„Su sovietais, tai čia nepaprastai dramatiška situacija buvo, bet jinai išsaugojo tą tolimą nacionalinio apsisprendimo perspektyvą ir dabar jinai realizuojama“, - sakė Č. Laurinavičius.

Kam turime dėkoti už grąžintą Vilnių?

1939 m. spalio 10 d. Lietuva ir Sovietų Sąjunga pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai atiteko iš Lenkijos atimtas Vilniaus kraštas, tačiau drauge Lietuvos teritorijoje įkurdinamos sovietų karinės bazės. Rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, po kurio mūsų šalis tapo sudėtine SSRS dalimi, tačiau išlaikė taip trokštamą Vilnių, ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrė nepriklausomą valstybę, kurios sostine tapo būtent Vilnius.

Česlovas Laurinavičius
Č. Laurinavičius sako, kad už Vilnių jokiu būdu negalima dėkoti Sovietų Sąjungos lyderiui Josifui Stalinui ar kitiems veikėjams. Pasak jo, būtina labai aiškiai suprasti tuo metu tvyrojusią atmosferą ir sovietų jautrumą Vakaruose pripažįstamiems veiklos principams.

„Žodis dėkingumas labai jau tokia sąlyginė sąvoka, bet aš manyčiau taip: dėkingumą galėtume išreikšti bendrai demokratinės idėjos plėtotei Europoje – demokratijos idėjų, kurios liečia žmogaus teises, kurios liečia tautų teises“, - svarstė Č. Laurinavičius.

„Šia prasme demokratijos idėjų plėtotė buvo tiek stipri, kad net tokie veikėjai kaip Adolfas Hitleris su J. Stalinu negalėjo jos ignoruoti, jie suprato, kad Vilniaus pripažinimo Lietuvos interesams, kaip buvo fiksuota Molotovo-Ribbentropo pakte, straipsnis bus tam tikras kamufliažas jų veiksmams“, - pridūrė istorikas.

Č. Laurinavičius pasakojo, kad pirminė idėja – atiduoti Vilniaus kraštą Lietuvai – kilo nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, mat pagal pradinį Molotovo-Ribbentropo pakto variantą Lietuva turėjo atitekti naciams, o Latvija su Estija – sovietams.

„Vilniaus klausimą Maskvoje iškėlė J. Ribbentropas. Kadangi Lietuva turėjo likti Vokietijos įtakoje, tai sutriuškinus Lenkiją buvo visiškai logiška, kad turėtų įvykti Lietuvos ir Vilniaus sujungimas. J. Ribbentropo skaičiavimais nebuvo siekiama patenkinti nacionalinių lietuvių interesų, logika buvo kita - Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva turėjo būti stumiama pulti Vilnių, buvo siekiama padaryti Lietuvą agresoriumi“, - pasakojo istorikas.

Tačiau tuomet Lietuva atsispyrė pagundai jėga atsiimti Vilniaus kraštą, o galų gale buvo pasikeitusi ir agresorių dėlionė – Lietuva jau turėjo tapti sovietų įtakos zona.

„Stalinas vesdamas derybas su A. Hitleriu visą laiką galvojo, kaip atrodys Vakarų pasaulis. Jis visą laiką vedė šitą politiką. Ir tas žingsnis buvo toks: atiduoti Vilnių lietuviams. Tai buvo savotiška legitimacija to, kas vyko prieš tai – Sovietų Sąjunga neteisėtai peržengė Lenkijos sieną, įsiveržė į suverenią valstybę. Bet kai kitai suvereniai valstybei (Lietuvai – DELFI), kuri nesigriebia jėgos, ji atiduoda tam tikrą teritorijos dalį, savotiškai J. Stalinas nusiplauna rankas, tampa tautų gynėjas, teisingumo realizuotojas“, - sakė Č. Laurinavičius.

Sovietai ir naciai – vienoda blogybė ar nelygintinos blogybės

Istorikui Vilniaus klausimu pritarė ir kiti diskusijos dalyviai: istorijos mokytoja Zita Rimkuvienė, parlamentaras, konservatorių-krikdemų frakcijos narys Gintaras Songaila bei sostinės savivaldybės tarybos narys Algirdas Paleckis. Tačiau pastarasis politikas atkreipė dėmesį, kad tuometinis laikotarpis dažnai suvokiamas kaip pasirinkimas tarp nepriklausomybės arba sovietų, tuo tarpu realybė buvusi kiek kitokia – rinktis reikėjo tarp nacių ir sovietų.

„Ir gerai, kad mes nenuėjome su vokiečiais, nes vokiečiai nešė Buchenvaldo strategiją, nešė naikinimą kitoms tautos, pasaulis skilo į dvi dalis – antifašistinę ir antikomunistinę. Manau, gerai, kad Lietuva nepasidavė Vokietijos spaudimui. Tada mes būtume po karo atsidūrę Niurnbergo tribunole“, - sakė A. Paleckis.

Tačiau buvusi jo istorijos mokytoja Z. Rimkuvienė suabejojo, ar naciai tikrai blogesni už sovietus. Pasak jos, statistika rodo, kad naciai nužudė apie 10 mln. žmonių, o sovietų GULAG‘uose atsidūrė 22 mln. ir apie 12 mln. buvo represuota.

„Nemanau, kad naciai yra nors kiek blogesni už sovietus, nes jeigu mes paimsime karo statistiką, tai naciai nužudė viso labo 10 mln. žmonių. Tai yra labai nedaug palyginus su sovietais – 22 mln. GULAG‘e ir 12 mln. represinių aukų. Dar turint omenyje tai, kad naciai žudė ne savo piliečius, o kitų tautų, o J. Stalinas žudė savus. Tai yra skirtumas. Aš nežinau, ar tai yra geriau. Kokia spalva velnią dažysi, ar ruda, ar raudona, vis tiek velnias yra velnias – jie abu baisūs“, - sakė mokytoja.

Savo ruožtu Č. Laurinavičius teigia, kad nacizmo ir stalinizmo lyginimas galimas, bet sulyginimas – ne, mat šių sistemų doktrinos yra pernelyg skirtingos.

„O kai kalba, kad naciai geresni už bolševikus, tai jeigu čia sėdėtų žydų tautos atstovas, mums būtų labai nesmagu šitaip kalbėti. Labai nesmagu. Jeigu net ir sakom – jokio skirtumo, taip pat mums būtų labai nesmagu. Apskritai tarptautinėje arenoje šitaip kalbėti negalima“, - sakė istorikas.

Klausiamas, ar jis smerkia ir Lietuvos pastangas sulyginti nacizmą su stalinizmu teisiškai, Č. Laurinavičius atsakė teigiamai ir pridūrė, jog bolševizmas apskritai prisidėjo prie tautų atgimimo XX amžiaus pradžioje, mat įpylė žibalo į ugnį ir išsprogdino Rusijos imperiją.