– Filme kalbate apie pokyčius. Dabartinį susitikimą lyginante su tuo, ką matėte prieš daug metų. Kas Jus verčia grįžti į Lietuvą?
– Aš menininkas, o menininkai visada grįžta prie savo šaltinių, prie ištakų. Labai domiuosi istorija. Pastaruosius dvidešimt metų aš stebiu labai specifinės šalies ir jos kultūros raidą. Lietuvą tiesiogiai palietė tos permainos, kurios vyko Vidurio ir Rytų Europoje. Beveik du dešimtmečius kuriama šalies nepriklausomybė. Atvažiuodamas čia galiu tiesiogiai prie to prisiliesti. Čia važinėju beveik dvidešimt metų.
Visada sakiau – daugiau negrįšiu, bet ir vėl sugrįždavau. Buvau čia gal jau trisdešimt kartų.
– Jaučiate nostalgiją praeičiai?
– Tikrai ne. Nostalgija manęs apskritai nedomina.
– Tai apie ką jūsų filmas?
– Tai improvizacija kelio tema. Pamenate puikaus režisieriaus Wimo Wenderso filmą „Kelio karaliai“ („Kings of the road“, – red.)? 1976–aisiais vokiečių režisieriaus sukurtas filmas pasakoja apie kelionę tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, apie draugystę ir istoriją, skirtumus tarp Rytų ir Vakarų, amerikiečių kultūrinį kolonializmą. Tas filmas įkvėpė mintį sukurti filmą apie Lietuvą.
– Kas kelio karaliai jūsų filme?
– Kelio karalių Lietuvoje taip ir nesutikau. Nežinau, kur jie. Mūsų filmas – improvizuota kelionė. Mes keliavome per įvairias Lietuvos vietoves, tačiau metaforinis kelionės aspektas man buvo svarbesnis.
Kūriau šį filmą pirmiausia galvodamas apie save. Menininkai gali sau leisti tokią privilegiją.
Jame atsispindės ir mano santykis su Lietuva – ilgas ir sudėtingas meilės ryšys. Šis romanas trunka jau 20 metų, bet vis dar nesuprantu, kas yra Lietuva. Šis filmas, kaip ir kiekvienas mano grįžimas čia, tai bandymas apčiuopti nematomas Lietuvos istorijas. Jos man įdomiausios.
Oficialioji istorija man nieko nereiškia. Beje, susidomėjimas šiuo filmu iš anksto gana didelis ir Didžiojoje Britanijoje. Neįtikėtina, bet daugybei žmonių labai svarbus pasaulis, tai, kas yra už jų namų sienų.
– Stebėtojas iš Londono ir milžinišką transformaciją išgyvenusi Lietuva. Kokią žinią norite perduoti savo žiūrovui?
– Nėra jokios žinios. Tai – viešieji ryšiai. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai – ne britų projektas, o mano kartu su kolegomis iš Lietuvos. Bandžiau sujungti visus žmones, kuriuos sutikau per daugybę metų čia keliaudamas.
Pirmą kartą atskridau 1993–aisiais, tada vyko daug nuostabių susitikimų. Lėktuve į Lietuvą aš sutikau lietuvių studentų, kurie skaičiavo paskutinius centus Londone. Beveik tikrąja to žodžio prasme kai kurie jų vos išlipę iš lėktuvo studentiškus marškinėlius keitė į diplomatų kostiumus ir važiavo atstovauti Lietuvai į Vašingtoną ar dar kur kitur. Tie lėktuvai būdavo pilni įspūdingiausių personažų.
Ilgam įsiminė anglas, apsėstas minties, jog Lietuvoje jam pavyks išsukti odinių kelnių verslą. Jis buvo tiesiog įtikėjęs, jog Lietuvoje labiausiai trūksta odinių kelnių. Lėktuvas iš Londono į Vilnių skirsdavo kartą per savaitę. Dažnai jame būdavo 8–10 keleivių.
Skrendant pirmąjį kartą lėktuvo priekyje, nuo mūsų atskirtas pilka užuolaida, sėdėjo vienas žmogus. Už tos pilkos užuolaidos buvo jo verslo klasė. Man ta bjauri pilka užuolaida buvo lyg simbolinis tada jau griuvusios geležinės uždangos reliktas.
– Filmo kūrėjai, naudodamiesi jūsų pastabomis ir gausia archyvine medžiaga, nukeliavo Lietuvos dvidešimties metų kelio atkarpą. Kokią dabar matote Lietuvą?
– Esu dėkingas savo vietiniams draugams, kurie nenori atsakyti į klausimą, kokias jie patys mato permainas, kaip pasikeitė Lietuva. Žmonės tiesiog gyvena. Man įdomu stebėti detales, atributus, kurie atspindi pokyčius.
