Mirtį matė du kartus
Kunigams, kaip ir gydytojams, ko gero, dažniau negu kitiems pasitaiko regėti žmogaus mirtį atliekant savo tarnybą. Tačiau tėvas Vaclovas prisipažino mirties momentą per savo 88 gyvenimo ir 65 kunigystės metus matęs tik du kartus. „Vieną kartą Strūnaičio parapijoje, Šutų kaime, buvau prie mirštančio šeimos tėvo, apie septyniasdešimties metų. Su visa šeima suklaupę meldėmės, tačiau paties mirties momento, paskutinio atodūsio ryškiai tuomet nepastebėjau“, – sako jis.
Tėvas Vaclovas primena, kad ir senovėje lietuviai sakydavo: „Pas protėvius iškeliavo“, „Anapilin iškeliavo“. „Anapilis greičiausiai – mirusiųjų karalystė, senosios lietuvių religijos, apie kurią labai mažai žinome, įvaizdis. Iš jos likęs ir posakis „vėlių suolelis“, sakantis, kad mirusiųjų vėlės kažkur netoliese susitelkusios: jos mums neabejingos, ir mes su jomis susitinkame“, – svarsto pašnekovas.
Nemirtingumas – nuobodus
Mirties neišvengiamybė visada žmogui kėlė esminių klausimų apie gyvenimo prasmę, o santykis su mirtimi bet kuriai filosofijos mokyklai ar religijai yra lemiamas. Senovės graikų filosofui Epikūrui mirtis atrodė nereikšminga. „Kol mes gyvename, jos dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra“, – svarstė jis. XX a. rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas manė priešingai: „Gyvenimas šiame pasaulyje turi reikšmę tik todėl, kad yra mirtis, ir jeigu pasaulyje nebūtų mirties, gyvenimas netektų prasmės.“
Paprašėme kunigo pakomentuoti tuos skirtingus požiūrius. „Epikūras sakė: mokėk maloniai gyventi, ir tiek. Tai nebuvo didelė gyvenimo išmintis. Ką reiškia „mirties nėra“? Bet yra momentas, kai žmogus yra ant šio žemiškojo gyvenimo slenksčio. Kas tiki amžinuoju gyvenimu, supranta, kad mirties momentas užfiksuoja žmogaus būklę – koks palieka šį pasaulį, toks liks. N.Berdiajevas, kaip suprantu, sako, kad mirtis yra kaip vainikas visų žmogaus darbų ir siekimų. Kartais jis labai nykiai atrodo, o kartais matome, kad numirti galima garbingai ir oriai“, – svarsto tėvas Vaclovas.
Kunigas priminė Popiežinės sveikatos darbuotojų sielovados tarybos prieš keliolika metų paskelbtą Chartiją, kurioje pasakyta, kad sąmoningas krikščionis žiūri į mirtį kaip į susitikimą su savo Kūrėju, ir kad tai yra didinga valanda.
„Ypač jeigu žmogus subrendęs ir sąmoningas. Regis, šv. Augustinas yra sakęs, kad būtų labai nuobodu, net klaiku gyventi, gyventi ir gyventi šitą nesibaigiantį žemiškąjį gyvenimą. Ir dabar dažnas žmogus, kai daugiau nieko ypatingesnio nesitiki pasiekti, sako: „Atsibodo gyventi, jau galėčiau iškeliauti“, – pastebi pašnekovas.
Neverta bijoti
Epikūras sakė, kad vienas svarbiausių filosofijos uždavinių – išmokyti žmogų nebijoti mirties. Krikščionybė, atrodo, ragina, kad mirties reikia tam tikra prasme bijoti, ar tikrai? „Mirties baimę instinktyviai jaučia ir gyvulys, pajutęs grėsmę gyvybei. Tai nėra vien žmogiškas jausmas. Bet sąmoningas krikščionis neturėtų klaikiai bijoti mirties. Jis žino, kad neišnyks, eis pas savo Gelbėtoją, pas Kristų. Ir pomirtinis teismas yra viso gyvenimo įvertinimas. Atmename savo paklydimus, bet tikimės maloningumo. Ne veltui Viešpats Jėzus atėjo, mokė, paliko pavyzdį ir pasiaukojo, kad mus padrąsintų, suteiktų vilties, jog tenai bus šviesesnis gyvenimas“, – guodžiasi ir guodžia kunigas. Kartu pripažįsta, kad protinga sau ne vienąsyk priminti: prisibijok mirties.
„Nebūk lengvapėdis, nemąstantis, suprask atsakingumą už visą gyvenimą, už visas dienas. Tada atsakingai pasitiksime Paskutiniąją dieną. Kartais net ir pamaldžių močiučių auklėjimas būna grindžiamas gąsdinimu: Dievas tave nubaus! O kodėl nepadrąsinti vaiko ar jaunuolio taip: Dievui mielos tavo geros pastangos! Verčiau mes kreiptume mintį į tai, kad ten susitiksime su maloningu, gailestingu Dangaus Tėvu. Žinoma, jeigu gyveni nežinia kaip, nesiskaitydamas su tiesa, su žmonėmis, su sąžine, niekindamas Dievą ir žmogiškumą, tada jau gali būti baisu. Juk negali savęs užtikrinti, kad nesusitiksi to, ko nenorėjai suvokti ir pripažinti, ką neigei, – svarsto tėvas Vaclovas ir primena posakį „šventa baimė“. Tai yra vaiko baimė, kad nenuliūdintų tėvo, ir gero draugo baimė, kad neįskaudintų draugo. Šitokia baimė yra tauri.“
Gyvenimo menas
Iš viduramžių atkeliavęs populiarus lotyniškas posakis memento mori (prisimink, kad mirsi). Šia tema dailininkai yra nupiešę begalę paveikslų. Nors temos įvairuoja, jų siužetai vienaip ar kitaip primena žmogaus mirtingumą ir bausmę, kurios jie gali nusipelnyti, jei nesilaikys doros ir tikėjimo reikalavimų. Ar šiandien dar aktualus šis posakis? Ar reikėtų prisiminti mirtį, apie ją galvoti?
