Kol kas ministerija, matyt, nenorėdama sukelti diskusijų, neatskleidžia jokių detalių, o supažindinti visuomenę su išmokų mažinimo projektu ketina kitą savaitę. Taigi pensininkai kol kas gyvena gandais ir ypač nerimauja dėl vadinamųjų „grindų”, t.y. pajamų ribos, žemiau kurios esantieji jau nebebus labiau ”apkarpyti”. „Atgimimo” šaltiniai teigia esą informuoti apie 800 litų ribą, kita vertus, interviu spaudai ministras buvo užsiminęs apie tai, kad išmokų „grindys” galėtų būti susietos ir su dabartine minimalia alga, t.y. 670 Lt. Pensininkų atstovai teigia neįsivaizduojantys, kaip žmogui išgyventi gaunant šitokias pajamas, ir siūlo diržus susiveržti pirma patiems valdininkams.
Kad būtų drąsiau
Lietuvos pensininkai gauna mažiausiai iš Baltijos šalių, tad nenuostabu, kad juos gąsdina ir piktina planai apkarpyti vieninteles pajamas, kurias, paskirsčius būstui, mokesčiams, vaistams, maistui beveik nelabai kas lieka. Liepą Vyriausybės pateiktame nacionalinio susitarimo „Už nepraskolintą valstybę, už saugią Lietuvos ateitį” projekte buvo siūloma net 50 proc. sumažinti pensijas dirbantiems pensininkams, valstybines pensijas sumažinti 20 proc., našlių pensijas – 8 proc., o socialinio draudimo pensijas ir kitas socialines išmokas – 5 proc.
Rodos, nenorėdama „praskolinti valstybės”, Vyriausybė nusprendė imtis pernelyg drastiškų apkarpymų, kad su jais sutiktų visuomenė, tad dabar rengiamasi naujam susitarimui. Smalsu tik, kiek tas susitarimas iš tiesų atsižvelgs į pačių suinteresuotų grupių reikalavimus.
„Mes, žinoma, esame apskritai prieš pensijų mažinimą“, – sako Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas Petras Ruzgus. Pašnekovas pasakojo, kaip per susitikimą ministerijoje D. Jankauskas pensininkų atstovams aiškinęs esą pensijas irgi „bent truputį reikia pamažinti, kad paskui būtų drąsiau socialines išmokas mažinti ir kitiems“.
Kitos pensininkų organizacijos – Pagyvenusių žmonių asociacijos – prezidentė Grasilda Makarevičienė nebuvo linkusi taip greitai sutikti su valdžios siūlomomis „naštos dalybomis“. Ji klausė, kaip galima išgyvent už 600 ar 800 litų, ypač kai tenka pirkti vaistus, be kurių dažnas pagyvenęs žmogus neišsiverčia. „Neįmanoma, – sako ji. – Pensininkai ir taip skurdinami, negi galima dar mažinti?” Galų gale, sako ji, šita krizė – tai „nei stichinė nelaimė, nei tvanas, o paprasčiausias nesugebėjimas susitvarkyti”, ir siūlė valdžiai visų pirma pradėti nuo valdymo išlaidų mažinimo.
Dirbantys pensininkai nerimauja
G. Makarevičienė nurodė tris punktus, dėl kurių pensininkai nėra linkę nusileisti. Visų pirma jie apskritai nesutinka su socialinio draudimo pensijų mažinimu, antra, su našlių pensijų mažinimu, kurios ir dabar sudaro tik 70 litų ir, trečia, su tuo, kad būtų mažinamos išmokos dirbantiems pensininkams. Pasak jos, dirbantys pensinio amžiaus žmonės irgi moka mokesčius valstybei, tad ji nesuprantanti, kodėl iš jų ketinama atimti socialinio draudimo išmokas, kurias jie užsidirbo viso gyvenimo darbu.
Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė teigė nusiuntusi organizacijos parengtus reikalavimus Seimui, Prezidentei, Vyriausybei ir iš visų sulaukusi „labai gražių“ atsakymų ir pažadų atsižvelgti. Ar tai bus padaryta, sužinosime artimiausiu metu, tačiau iš ekspertų kalbų galima spėti, kad bent jau dirbančių pensininkų klausimų susitarimo pasiekti greičiausiai nepavyks.
