolygios vyrų gyvenimo ir darbo sąlygoms, nes lyčių vaidmenų pasiskirstymas šeimoje, remiantis bendra Lietuvos statistika, vis dar tebėra stereotipinis“, - teigė sociologė.

Anot jos, rinkos ekonomikos laikotarpiu Lietuvoje pastebimas „patriarchališkumo renesansas“ – rinka dar labiau sustiprino lyčių nelygybę, moterų segregaciją darbo rinkoje ir ekonomikoje. Moterų išstūmimas iš rinkos sustiprino lyčių nelygybę šeimoje, nes padidėjo buities našta silpnajai lyčiai. Įvairūs tyrimai rodo, kad transformavosi moterų ir vyrų padėtis visuose namų ūkiuose – penktadalis šeimų apibūdinamos įtemptais šeimyniniais santykiais, nuolatiniais konfliktais tiek skurdžiose, tiek pasiturinčiose šeimose.

Vyrai daro karjerą, moterys yra tiesiog darbuotojos

V. Lisauskaitė pastebi, kad ekonominių krizių metu moterys yra labiau pažeidžiama socialinė grupė nei vyrai. Tai parodė ir 1998 m. krizė. 1999 m. Vyriausybės vykdoma griežta fiskalinė politika privertė moteris imtis dar didesnės atsakomybės aprūpinant šeimos narius maisto produktais, kitomis būtiniausiomis reikmėmis, palaikant jų sveikatą. Taigi valstybės biudžeto lėšų sumažinimas socialinėms reikmėms, švietimui, sveikatos apsaugai, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje labiau paveikė moteris negu vyrus.

Nors šios krizės metu moterys dėl savo darbo specifikos (pavyzdžiui, daug jų dirba paslaugų sektoriuje) rečiau praranda darbą, gilėjant krizei, anot sociologės, nelygybė gali sustiprėti, kadangi privalumus turės lankstesnė ir mobilesnė darbo jėga.

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2008 m. 15-64 metų amžiaus moterų užimtumo lygis sudarė 61,8 proc., vyrų – 67,1 proc. Ypač nuo vyrų atsilieka vyresnio amžiaus (55-64 m.) moterų užimtumo rodikliai. Moterų nedarbo lygis ilgą laiką viršijo vyrų nedarbo lygį, tačiau nuo 2006 m. ėmė mažėti ir 2008 m. buvo 0,4 proc. punkto aukštesnis nei vyrų. Moterų nedarbo lygis sudarė 5,6 proc., vyrų – 6 proc.

„17,6 proc. visų bedarbių moterų sudaro moterys su aukštuoju išsilavinimu. Tarp vyrų šis rodiklis siekia 10,9 proc. Be to, moterys sudaro apie 60 proc. visų aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, daugiausiai jų yra jaunesniųjų tarnautojų grupėje – 80 proc. Toliau analizuojant profesijas, specialistų, jaunesniųjų specialistų ir technikų grupėje moterys sudaro 66-67 proc., nekvalifikuotų darbininkų – 56,2 proc., kvalifikuotų darbininkų – 23,4 proc. Tuo tarpu vyresniųjų pareigūnų, įmonių ir įstaigų vadovų kategorijoje moterys sudaro 40,2 proc.“, - teigė V. Lisauskaitė.

Anot sociologės, statistika leidžia kalbėti apie „stiklinių lubų“ reiškinį, kai, nepaisant lygybę garantuojančių įstatymų, dėl vyraujančio darbdavių ar visuomenės nusistatymo moterims yra rečiau siūlomi vadovaujantys postai. Vyrai yra karjerą darantys darbuotojai, o moterys – „tiesiog darbuotojos“. Net stipriai feminizuotose darbo srityse moterys yra mažuma vadovaujančiose grandyse. 2007 m. visoje švietimo sistemoje dirbo 81,9 proc. moterų: vidurinėse mokyklose – 87 proc., universitetuose – 48,5 proc., tačiau tarp aukštųjų mokyklų rektorių nebuvo nei vienos moters.

Kai kuriose srityse vis dar išlieka stipri horizontalioji darbo rinkos segregacija – ryškus pasiskirstymas į „vyriškas“ ir „moteriškas“ profesijas. Vyrai dominuoja statybų (92,8 proc.), transporto (71,9 proc.), žemės ūkio (62,8 proc.) srityse; moterys – sveikatos priežiūros (85,5 proc.), švietimo (81,9 proc.), viešbučių ir restoranų ūkio (81,1 proc.), socialinių paslaugų (66,5 proc.) srityse.

Kenčia ne tik moterys, bet ir jų vaikai

Nepaisant ES ir Lietuvos įstatymuose įtvirtinto vienodo atlyginimo už vienodą ar vienodos vertės darbą, moterys ES uždirba 15–25 proc. mažiau nei vyrai. Lietuvoje moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis – vienas didžiausių. Jis siekia 24,4 proc. ir kasmet po procentėlį didėja. Todėl dalis moterų, be savo pagrindinio darbo, papildomai dirba nekvalifikuotą darbą, pavyzdžiui, valytojos, kad užsidirbtų tiek pat, kiek vyras viename poste“, - teigė pašnekovė.

Vidutinės disponuojamos pajamos namų ūkyje, kurio galva – moteris, yra mažesnės visose namų ūkių kategorijose. 2008 m. tyrimo duomenimis, moterų skurdo rizikos lygis buvo 21,3 proc., vyrų – 16,7 proc. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), moterų skurdo rizikos lygis padidėja iki 27,3, vyrų – iki 23,5 proc.

„Beveik kas 15-oje šeimoje vaikai iki 18 metų auga su vienu iš tėvų. 98 atvejais iš 100 vaikai po poros skyrybų lieka gyventi su motina, todėl skurdas labiausiai paliečia moteris ir jų šeimas, ypatingai kaimo ir daugiavaikes moteris. Moterų, kaip socialinės grupės, nuskurdimas tiesiogiai paliečia jų vaikų, t.y. naujos kartos ekonominę gerovę, nes mažina jų vaikų galimybes įgyti reikiamą išsilavinimą, įgūdžius, būtinus mokymuisi visą gyvenimą, skatina kelias kartas apimančios ilgalaikės bedarbystės formavimąsi ir darbo jėgos kvalifikacijos nuosmukį“, - pastebi sociologė.