Kai apsistoju pas savo draugus, naktį man kartais sunku užmigti. Tada būtinai įkišu nosį į šeimininkų šaldytuvą. Jūs neįsivaizduojate, koks yra iškalbingas šaldytuvo turinys. Jis kalba ne tik apie jo šeimininką, bet labai daug pasako ir apie visuomenę, šalį.
Taigi galiu pasakyti – šaldytuvo turinio Lietuvoje negalima atpažinti. Per kasdienius produktus aš galiu spėti, kad visuomenėje įvyko negrįžtamų pokyčių. Beje, man visai nebūtina tiksliai žinoti, kokie jie.
– Filmo pagrindas – Jūsų impresijos. Nevengsite ironijos?
– Vaikščiojome Nidos kopose. Tik retomis akimirkomis iš tiesų buvo tylu, nes aplinkui buvo visa filmavimo komanda. Prisiminiau vieną garsiausių lietuvių nuotraukų, Antano Sutkaus užfiksuotą prancūzų filosofo Jeano Paulo Sartre‘o pasivaikščiojimą kopose 1965–aisiais.
„Sartre’o kova su vėju Kuršių nerijoje“ buvo sufabrikuota! Puiki, geniali nuotrauka, bet man ji – klastotė. Aplinkui buvo visa delegacija – rašytojai, vertėja, KGB agentai. Ta egzistencialistinė mąstytojo akimirka jokiu būdu negalėjo būti tikra.
Tyla kopose tiek dabar, tiek tada labai sąlygiška. Eidamas smėliu staiga pagavau save galvojantį, įdomu, ar čia yra bevielis interneto ryšys.
– Kokius žmonės sutikote, keliaudamas su filmavimo komanda?
– Pačius įvairiausius – ir karį, ir žveją, ir kunigą. Šio filmo kūrimo metu gailiuosi tik vieno – dėl loginių priežasčių mums nepavyko surengti susitikimo su ultradešiniųjų pažiūrų jaunuoliais, dar kartais vadinamais neonaciais.
– Kodėl būtent radikaliausių pažiūrų žmonės?
– Jie irgi lietuviškos realybės dalis. Jei sakyčiau, kad manęs nedomina neonaciai, neturėčiau teisės sakyti, jog apskritai domiuosi Lietuva, Vidurio Europa ar savo paties šalies kultūra. Jei nesidomėčiau, vadinasi, aš apskritai ne ten ieškau, užduodu ne tuos klausimus.
– Filosofijos ir religijos temos Jums nesvetimos. Ar Jums nepasirodė, kad lietuvių požiūris į religiją pernelyg užaštrintas?
– Sunkus klausimas. Taip pat pasakyčiau apie visas religijas. Bet būdamas čia aš kartais galvoju, kodėl žmonės patyrę ideologinę priespaudą ir išsilaisvinę staiga metėsi į kitą kraštutinę ideologiją, nes bet kokia religija man – pirmiausia ideologinė sistema. Gal reikėjo leisti sau eksperimentą – tarkim, du dešimtmečius visiškai be jokios ideologijos? Aš neturiu laiko religijai. Klausimai, ar yra Dievas, velnias ir panašiai – labai nuobodu. Kam tai iš tiesų rūpi?
– Daug kalbate apie istoriją. Esate sakęs, kad 1993–aisiais, per vieną vizitą į Lietuvą, supratote, ką turite veikti, kaip įgyvendinti savo senas svajones ir sutaikyti įvairius prieštaravimus, kylančius iš patirties apie tai, kas seniau buvo priskiriama šaltajam karui.
– Mano jaunystėje gilų pėdsaką paliko „The Sex Pistols“ daina „No future“ (ateities nėra, – red.). Mes tikėjome, kad atominis karas visiškai realus. Ateities nebus, tad neverta apie ją galvoti.
Prieš kelis dešimtmečius blogis, savaime suprantama, turėjo ateiti iš Sovietų sąjungos, „JŲ“. Lietuva irgi priklausė „jų“ stovyklai. Kai griuvo siena, man buvo visiškai natūralu ten važiuoti.
– „No future” vis dar aktualu?
– Aštuntajame devintajame dešimtmetyje gal ir egzistavo ateities baimė, tačiau egzistavo ir idealistinis ateities matymas. Dabar atrodo, kad nėra kitos ateities, išskyrus IKEA (Švedijos baldų bei namų apyvokos reikmenų tinklas, – red.). Vartojimas, atrodo, vienintelis kelias daugeliui.