Anot Boguslavo Gruževskio, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus, dirbančių pensininkų padėtis yra labai supainiota ir turėtų būti nedelsiant sutvarkyta. Mokslininkas aiškina, kad socialinio draudimo pensija pirmiausia turi būti suprantama „primityviai“, – kaip bet kuri kita draudimo išmoka. Žmogus moka socialinio draudimo įmokas, siekdamas apsidrausti nuo rizikos, o šiuo atveju – nuo senatvės ir su ja susijusios nedarbingumo rizikos.
„Jeigu žmogus, sulaukęs atitinkamų metų, vis dar yra darbingas, tai kodėl mes jam turėtume mokėti išmokas?“ – retoriškai klausė B. Gruževskis. Anot pašnekovo, jeigu žmogus dėl savo darbo specifikos ar šiaip tiesiog neskuba išeiti į pensiją, jis turi tokią teisę, bet tokiu atveju pensija jam nepriklauso. Panašiai „Atgimimui“ teigė ir prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas. Pasak jo, užsienyje egzistuoja tokia praktika, kad žmogui nemokama pensija tol, kol jis dirba, „tiesiog jis gauna didesnę išmoką vėliau, jau išėjęs į pensiją“.
Žinoma, kita bėda yra ta, kad apskritai Lietuvoje yra mažos pajamos ir didelė skurdo rizika, sako B. Gruževskis. Šiuo atveju, siekiant paremti skurdžiai gyvenančius ir dirbančius vyresnio amžiaus žmones, anot pašnekovo, jiems reikėtų mokėti kitokias socialines išmokas, bet „nevadinti to pensijomis“. Taip pat reikėtų pagalvoti, kaip dirbantiems pensininkams kompensuoti kitaip, nemokant išmokų, galbūt suteikiant lengvatų, nuolaidų vaistams arba mokant už ilgesnes atostogas. Tik kažin ar krizės metu tuo bus pasirūpinta, nes kol kas kalbama tik apie išmokų mažinimą, bet ne apie lengvatas.
Mažinimų išvengti nepavyks
N. Udrėnas, paklaustas, ar tikrai valstybė jau atsidūrė tokioje situacijoje, kad neįmanoma išvengti pensijų mažinimo, atsakė teigiamai. „Deja, esant ekonominiam nuosmukiui visos interesų grupės turi prisidėti prie bendrų problemų sprendimo, kad būtų galima kuo mažesniais nuostoliais išgyventi sunkmetį.“
Anot jo, jeigu pasispausime dabar, tuomet „mažesnes skolas ir atitinkamai mokesčius užkrausime ateities kartoms“. Prezidentės patarėjas konkrečiai neįvardijo žemiausiųjų „grindų“ apkarpymams, kurios leistų stabilizuoti sistemą ir kartu nenustumtų socialiai pažeidžiamiausiųjų žemiau skurdo ribos. Jo teigimu, Lietuvos miesto ir kaimo gyventojų pragyvenimo lygis yra skirtingas, tad vieno vardiklio negalima išvesti. Apskritai, pasak N.Udrėno, mažinant išmokas „reikia vertinti kompleksiškai – tiek turimą turtą, tiek kitas pajamas, tiek išmokas, siekiant, kad būtų išlaikytas socialinis teisingumas ir kad būtų išvengta „skurdo spąstų“.
Į būtinybę susumuoti visas žmogaus gaunamas socialines išmokas atkreipė dėmesį ir B.Guževskis. Jis pažymėjo, kad “svarbiausia yra nedidinti įtampos ten, kur jos nereikia didinti, t.y. mažiausias pajamas gaunančiųjų grupėje”. Anot mokslininko, visiškai akivaizdu, kad socialinių išmokų mažinimas padidins socialinę atskirtį Lietuvoje. Mūsų šalyje absoliutaus skurdo lygis yra aukštas.
Tai rodo, kad dar daugiau žmonių negalės patenkinti net būtiniausių savo poreikių. Pasak ekonomisto, svarbiausios nedarbą lemiančios priežastys yra nedarbas, mažos pajamos ir mažos socialinės išmokos. Vis dėlto, anot B .Gruževskio, „nėra kito būdo stabilizuoti socialinio draudimo sistemos stabilumą, kaip tik mažinant išmokas“.