Vos tik išrinktas į Europos parlamentą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis apskundė Lietuvą Europos Komisijos pirmininkui Žoze Manueliui Barozui dėl pažeidžiamų lenkų mažumos teisių – dėl dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių pašalinimo.
Įkvėpti V.Tomaševskio smaugiamus mūsų lenkus pasišovė ginti ir Lenkijos europarlamentarai. Jau pasipylė grasinimai politiškai atakuoti Lietuvą tarptautiniuose forumuose dėl lenkiškų pavardžių rašymo, nes Konstitucinis Teismas praėjusią savaitę nusprendė, kad Lietuvos piliečių pavardės pasuose kitų įrašų skyriuje gali būti rašomos ir nelietuviškais rašmenimis, bet tai neprilygsta įrašui valstybine kalba.
Lietuvos lenkai Ryšardas Maceikianecas ir Česlovas Okinčicas tautiečių gyvenimą mato skirtingai.
Pavardės ir gatvės – dirbtinės problemos?
Radio stoties „Znad Wilii“ savininkas Česlovas Okinčicas labai įtakingas Lietuvos valdžiai (buvo prezidentų Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso referentas, patarinėjo buvusiam premjerui Gediminui Kirkilui, o dabar – ir Andriui Kubiliui). Bet „Valstiečių laikraščio“ paklaustas apie V.Tomaševskio skundą, atkirto: „Nežinau apie tą skundą nieko. Nėra čia jokio smaugimo, bet yra tam tikrų problemų, kurias reikia spręsti. Pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis, dvigubas gatvių pavadinimų rašymas – šitie klausimai jau šiandien turi būti išspręsti atitinkamu lygmeniu. Žemės grąžinimo klausimas Vilniaus rajone neišspręstas“, – vardijo Lietuvos lenkų bėdas Č.Okinčicas.
Kažkada irgi buvęs žymus Lietuvos lenkų veikėjas Ryšardas Maceikianecas juokiasi iš tų priekaištų Lietuvai. „Mano kaime kaimynas, buvęs kolūkio vairuotojas, nemėgsta tos LLRA, bet balsavo už ją per rinkimus. Klausiu, kodėl. Vaikščiojo vaikščiojo tie agitatoriai ir įkalbėjo. Ai, žinai, sako, tie lietuviai neduoda gatvių pavadinimų lenkiškai parašyti. O kada mūsų kaime buvo gatvių pavadinimai? – klausiu. Niekada. Pakabinai pašto dėžutę prie tvoros, tai kodėl tu rusiškom raidėm parašei savo pavardę ir vardą? Rašyk lenkiškai. Jis atsako: tai žinai, taip patogiau, aš kolūkyje pripratau“, – šitaip lenkų tautines problemas nušvietė R.Maceikianecas.
Jo nuomone, gatvių pavadinimai turi būti kultūrinis reiškinys, tradicija. Pavardę jis pats irgi pasikeitė (į tokią, kokia buvo tėvo), nes sovietų laikais ji buvo užrašyta ne visai taisyklingai. Bet vajus rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, pasak R.Maceikianeco, – dirbtinis. „Sunkiai perskaitoma pavardė – jau kažkokia kliūtis įsilieti į visuomenę. Gal jie mano, kad juos urmu ims Lenkija? Neims, mes ten nereikalingi. Mano motina sako, kad tarpukaris, kai šį kraštą valdė Lenkija, buvo pats sunkiausias metas. Į valdiškas pareigas atveždavo žmones iš Lenkijos, vilniečių lenkų niekur nepriimdavo“, – sakė R.Maceikianecas.
Įtvirtinta vienvaldystė
Nuolatinę LLRA vienvaldystę Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose R.Maceikianecas vadina vidine okupacija. Bijodami lietuvių, lenkai leidžia LLRA veikėjams savivaliauti.
Tuose dviejuose rajonuose, kur daugumą gyventojų sudaro lenkai, rinkimai vyksta ir neteisėtais būdais. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) Generalinei prokuratūrai apskundė LLRA, nes per prezidento ir Europarlamento rinkimus ši partija dalijo kuro korteles – už 400 tūkst. Lt pripirko 8 tūkst. kuro kortelių iš bendrovės „Lukoil Baltija“.