„Kas nori protingai gyventi, turi prisiminti ir pabaigą, – nusišypso tėvas Vaclovas. – Yra toks senas lotyniškas posakis: Quidquid agis, prudenter agas, et respice finem (Ką tik darai, protingai daryk ir žiūrėk, kuo tai baigsis).“
Tėvą Vaclovą stebina, kad šiais laikais daugelis mėgina nutylėti, nustumti mirties faktą į pašalį, tarytum maskuoti laidotuves. Kai kuriose Vakarų šalyse žmonės tiesiog saugomi, kad tik nesusidurtų su mirties faktu, nes ji esą trikdo patogų buvimą. „Kai kuriuose kraštuose žmonės tik apsilanko laidojimo rūmuose, o paskui, lydint į kapines, artimieji ir draugai nebedalyvauja, samdomiems darbininkams palieka užkasti karstą. Tarsi šitaip išsisuktų nuo mirties, tarsi jų tai nelaukia. Bet laukia. Protinga yra atsistoti prie kapo, pamąstyti ir pajusti gyvenimo rimtį“, – mano kunigas. Juk kapinėse ir medžio šakų lingavimas, ir vėjelio dvelksmas kuria ramybės nuojautą.
Vakarų Europoje XV a. buvo itin populiarios brošiūros „Mirties menas“, mokančios, kaip gerai mirti. Ar galima to išmokti? Atsakas: „Galima, galima. Tiesiog reikia sąžiningai gyventi ir nesibaidyti, kad mano akelės kažkada užsimerks, bet tai – daugelio metų mokslas: qualis vita, finis ita (koks gyvenimas, tokia jo pabaiga). O kad žmogus kvailai gyventų ir paskaitęs knygutę kaip mat išmoktų gerai numirti, taip paprastai nebūna...“ – šypsosi dvasininkas.
Gerai arba nieko
Lietuviai mėgsta sakyti – apie mirusįjį gerai arba nieko. Ką galėtų reikšti tokia taisyklė? „Čia ne lietuvių išgalvota, – pataiso tėvas Vaclovas. – Yra klasikinis posakis: de mortuis aut bene, aut nihil (apie mirusiuosius – pridėkime ir et de absentibus (ir apie čia nesančius) – gerai arba nieko). Apie čia esantį galima pasakyti ir balta, ir juoda, nes jis gali pasiaiškinti, pasiteisinti, o nesantysis ar miręs apsiginti negali. Tai sveikas principas.“
Tėvas Vaclovas prisimena, kaip jam Švenčionių krašte, Paringio parapijoje, toks dėdė Mykolas apie mirusįjį atsiliepdavo: „Jis jau sūdytas (teistas), tai ką aš galiu sakyti.“ Turėjo omeny, kad tas miręs žmogus jau Dievo sprendimą gavęs, tai ką dar galima sakyti.
Tėvas Vaclovas labai vertina mūsų žmonių paprotį puoselėti mirusių artimųjų kapus per visus metus, ypač puošti juos Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse. „Tai rodo kultūringumą ir dvasingumą. O prasto skonio požymis yra ant kapų rioglinti uolas, kurios nieko nepasako apie mirusįjį, gal tik gyvo giminaičio tuštybę žymi ir statytojo didybę įamžina“, – mano kunigas.
Būti savo vietoje
Ar supratimas, kad viskas praeina, kad gyvenimas trumpas, o jo teikiami malonumai ir džiaugsmai laikini, gali padėti sunkmečio prislėgtiems žmonėms? „Gal kokį melancholiką dar labiau prislėgs – jis ir taip pripratęs liūdėti, o čia dar nauji liūdesio motyvai. Bet, kita vertus, mirties patale suprantame, kad buvo daug dalykų, dėl kurių be reikalo taip plėšėmės. Ir sunkmetis parodo, kad galime apsieiti su mažiau kuo ir būti savo vietoje. Daug reiškia, kai žmogus yra savo vietoje, dirba pagal savo tikruosius polinkius ir sugebėjimus, nelenda ten, kur jo nereikia“, – nusišypso tėvas Vaclovas.
Ir galiausiai priduria: „O apie šventuosius taip ir nepakalbėjome. Man tai būtų buvę dar įdomiau. Trumpai pasakysiu: šventieji – taip pat žmonės kaip ir mes – su panašiais vargais, klaidomis, kovomis ir džiaugsmais. Jie Dievo malonės remiami ištvėrė ir laimėjo gyvenimo kovą. Jų pavyzdys mus drąsina. Jų dvasinė parama mums pasiekiama, jeigu jos ieškome. Pridursiu: Visų Šventųjų šventė yra vardadienis kiekvieno iš mūsų, kurie tik turime kurį nors krikščionišką vardą. Tad sveikinu visas ir visus!“