Pasaulis nebežino kitų būdų judėti į priekį, nors prieš mus – milžiniškas, realus klimato atšilimo keliamas pavojus. Geriausiu atveju suspėti kažką padaryti dar turime 20 metų. Tikrai ne daugiau, o kai kas netiki, kad toks pavojus apskritai egzistuoja.
Ko gero, pirmą kartą žmonijos istorijoje, bent jau žinomoje, mes tikrai realiai galime kalbėti apie pasaulio pabaigos galimybę.
– Pasitikėti lyg ir nėra kuo?
– Man 55–eri ir aš vis dar labai skeptiškas pasaulio atžvilgiu. Tuo pačiu metu aš iš esmės tikiu žmogumi, bet ne gamta, pasitikiu kultūra, bet ne natūra.
Ne tai, kad aš nekenčiu gamtos. Greičiau aš jos bijau. Be žmonių ji man tuščia. Nėra grynos kultūros. Nėra grynos angliškos ar grynos lietuviškos kultūros. Kultūra – tai pasaulio atspindys, o pasaulis nėra vienalytis.
Esu londonietis. Pabrėžiu – londonietis, ne anglas. Gyventi Londone – įspūdingas vizionieriškas eksperimentas. Man patinka sąvoka „dabar“ ir kelia galvos skausmą tie, kurie kalba apie tradicijas. Čia ir dabar – tai svarbiausia.
– Jei visą pasaulį turite Londone, ką randate čia?
– Čia ypatingi pokalbiai, kurie gali įvykti tik čia. Esu dėkingas, kad nepateikiate man klausimo, ar man patinka Lietuva. Būtų tas pats, jei klausčiau, ar jums patinka Londonas. Lankiausi Lietuvoje dešimtis kartų ir tas faktas jau iškalbingas savaime. Nors Lietuvoje yra dalykų, kurie man labai svetimi.
Aš grįžtu dėl atmosferos. Šiame filme kartu su visa komanda mes irgi dirbame su atmosfera. Filmo kūrimas – gyvas ir pulsuojantis procesas, niekas nežino, gal prieš man lipant į lėktuvą gims dar viena scena. Tad mums patiems įdomu, koks bus galutinis rezultatas.
„Atgimime“ taip pat skaitykite:
„Tabore nemačiau nė vienos knygos“
Filmo apie Kirtimų taboro romus „Vilniaus Getas 2009” autorius Audrius Lelkaitis pasakoja, ką suprato bendraudamas su žmonėmis už visuomenės ribų. Stanislovo Kairio pokalbis.
Šį sezoną madinga galvoti
Stilingai atrodyti norintys lietuviai bent jau iki sunkmečio avalynės ir drabužių mažmenininkams žėrė nemažus antpelnius. Tačiau stilingumas nepriklauso vien nuo to, kokio storio ir kiek atsegta piniginė. Ignas Krasauskas.
Linčiuotojų kartą augina žiniasklaida
Berniukams skirtame žurnale atsirado herojus Drąsius, ginantis vaikus nuo pedofilų. Ar etikos ekspertai turėtų ir galėtų „Flintą”, jo herojų ir herojų sugalvojusius redaktorius pasmerkti, aiškinasi Indrė Makaraitytė.
„Atgimime“ taip pat skaitykite:
Vergai ir vergvaldžiai „Norfoje“
Kitaip negu teigia verslo asociacijos, Lietuvoje darbuotoją atleisti nesunku. Tai liudija ne tik Darbo biržos statistikoje skelbiami masiniai atleidimai. Lietuviško kapitalo valdoma prekybos gigantė „Norfa” tvarkosi be didesnių sunkumų. Džina Donauskaitė.
„Tabore nemačiau nė vienos knygos“
Filmo apie Kirtimų taboro romus „Vilniaus Getas 2009” autorius Audrius Lelkaitis pasakoja, ką suprato bendraudamas su žmonėmis už visuomenės ribų. Stanislovo Kairio pokalbis.
Šį sezoną madinga galvoti
Stilingai atrodyti norintys lietuviai bent jau iki sunkmečio avalynės ir drabužių mažmenininkams žėrė nemažus antpelnius. Tačiau stilingumas nepriklauso vien nuo to, kokio storio ir kiek atsegta piniginė. Ignas Krasauskas.
Linčiuotojų kartą augina žiniasklaida
Berniukams skirtame žurnale atsirado herojus Drąsius, ginantis vaikus nuo pedofilų. Ar etikos ekspertai turėtų
ir galėtų „Flintą”, jo herojų ir herojų sugalvojusius redaktorius pasmerkti, aiškinasi Indrė Makaraitytė.
Kai tyla nėra gera byla
Vienas Gvantanamas uždaromas, tačiau kiti vis dar veikia. Apie tylą ir neveiksnumą Renata Skardžiūtė.