„A. Kubilius galbūt irgi yra vienas iš tos išpuikusios mąstytojų kastos, kurie bando suvokti realybę taip, kaip jie nori matyti. Ir ta jų mąstymo prielaida yra jų pačių dominavimas, atmetant tiek pačią realybę, ilgainiui ir Dievą, sąžinę – viską“, - interviu DELFI teigė filosofas.

Kai kalbame apie pasaulį prislėgusią ekonomikos krizę, kaip manote, kokios yra pagrindinės ją lėmusios priežastys ir ar tos priežastys turi vertybinį pobūdį?

– Įvairūs analitikai analizuoja dabartinę krizę, bet priežastis išsako gana paviršutiniškai. Turbūt giliausias ir tikrai teisingas krizės priežasčių įvardinimas pasaulio mastu yra godumas. Tačiau svarbiausias klausimas yra šis, kodėl godumas tapo visuotiniu kultūros reiškiniu?

Kodėl remiantis siekiu „piešti“ pinigus ore (kalbu apie išvestinius finansinius produktus, kurie iš tikrųjų neatitiko jokios daiktinės realybės arba žmonių potencijos tuos daiktus kurti) tapo visuotiniu reiškiniu finansų rinkose? Su realiais įsipareigojimais, su realiais pasiskolinimais.

Mindaugas Kubilius
Aš turbūt kelčiau gilesnį klausimą: koks yra Europos kultūros būvis apskritai, kas nulemia mūsų vertinimo kriterijus ir ar tuos vertinimo kriterijus nulemia realybė, ar mūsų svajonės apie mus pačius?

O atsakymas toks: vartotojiška populiarioji kultūra žadina mumyse gerovės svajones ir greitą tos svajonės realizavimą. Klausimas yra ne tik apie amžiną žmogaus siekį būti laimingam, bet ir apie tai, kur tą laimę rasti. Dabartinė kultūra leidžia žmogui bėgti į svajonę, ją susikurti, prasiskolinti, kad ją finansuotų, ir sužlugti.

Kas dar apibrėžia dabartinę kultūrą, be žmogaus godumo ir polinkio nepamatuotai svajoti?

– Galime grįžti prie pamatinės problemos. Manau, kad pastaruoju metu vyravo visiškai neteisingas žmogaus supratimas.

Koks tas supratimas yra ir kodėl jis neteisingas?

– Dabartinis vyraujantis žmogus – tas, kuris patiria malonumo jaudulį, žmogus, kuris gyvena tam, kad pajustų malonumo jaudulį. Į tai jis suprojektuoja visą savo dabartį ir amžinybę. Tokia yra dabartinė mūsų kultūros situacija.

Iki XX a. pradžios žmogaus siekiamybė buvo ne malonumas, bet galia. Iš čia kilo didieji pasauliniai karai arba didžiosios ideologijos. Žmogus iš esmės orientuotas į galios kaupimą. Bet ir vėlgi principas tas pats, tai svajonė apie save, savo galią. Svajonė gali būti realizuojama per ideologiją, o to pasekmė – kitų žmonių nelaimės, žudymai ir karai.

Žengiant atgal į istoriją, mes ateiname iki Renesanso su išskirtiniu žmogaus išaukštinimu, kuris porenesansinėje filosofijoje pagimdo neteisingą savęs ir realybės suvokimo metodą. Aš kalbu apie René Descartą ir podekartinę filosofiją. Tai vadinamasis dualizmas, kai žmogus realybę suvokia ne tokią, kokia ji yra (kaip mokė mus graikai ar krikščionys), bet kokią norėtų ją matyti. Tai paties žmogaus sukurtas realybės įvaizdis, kuris nebūtinai atitinka realybę.

