Kita vertus, naujausias tyrimas rodo, kad tiek Lietuvos vyrai, tiek moterys, kurie lytinius santykius pradėjo labai jauname amžiuje, mažiau patenkinti savo santuoka.
Lytinio susilaikymo riba – 22 metai
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorius su kolege minėtam tyrimui pasirinko 41 vidutinio amžiaus porą, kurios kartu pragyveno nuo 12 iki 25 metų. Tyrime dalyvavusių moterų amžius – nuo 30 iki 53 metų, vyrų – nuo 34 iki 60. Visi jie gyveno pirmoje santuokoje.
Ikivedybinių lytinių santykių turėjo 87,8 proc. vyrų ir 65,9 proc. moterų. Apklausus tyrimo dalyvius paaiškėjo, kad moterys, kurios turėjo lytinių santykių iki vedybų, mažiau patenkintos santuoka nei tos, kurios susilaikė nuo santykių. Tarp vyrų tokia priklausomybė pastebėta nebuvo. Kita vertus, tiek vyrai, tiek moterys, pradėję seksualinį gyvenimą labai anksti – maždaug nuo 15 metų – ir turėję daugiau lytinių partnerių, mažiau patenkinti santuoka.
„Tai nereiškia, kad kuo vėliau žmonės pradeda mylėtis, tuo geriau. Susilaikymas maždaug iki 22 metų yra labai naudingas, tačiau jei lytinį gyvenimą pradėsime 40-ties, taip pat kils problemų. Kita vertus, itin ankstyva lytinių santykių pradžia iškreipia žmogaus supratimą, kas apskritai yra lytinis gyvenimas.
Vaikas lytiškai santykiauti pradeda ne todėl, kad jis to nori, o todėl, kad jį kažkas įkalbėjo ar privertė. Tai vienokio ar kitokio socialinio spaudimo rezultatas. Todėl tokie žmonės ir toliau lytinius santykius suvokia per socialinę prizmę – „kas man už tai?“ Lytiniai santykiai tampa nuolatinio manipuliavimo šaltiniu. Natūralu, kad tokia santuoka negali būti tvirta nuo pat pradžių“, - teigė V. Legkauskas.
Kaip parodė tyrimas, žmonės, anksti pradėję lytinius santykius, paprastai turi ir daugiau partnerių. Tai sietina su lytinio kontakto nuvertinimu. Daugeliui žmonių lytiniai santykiai – didelio pasitikėjimo kitu žmogumi ženklas. Tuo tarpu jei žmogus keliauja nuo partnerio prie partnerio, tai gali reikšti, kad jam sunku kuo nors pasitikėti. Šis pasitikėjimas neatsiranda ir tuomet, kai žmogus sukuria šeimą.
Sekso poreikis pervertinamas
Beje, požiūris į lytinius santykius bei partnerių gausą įvairiais istorijos tarpsniais pasaulyje keitėsi. Pavyzdžiui, Vakarų visuomenėje didesnė tolerancija seksualiniams santykiams iki vedybų atsirado tik su 1960 m. seksualine revoliucija.
1969 m. 75 proc. amerikiečių vis dar manė, kad ikivedybiniai lytiniai santykiai yra neleistini. 1980 m. juos nepalankiai vertino jau tik 33-37 proc. amerikiečių, tačiau šiuo metu JAV – viena konservatyviausių šiuo požiūriu šalių. Europoje jai prilygsta Airija. 1994 m. tik 41-42 proc. airių buvo įsitikinę, kad seksas iki vedybų nebūtinai visada smerktinas. Taip pat manė, pavyzdžiui, 54 proc. vengrų ir 89 proc. švedų. Pokyčiai liberalesnio požiūrio link siejami su pokyčiais šeimos gyvenime – kuo toliau, tuo rečiau žmonės linkę tuoktis anksti.