„Per rinkimų kampaniją LLRA veikėjai keliskart apeina kiekvieną namą – vienus pagąsdina, kitus pamalonina. Ateina ir pas mano motiną, kuriai tuoj bus 90 metų, bet jai neduoda tos premijos ar pašalpos, kurią po 70–90 litų savo rinkėjams dalija. Žino, kad ji už juos nebalsuos“, – sakė R.Maceikianecas, pridūręs, kad savo rinkėjus LLRA pati ir suveža balsuoti. Jeigu kitų partijų stebėtojai apie rinkimų pažeidimus surašytų skundus iš visų apylinkių, pasak R.Maceikianeco, VRK negalėtų sakyti, kad pažeidimai neturi esminės įtakos rinkimų rezultatams. Bet jei rinkimų rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais, vėl LLRA rėktų, kad lietuviai smaugia lenkus. „Savivaldybės valdžia turi kanalizacija rūpintis, tvarkyti gyvenvietes. Šalčininkų rajone sutvarkytos tik sovietų karių kapinės. Kur Vilniaus krašte matėte sutvarkytus kelius ar nutiestą vandentiekį?“ – stebisi R.Maceikianecas.
Didžiausia problema – žemės grąžinimas
LLRA veikėjai sako, kad be jų žinios perkeliama žemė, keičiama jos paskirtis, todėl esą vietiniai lenkai žemės neatgauna. Bet jau nuo 1998 metų visi žemėtvarkos projektai ir žemės perkėlimai derinami su savivaldybe, o nuo 2002-ųjų tvirtinami savivaldybės vadovo parašu. „Per 10 metų LLRA, valdanti Vilniaus savivaldybę, nė vienam projektui neprieštaravo. Nuo 2002 metų ant visų projektų puikuojasi savivaldybės administracijos direktoriaus parašas“, – aiškina R.Maceikianecas tą sistemą, kai patys rajono vadai muša, patys rėkia. O tuo metu, kai LLRA atstovas Zbignevas Balcevičius buvo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas žemės grąžinimo klausimais, ir LLRA buvo Vilniaus miesto valdžioje, žemė, pasak R.Maceikianeco, buvo grąžinama vangiausiai.
„Jei tu valdai ir sostinę, ir Vilniaus rajoną, tai juk galima rajone rezervuoti žemę. Sostinė privalo plėstis. Nereikėtų siūlyti turėjusiems žemę Vilniuje ją imti Šilutėje ar Akmenėje. Kur logika, jei yra žemės aplink Vilnių? Vilniaus rajono savivaldybė ilgai nepatvirtino bendrojo plano, todėl vietiniai lenkai labai nukentėjo“, – piktinosi R.Maceikianecas.
O rajono šeimininkai iš LLRA žemių prisiėmė. Spaudoje skelbta, kad buvusi rajono merė praėjusią kadenciją ir Seimo narė Leokadija Počikovska-Janušauskienė turi 4 butus ir namus Vilniuje bei 6 žemės sklypus Vilniaus rajone, nors atvyko iš Baltarusijos, ir žemė jai neturėjo būti grąžinama. R.Maceikianecas juokauja, kad žurnalistams sunku net suskaičiuoti buvusios merės turtus – yra dar du namai ir Vilniaus rajone – ant Žeimenos kranto ir Nemenčinėje. Spauda bene triskart minėjo ir tai, kad už 1,5 ha sklypą, suteiktą Lietuvos kino studijai prie Rūkainių, LLRA vadovas V.Tomaševskis prašė 1,5 mln.Lt. Niekas nepaneigė, bet ir tyrimo prokuratūra nepradėjo.
„Kodėl?“ – klausia R.Maceikianecas, pridurdamas, kad apie savivaldybės korupcijos lygį galima spręsti iš sprendimų pakeisti žemės paskirtį.
Nėra žodžio laisvės
Informacijos terorizmu R.Maceikianecas vadina žiniasklaidos lenkų kalba būklę. „V.Tomaševskis sakosi ginąs Lietuvos piliečių lenkų teises. Tai juk pagrindinė teisė – laisvas informacijos skleidimas. O Vilniaus krašte kaip tik LLRA ir turi žiniasklaidos lenkų kalba monopoliją. Iš Lietuvos biudžeto per savivaldybę pinigus gauna lyg ir privatūs spaudos leidiniai „Kurier Wilenski“, „Magazin Wilenski“, „Tygodnik Wilenszczyzny“, televizija „TV Polonia“, radijas „Znad Wilii“. Savo leidiniams šios dvi savivaldybės išleidžia apie 0,5 mln. Lt – redakcijoms nemokamas transportas, telefonai, patalpos“, – sakė R.Maceikianecas.