Pavyzdžiui, Karlas Marksas realybę suprato taip: vyksta socialinė evoliucija, kurios varomoji jėga yra darbininkų klasė. Istorija parodė, ar ši prielaida teisinga, ar ne. Šita prielaida ne tik kad neteisinga, ji buvo žalinga. Darbininkų klasė pradėjo dominuoti, vadinasi, nuvertino viską, ką buvo sukūrusi aristokratija.

Ar jūs manote, kad jūsų vadinamas dualizmas arba yra susijęs su prieškrizine žmonių mąstysena, su nepelnytais lūkesčiais?

– Taip, nes realybe abejojančiam žmogui formuojamas individualus tiesos supratimas. Dabartinė finansų krizė yra paskutinė vinis į modernybės karstą. Ši krizė išsiskiria įsisvajotomis finansinėmis piramidėmis, nerealia, niekuo nepagrįsta finansinės vertės akumuliacija, kuri ilgainiui subliūkšta.

Kyla klausimas, kokios turi būti priežastys, kurios mus verstų taip neatsakingai tas vertes taip akumuliuoti? Modernybės bėda yra neribotas žmogaus godulys – ne tik pinigams, bet pirmiausia valdžiai. Žmogus pats save tvirtina kaip tiesą, kaip tiesos šaltinį ir stiebiasi įgyvendinti savo didybę.

Visa tai pastebima ne tik filosofų darbuose, bet ir praktinių mąstytojų veikloje, tokių kaip K. Marksas, Vladimiras Leninas, Adolfas Hitleris, Aleksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas ar gal net mūsų premjeras, kuriam yra sunkoka su realybe. A. Kubilius galbūt irgi yra vienas iš tos išpuikusios mąstytojų kastos, kurie bando suvokti realybę taip, kaip jie nori matyti. Ir ta jų mąstymo prielaida yra jų pačių dominavimas, atmetant tiek pačią realybę, ilgainiui ir Dievą, sąžinę – viską.

Politikai yra nesąžiningumo įkaitai, jie įkalinti noro kaupti galią ar pinigus. Tai žmonės, kurie iš vargšų nori tapti kažkuo. Tai vargšai, kurie pajuto galią akumuliuodami žmonių dėmesį ir galų gale jie galvoja, kad tą socialinį kapitalą, kai tave rodo per televiziją, galima konvertuoti į politinį kapitalą. Tai irgi yra savo neribotos puikybės bei godumo pasekmė. Mes labai puikiai matėme Arūno Valinsko virsmą...

Kalbėdamas apie savęs pervertinimą į vieną eilę sustatėte V. Putiną, A. Lukašenką ir A. Kubilių. Kas tarp jų bendro?

– Pirmas bendras bruožas – puikybė ir kitų nesiklausymas. Puikybės priežastis yra manymas, jog tu esi galios ir tiesos šaltinis. Aš manau, kad visų šitų trijų asmenų problema viena – mastymas apie save kaip galios ir teisingos minties apie realybę šaltinį. Pasekmė ta, kad jie tiesiog nesiklauso kitų.

Kalbant apie mūsų premjerą, tai iš tų pačių konservatorių girdime verkšlenimus, kad jis jų tiesiog nesiklauso, nesidalina mintimis. Sprendimai frakcijai yra numetami. Kartais žmogus bijo ir galvoja, jog jeigu jis klausys kitų, tai pasirodys silpnas. Bet yra atvirkščiai, nes savo kaltę pripažinęs žmogus pripažįsta esąs bendruomenės dalimi.

Tačiau pats premjeras sako, kad jis nieko kito nedaro, kaip tik kalbasi su visomis įmanomomis suinteresuotomis grupėmis, taip pat ir su savo frakcija. Ir tos pastangos yra išties matomos, bet kodėl suinteresuotos grupės to nesuvokia kaip tarimosi dėl bendros ateities, kaip bendravimo?