Kaip šiuo aspektu atrodo Lietuva? Gan ilgai mes buvome atriboti nuo Vakarų įtakos. Sovietiniais laikais pas mus buvo propaguojamas tik seksas po vedybų. Ikivedybinis seksas neretai buvo priskiriamas prostitucijai.
„Lytinis gyvenimas – viena iš tų sričių, kurios turi natūralią eigą. Tai viena iš stipresnių jėgų, motyvuojančių žmogų. Todėl kai visuomenės bandymas ją reglamentuoti prasilenkia su natūraliu lytiškumo ritmu, visada susidaro veidmainiška situacija. Sovietiniais laikais buvo deklaruojama įvairių moralinių normų, tačiau vargu, ar daug žmonių jų laikėsi. Todėl visi vieni kitus smerkė, o pasislėpę darė tą patį.
Visuomenei išlaisvėjus, visada įvyksta sprogimas, kai nukrypstama į priešingą pusę. Kita vertus, niekada nebus taip, kad visi „miegos“ su visais, net jei dieną naktį per televiziją būtų transliuojami pornografiniai filmai. Tai nėra natūralu žmogaus elgesiui, nes lytiniai santykiai turi labai didelį emocinį krūvį. Nepilnamečiams neigiamos įtakos tai tikrai turėtų, tačiau visuomenės seksualinio elgesio kardinaliai nepakeistų. Lygiai taip pat žmonių neperauklėtų per televiziją nuolat „kalamos“ moralinės ar religinės nuostatos“, - įsitikinęs psichologas.
Anot jo, kai žmogus gali daryti, ką nori, ir jam nereikia dėl to jaustis kaltu, jis ir daro, kiek nori. O kai žmogui tenka slėptis, radęs, kur pasislėpti, jis netenka saiko. Geriausias pavyzdys – kunigų celibatas. Periodiškai išaiškėja atvejai apie tokius seksualinio elgesio iškrypimus, kai kunigai tvirkina net vaikus. Jeigu jiems būtų leista atvirai gyventi lytinį gyvenimą, tokių dalykų greičiausiai nebūtų.
Kodėl seksualinė revoliucija nepasitvirtino
Nepaisant konservatyvios valdžios politikos šeimos ir jaunimo lytinio švietimo klausimais, šiandieninę Lietuvą V. Legkauskas priskirtų prie liberalesnių valstybių, tiesa, nelinkusių į kraštutinumus.
Nuo ko priklauso visuomenės požiūris į lytinio gyvenimo sferą? „Šiek tiek nuo vyraujančios religijos, šiek tiek – nuo tradicijų. Tarkime, Airija –vienas katalikiškiausių kraštų Europoje. Tikėjimas jiems nėra vien poza. Jis ten daug natūralesnis, lyginant su Rytų Europa, kur po komunizmo visi metėsi į kitą kraštutinumą – katalikybę, persipinančią su veidmainyste.
Kita vertus, gilių kultūrinių tyrimų šia linkme nėra, todėl galima tik daryti prielaidą, kad Rytų Europa į lytinius santykius linkusi žvelgti liberaliau. Tuo tarpu Švedijoje didelis liberalizmas todėl, kad tai bene lygiausia visuomenė lyčių vaidmenų požiūriu“, - aiškino pašnekovas.
Seksualinė revoliucija, kurios metu žmonės vadavosi iš puritoniškų tradicijų, Vakaruose neįsitvirtino dar dėl vienos priežasties – teorija pasirodė neįgyvendinama praktiškai.
„Seksualinė revoliucija propagavo besąlygišką meilę. Besąlygiška meilė reiškia, kad aš nekeliu jokių sąlygų ir nesirenku žmonių. O jei aš nesirenku, vadinasi, myliu visus. Pabandžius taip gyventi labai greitai paaiškėjo, kad toks gyvenimas turi antrąją pusę: tu myli visus, tave taip pat visi myli, bet iš tiesų tu esi vienas. Paprastai meilė turi sąlygas – kodėl aš renkuosi šitą žmogų, o ne kitą“, - teigė psichologas.