Be to, lenkiška žiniasklaida išlaikoma ir Lenkijos valstybės lėšomis. „Iš Lenkijos eina pinigai visai lenkiškai žiniasklaidai, kuri skelbia, kad vienintelė gera ir protinga politinė jėga – LLRA. Ar normalu, kad kita šalis finansuoja mūsų valstybės politiką ir informaciją? Nėra to niekur Europos Sąjungoje. Kodėl tie klausimai nekeliami tarpparlamentiniuose susitikimuose?“ – stebisi R.Maceikianecas ir priduria, kad Lenkijos žiniasklaida informaciją apie Lietuvos lenkus ir gauna iš tų pačių leidinių. Taip Lenkijai ir suformuojamas įvaizdis, kad Lietuvoje lenkų tautybės žmonės patiria savotišką neofašizmą, kad čia blogiau nei Baltarusijoje.
Pasak R.Maceikianeco, radijas „Znad Wilii“ anksčiau buvęs laisvesnis, nuo 2002 metų visiškai pakeitė politiką, dabar remia LLRA vienvaldystę. „Čia viena ir ta pati ranka: ką sako Č.Okinčicas, tą padaro V.Tomaševskis“, – įsitikinęs R.Maceikianecas. Dabar jis lenkų kalba leidžia Vilnijos šviesuolių knygas. Ypač žavisi Juzefu Mackevičiumi, buvusiu LDK piliečiu, antikomunistu, kuris net buvo kandidatas į Nobelio premiją. R.Maceikianecas sako, J.Mackevičius pakeitė ir jo pažiūras, tarsi atvėrė akis.
Blogas R.Maceikianecas
R.Maceikianecas turi didelę biografijos dėmę. 1990 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, bet nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar gailisi, bet aiškina, kad priešingu atveju būtų praradęs savo rinkėjų pasitikėjimą. Juk Vilnijos lenkams didžiausią įtaką tuomet turėjo kolūkių pirmininkai ir komunistų partijos nomenklatūra. R.Maceikianecas prisipažįsta pats buvęs iš tos nomenklatūros. Dabar guodžiasi tik tuo, kad balsavo už lenkų autonomiją Lietuvos sudėtyje, o ne Sovietų Sąjungos, kaip siūlė dar aršesni komunistai. R.Maceikianecas pripažįsta, kad pagal Maskvos planą Vilniaus kraštas turėjo tapti tuo, kuo dabar tapo nuo Gruzijos atplėšta Pietų Osetija. Jis įsitikinęs, kad ir dabar Rusija stengiasi daryti įtaką Lietuvos lenkams. Tik ne tiesiai, o per Lenkiją.
Priešingai negu R.Maceikianecas, Č.Okinčicas yra Kovo 11-osios Akto signataras. 1991 m. Sausio 13-ąją Lenkijos Senate jis su ašaromis prašė pagalbos Lietuvai. Dabar Č.Okinčicas sakė nenorįs komentuoti jokių R.Maceikianeco minčių, nei svarstyti, kaip reikėtų lietuviams ir lenkams griauti nepasitikėjimo sieną. „Geriausia būtų, kad R.Maceikianecas eilinį kartą nepraleistų progos patylėti. Jis nuėjo į istorijos pakampes, jis viską pralošė“, – sakė Č.Okinčicas.
Pasak jo, LLRA turi teisę dalyvauti politinėje veikloje. „Ta vienvaldystė yra daugumos čia gyvenančių lenkų valia. Jei tautinė mažuma nori tautinės partijos, tai tie atstovai turi ginti lenkų interesus. Ateina į tą partiją naujų jaunų žmonių. Jie dirba su V.Tomaševskiu. Ruošė jam ir prezidentinės kampanijos programą, kuri, pasak ekspertų, labai gera. Reikėjo R.Maceikianecui neišeiti iš partijos, nekurti naujų. Beje, jis pats ir atsivedė V.Tomaševskį kaip savo padėjėją“, – sakė Č.Okinčicas.
O radijas „Znad Wilii“ esąs laisvas ir skleidžia visas nuomones. Bet R.Maceikianeco neįsileidžia. „Nei ką nors gali pasakyti, kas domina mūsų klausytojus, nei jis mums reikalingas. Nei užima kokį postą, nei atstovauja kokiai nors visuomeninei organizacijai, kuri turi kokią nors įtaką“, – atkirto Č.Okinčicas.