– Na, bet žiūrėkite, plepi moteriškė susirenka su savo draugėmis ir sako: „Aš kalbuosi“. Viskas labai gerai. Bet kas iš to? Ar tie kalbėjimaisi atveda į protingą sprendimą? Neatveda. Mes matome, kad socialinis solidarumas yra prarastas. Gerai, kalbos palaiko tam tikrą socialinę rimtį, aš sutinku, bet to nepakanka.

Reikalingi protingi sprendimai, o tie sprendimai turėtų atsakyti į klausimą, ką daryti, kad visuomenė pradėtų dirbti, kad judėtų. Mano požiūriu, reikia sušvelninti mokesčių naštą, kelti darbingumą, skatinti verslo liudijimų išdavimą, individualios veiklos sugrįžimą.

Tą iš karto reikėjo daryti. Daryti tą, ką darė vokiečiai, britai. Dabar sakoma, esą jie turėjo finansinių resursų. Taip, bet mes jau tiek prisiskolinome, kad vietoje tos „naktinės“ mokesčių reformos būtų buvę geriau iškart optimizuoti valstybės veiklą, mažinti mokesčius ir skatinti žmones dirbti, o ne kelti mokesčius.

Tuo tarpu dabar biudžetas nepilnėja, bedarbių daugėja ir matome, kad protingo sprendimo tiesiog nėra. Ekonomikos skatinimo planas yra tuščias muilo burbulas, pinigų, rimtų milijardų iš Europos Sąjungos neatėjo, jų tiesiog nėra. Kodėl? Aš galiu spėlioti, tai pakankamai akivaizdu – Europos Sąjunga tikrai neinvestuos į tokią renovacijos programą, nes kurią vykdant reikia sulaukti kiekvieno senuko pritarimo.

Gerbiamas Raimondas Kuodis iš karto kritikavo, sakė, kad tai nerealūs dalykai. Aišku, reikia pripažinti stambią klaidą, bet ar mūsų valdžia tą padarys? Aš labai abejoju, nes toks yra savęs supratimas, toks yra savo galios supratimas.

Pavyzdžiui, A. Kubilius nesupranta, kad atėjęs prieš televizijos ekraną ir pasakęs „Aš atsiprašau už kažką, būkim, dirbkim kartu“, jis sukaups didelę solidarią jėgą. Žmonės už jį stos. Bet jis tikriausiai galvoja, kad atsiprašymas bus jo silpnumo įrodymas ir jis tiesiog bijo dėl savo posto.

Kaip manote, kodėl visuomenė negatyviai vertina visą mūsų politinį elitą? Kodėl dažnas pilietis mano, kad politikai yra be vertybių?

– O kaip Seimas elgiasi su savo parlamentinei veiklai skiriamomis išlaidomis, automobiliais? Tai visiškai akivaizdu. Arba tai, ką pasakė gerbiama Dalia Teišerskytė, kad ji nacionalinė vertybė, tai simptomiška visam Seimui. Ne kiekvienam Seimo nariui atskirai, bet visam Seimui.

Bet parlamentarė pajuokavo, ji norėjo pasakyti, kad yra senyvo amžiaus, dėl to yra tarsi nacionalinė vertybė.

– Mes nežinome, ar ji pajuokavo. O kodėl kiekviena močiutė nėra nacionalinė vertybė? Tokia yra jos laikysena, tai pakankamai akivaizdu iš jos arogancijos. Čia nebuvo juokai, viduje ji save taip suvokia. Žmonės mėgsta persisemti galia ir būti aukščiau už kitus.

Paprastai tariant, Seime individualiems žmonėms trūksta teisingumo dorybės. Ta prasme, kai tu esi teisingas, tu supranti, kad tau negali būti gerai, jeigu kitam blogai. Na, negali būti. Tu viską darysi, kad ir kitas jaustųsi gerai. Gal tu gyvensi geriau, bet kitas žinos, kad jo situacija gerėja, tu bandysi solidarizuotis ir tai bus didelė pastanga. Tuo tarpu dabar mes tos pastangos visiškai nematome.

