Likus pusvalandžiui iki renginio prie Aušros Vartų – senojo Vilniaus pradžios simbolio – būriavosi apie 200 jaunuolių. Vieni rankose turėjo vėliavas, kiti jomis globėsi kaip skraiste, treti pasipuošė trispalvėmis kepurėlėmis.

„Mes dalyvaujame čia ne atsitiktinai, o todėl, kad ši diena mums rūpi, - tikino pakalbinti jaunuoliai. – Pirmiausiai patys norime būti pilietiški ir pajusti bendruomeniškumo jausmą. Taip yra proga parodyti, kieno yra Vilnius. Žinoma, lietuviams abejonių nekyla“.

Jaunuoliai tikino, kad atsitiktinių veidų čia mažai – bent pusė žmonių yra susitikę ne viename panašiame renginyje. „Jaučiamės kaip viena šeima, nors niekur kitur ir nebendraujame“, - atviravo vaikinai.

Su žmona ir 2 dukrelėmis atėjęs jaunas vyras teigė, kad dalyvauja eisenoje todėl, kad yra toks renginys. Jei Vilniaus atgavimo proga būtų organizuotas kitoks renginys, dalyvautų jame. „Lietuviams patriotizmo jausmas nėra savaime suprantamas. Gan ilgai buvome okupuoti Rusijos, dabar labiau jaučiamės Europos Sąjungos nei Lietuvos piliečiais. Tikrai nemanau, kad nacionalizmas yra blogai. Tiesiog sovietiniais laikais šios sąvokos prasmė buvo iškreipta. Lietuvoje yra dar per mažai tikro, gero nacionalizmo, vis norime būtų kuo nors kitais. Mielai švenčiame Heloviną, kitas tarptautines šventes, o nežinome savo tautos datų, kurias verta pažymėti“, - svarstė vyras.

Anot jo, nors kai kurie Vilniaus atgavimą siejamas su rusų okupacija, tai nėra teisinga. Okupuoti vis tiek būtume – su Vilniumi ar be jo.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos atstovai eisenos dalyviams atliko griežtą instruktažą, prašydami dalyvių neslėpti savo veidų, nes renginys bus filmuojamas, žingsniuoti tvarkinga kolona po 2 ar 3 žmones, bei gerbti savo miestą ir nepasiduoti provokacijoms. Jų ir nebuvo – tik žybsėjo aplinkinių fotoaparatai ir šviečiančios policininkų liemenės. Jų čia buvo daug. Dar du policijos automobiliai su žybsinčiais švyturėliais lydėjo eiseną iki pat Katedros aikštės.

„Vilnius visada buvo mūsų, tačiau okupantų kanopa užlipo ant mūsų žemės. Tegu Vilniaus vilko kauksmas girdisi visame mieste“, - taip buvo kaitinamos jaunuolių aistros.

Nors forumuose eisenos dalyviams buvo rekomenduojama pasikartoti dainą „Oi, neverk motušėle“, pastarąją mokėjo ne visi. Ją smarkiau užtraukdavo tai vienas, tai kitas būrelis, vėliau kuris nors bandydavo užvesti kitą dainą, pavyzdžiui, visiems žinomą „Ant kalno mūrai“. Tačiau apie 100 metrų nusidriekusi virtinė, judanti Pilies ir Didžiąja gatvėmis, labiau dėmesį traukė deglais ir vėliavomis nei dainomis.

Tačiau skanduotė „Lietuva“ eiseną suvienijo ir į aikštę su žodžiais „Vilniaus mūsų buvo ir bus“ jaunuoliai įžengė jau pakylėti. Sustojus prie paminklo Gediminui, eisenos organizatoriai paprašė dalyvių išsitraukti rankas iš kišenių, nusiimti kepures ir sugiedoti Lietuvos himną. „Ačiū, patriotai, kad atėjote ir parodėte, kad okupantų kanopa Šventaragio žemės daugiau netryps“, - dėkojo susirinkusiems organizatoriai.

Sveikinimo kalbą pasakė ir tautininkas Marius Kundrotas. „Sveikinu Lietuvą atgavus Vilnių. Kai kurie bijo šios datos, nes mano, kad Vilnių mums kažkas padovanojo. Tikiu, kad šiandien, kai susivienys mūsų kraujas, mūsų dvasia, mūsų mintys, pasiekime dar didesnių pergalių. Saugosime Lietuvą nepriklausomybę nuo visų esamų ir būsimų priešų. Vilnius – Lietuvos vaikams“, - teigė jis.

Netrukus buvo pranešta, kad renginys baigtas ir jaunimas pradėjo skirstytis. Kiek ilgiau pastoviniavo tik pareigūnai. Pirminiais duomenimis, jiems teko raminti tik vieną įsismarkavusį dalyvį, pradėjusį dainuoti lenkus įžeidžiančią dainą.