Labai sunku yra atsisakyti, pavyzdžiui, pinigų, dėl kurių tu atėjai į Seimą, labai sunku. Labai sunku atsisakyti privilegijų.

Ar jūs manote, kad tie pinigai yra dideli, kai eilinio Seimo nario atlyginimas „į rankas“ sudaro apie 5,2 tūkst. Lt, o parlamentinėms išlaidoms atsiskaitytinai skiriama apie 3,2 tūkst. Lt?

– Na, jų moralinis svoris yra labai didelis. Šiaip pinigai tikrai nėra dideli, bet jų moralinis svoris – labai didelis. Be to, šioje diskusijoje praleidžiamas dar vienas dalykas – kad visuomenė mano, jog Seimas jų nevertas. Kodėl? Argi mes manome, kad jie dirba gerai? Argi mes manome, kad jie dirba kokybiškai? Mes matome jų godumą, nes nematome pozityvių jų darbų, jie nerodo solidarumo.

Opozicija išvis nieko nedaro, nieko. Ar yra šešėlinė Vyriausybė? Nėra. Tiesiog opozicija leidžia konservatoriams sugriūti. Tad mes žvelgiame į Seimą, kaip į žmones, į instituciją, kuri dirba blogai, kuri nevertą jokių pinigų. Čia yra esminis dalykas. Nėra diskusijos, ar jie uždirba daug, ar mažai. Visuomenėje tvyro jausmas, kad politikai dirba blogai, neatlieka darbo ir išvis nėra verti jokių pinigų.

Ką reikėtų daryti, kad šis jausmas nebetvyrotų? Juk ne visi politikai yra blogi, tikrai galima atrasti savo darbui atsidavusių žmonių.

– Pirmiausia, dabartiniai lyderiai turi solidarizuotis, turi pradėti klausyti, atsisakyti arogantiškų gaidų, pradėti komunikuoti, bandyti telkti visą įmanoma politinę valią. Nacionalinis susitarimas yra tiktai juokas. Aišku, gerai, kad žmonės susitaria, bet jis tikrai nėra nacionalinis. Reikia telktis, vienytis, bandyti telkti politinę valią ir diskutuoti apie pamatinius protingus sprendimus. Kol kas to nevyksta. Ir šiaip iš esmės reiktų užsiimti vadinamąja telkiančiąja lyderyste.

Apie tai dažnai šneka premjeras A. Kubilius...

– Gerai, kad jis šneka, bet telkiančioji lyderystė užsibaigia protingais veiksmais. Tuo tarpu mes žinome, jog valstybė neturi jokio plano, jokio!. Ar jie turi kokį nors skatinimo, antikrizinį planą – tai juokinga, viskas sugriuvo.

Tačiau ar visuomenės grupės – profsąjungos, verslas, kirtos grupės – yra pasirengusios telktis po ta telkiančia lyderyste?

– Jeigu lyderis turės viziją ir siūlo protingus sprendimus, jis sugebės sutelkti. Bet grįžkime prie Nacionalinio susitarimo, kuriame kalbama apie „Sodros“ įmokų pakėlimą 2 proc. A. Kubilius sako nebežinąs, ar Seimas tai patvirtins. Tai kokia šio Nacionalinio susitarimo prasmė? Vyriausybė nesusitaria tarpusavyje, ji nesusitaria su Seimu, kur daugumą sudaro valdančioji koalicija.

Telkiančioji lyderystė prasideda nuo lyderių koalicijos – Vyriausybėje ir Seime. Ir štai jie absoliučiai nežino, ar „Sodros“ įmokos bus padidintos. Mes stebime visišką politinės valios išsiskaidymą, nes žmonės nežino, ką daryti, jie nesusitaria tarpusavyje. Nacionalinis susitarimas pirmiausia turi įvykti ten, kur yra nacionalinė valia – Seime ir Vyriausybėje. Tik tada aplinkui apsilipdo visi socialiniai partneriai. Ir su opozicija reikia susitarti, bet jie tarpusavyje nesusitaria.

Jeigu mes atsuktume premjero ir buvusio finansų ministro Algirdo Šemetos kalbas apie „Sodros“ biudžetą, kaip jie skaičiavo mokesčių surinkimą, tai pastebėkite, kokie yra realybės ir jų prognozių skirtumai. Tai yra neįmanoma, reikia įvertinti debiliškumo lygį, taip valstybė nevaldoma!

Jūsų požiūriu, kokios didžiausios dabartinės valdžios klaidos? Realybės nematymas?

– Po „naktinės“ mokesčių reformos man teko šnekėti su draugu verslininku – žymiu ir turtingu žmogumi. Jis pasipiktinęs, kad valdantieji atėjo ir per vieną dieną padarė perversmą. Kadangi man teko dalyvauti debatuose tarp verslo asociacijų ir šiaip stambių verslininkų, tai žinau, kad apie tuos „naktinius“ įstatymus jie šneka kaip apie Spalio revoliuciją, kaip perversmą.

Bet ką tai reiškia? Tai reiškia, kad verslas yra įžeistas, kad juos pažemino. Iš karto viskas išėjo į šešėlį, viskas, tą pačią dieną. Paskaičiuokime, kiek nesumokėta į biudžetą mokesčių.

Klausimas, ar politikai paskaičiavo, koks bus šių įstatymų efektas ekonominiam gyvenimui? Realiai efektas toks, kad pasipylė krūvos bankrotų, iš jų daug buvo tyčinių. Bedarbių skaičius ėmė augti. Tie mokestiniai pakeitimai išstūmė žmones į ekonomikos paribį, į šešėlį, kur slepiami mokesčiai. Ar galime manyti, kad šita valdžia suvokia realybę?

Apie ekonomikos skatinimą išvis užmiršta – jie nebežino, ką daryti. Taip yra todėl, kad realybę jie suvokia per savo galingąjį „aš“, o ne per vientisą žmonių bendruomenę.

Ar nemanote, kad šiuo atveju skiriasi mąstymo lygmenys: jūs kalbate apie paskirus žmones, paskirus verslininkus, o premjerui tenka mąstyti apie visą šalį, visos šalies biudžetą, valstybės galimybes pasiskolinti? Jis visa tai regi tarsi iš paukščio skrydžio.

– Galbūt, bet Vakaruose, kur pilietis yra svarbu, buvo padaryta viskas, kad tik žmogus krizės laikotarpiu neprarastų darbo. Čia yra esmė. Jis gali uždirbti mažiau, svarbu kad tik neprarastų darbo, kad išlaikytų savigarbą, kad neitų į užribį, nes užribyje viskas darosi tik blogiau. Vokietijoje iš karto sumažino darbo dienų skaičių biurokratams, nukirpo jų algas, bet jie sugebėjo padėti ekonomikai. Ne ekonomikai abstrakčia prasme, bet dirbančiam ir kuriančiam žmogui.

Gal galite pasakyti ką nors gero apie mūsų visuomenę ir mūsų politinį elitą? Juk ne viskas juoda?

– Apie politinį elitą tai tikrai neturiu nieko gero pasakyti, nes nematau darbo rezultato, o apie Lietuvos visuomenę tai turiu labai daug ką gero pasakyti. Nors dabar vyksta liūdni dalykai, vis tik žmonės valosi, bręsta. Mes turime praeiti tą baisų posovietinio debilizmo etapą, skausmingai mokytis mąstyti patys. Manau, kad Lietuva visa tai pergyvens, aš matau, kaip žmonės telkiasi, aš matau, kad telkiasi verslas ant paprastų proto pagrindų, ir tai yra įkvepiantys dalykai. Manau, po dviejų-trejų metų matysime kitokią Lietuvą.