Joniškio sinagogų kompleksas – vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Baltoji – vasarinė sinagoga buvo pastatyta 1823–aisiais. Pasakojama, kad ši sinagoga buvo skirta iškilmingoms progoms. Į ją atvykdavo kantoriai, chazanai. Po Antrojo pasaulinio karo pastate buvo įrengtas sandėlis, vėliau – sporto salė.
Pastato rytų pusėje buvo erdvi vyrų maldų salė, o vakarų pusėje – prieangis su laiptais į antrojo aukšto moterų galeriją. 1865–aisiais šaltiniuose minima ir antroji – Raudonoji sinagoga, o 1866 metais jau paminėtos trys Joniškio sinagogos ir žydų prieglauda. Trečioji sinagoga buvo nugriauta sovietmečiu.
Susirūpino, kai sugriuvo
2007–ųjų žiemą, nuvirtus Raudonosios sinagogos sienai, raudonos degto molio plytos pažiro keliolikos metrų spinduliu. Manoma, kad pastatas galėjo griūti dėl automobilių keliamos vibracijos. Ši ir į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą įrašyta Baltoji Joniškio sinagoga daugelį metų buvo avarinės būklės.
Dar iki griūties Pasaulio paminklosaugos fondas buvo skyręs 25 tūkst. dolerių Raudonajai sinagogai išsaugoti. Už fondo skirtas lėšas jau buvo nuimtas supuvusias konstrukcijas slegiantis skardinis stogas, o pastatas apdengtas laikinąja apsaugine plėvele. 2008–ųjų pavasarį planuota pradėti sinagogos remontą – Joniškio savivaldybė jau buvo paskelbusi konkursą. Remonto darbų sąmata siekė 600 tūkst. litų. Remontas taip ir neprasidėjo.
Joniškio Raudonąją sinagogą gelbėti imta tik šiemet. Joniškio savivaldybei sinagogų kompleksą perėmus iš valstybės turto fondo, Raudonosios sinagogos konservavimui skirta 100 tūkst. litų. Valstybės rezervo fondo lėšomis pastatas bus išvalytas ir konservuotas.
Skyrus baudą – susitvarkė
Kalvarijos sinagogų kompleksą sudaro dvi sinagogos – barokinė vasaros ir eklektinio stiliaus žiemos – bei nedidelis Talmudo mokyklos, dar vadinamos Rabino namu, pastatas. Šio komplekso unikalumą patvirtino jį tyrę urbanistikos ekspertai.
Jie pabrėžė, kad toks kompleksas – vienintelis išlikęs trijų sinagogų kompleksas Lietuvoje. 1993–iaisiais sinagogų kompleksas, tuomet dar patenkinamos būklės, buvo grąžintas Lietuvos žydų bendruomenei. Deja, Kalvarijoje nėra nė vieno žydo, todėl ilgai niekas nesirūpino grąžintais statiniais.
Prieš kelerius metus Žydų bendruomenė ir Kultūros paveldo departamentas aktyviai ieškojo, kas galėtų skirti lėšų unikaliam žydų sakralinės kultūros kompleksui restauruoti. Į pagalbos šauksmą atsiliepė Vokietijoje veikiantis tautodailės ir paminklų apsaugos centro fondas „Zeit“. Kalvarijos sinagogų avarinei būklei likviduoti jis skyrė beveik pusę milijono litų.
Kaip teigė Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius, už šiuos ir Kultūros paveldo departamento skirtus pinigus buvo restauruota eklektinė sinagoga, liko tik neįrengtas vidus. Avarinės būklės tebėra barokinė Kalvarijos sinagoga. „Šios sinagogos būklė yra prasta. Liko tik sienos, stogo nėra“, – apie Kalvarijos barokinę sinagogą pasakojo A.Milius.
Anot jo, būtina restauruoti ne tik šią sinagogą, bet ir įrengti jau sutvarkytos sinagogos vidų. Tam reikia parengti pritaikymo projektą. „Kalvarijos savivaldybė norėtų ten perkelti muzikos mokyklą, bet Lietuvos žydų bendruomenė nesutinka perduoti nuosavybės teisių.
Bendruomenė sako – restauruokite, o tada gal išnuomosime ar perduosime pagal panaudos sutartį. Bet pastatai tai jų, jie ir turi rūpintis įrengimu“, – apie Kalvarijos sinagogų panaudojimo galimybes pasakojo A.Milius.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus saugomų pastatų likimu privalo rūpintis jų savininkai. Paveldosaugininkai mano, kad Lietuvos žydų bendruomenė, perėmusi pastatus, jais nesirūpina.
„Tik kai bendruomenei skyrėme baudą už tai, kad neprižiūri pastatų, ji užpildė paraišką Kultūros paveldo departamentui, kad gautų lėšų iš Paminklotvarkos programos“, – teigė Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio skyriaus vedėjas Algis Milius.
Išbraukė iš sąrašo, nes... sugriuvo
Alytuje yra išlikusi 1911–aisiais statyta mūrinė sinagoga, priklausanti Alytaus miesto savivaldybei. Šiuo metu pastatas nenaudojamas. „Sovietmečiu ten buvo druskos sandėlis, vėliau – viščiukų perykla, o dabar pastatas yra užrakintas. Kartais ten rengiamos dailininkų bienalės, bet šiaip į vidų įeiti negalima“, – apie Alytaus sinagogos būklę pasakojo Alytaus miesto savivaldybės vyriausioji nekilnojamojo kultūros paveldo specialistė Gražina Tankevičienė.
Anot jos, sinagogoje buvo galvojama įrengti Lietuvos žydų muziejaus filialą, kuris atstovautų visos Pietų Lietuvos žydų istorijai. „Tam reikia labai daug pinigų. Viena savivaldybė pinigų tam neturi.
Žadėjo prisidėti Lietuvos žydų bendruomenė, bet tų pažadų neliko“, – apie sinagogos restauravimo perspektyvą pasakojo G.Tankevičienė.
Alytaus sinagogos pastatas yra įtrauktas į privatizuojamųjų pastatų sarašą. Juo domėjosi keli potencialūs pirkėjai, tačiau dėl didelių investicijų poreikio pirkti sinagogą atsisakė.
Pernai iš valstybės saugomų objektų sąrašo buvo išbraukta Sedos sinagoga. Neprižiūrimo, Lietuvos žydų bendruomenei priklausančio pastato konstrukcijos buvo avarinės būklės ir kėlė grėsmę žmonių gyvybei. „Nebuvo prasmės jo saugoti, nes pastatas visiškai sunyko, nugriuvo, liko tik sienos“, – pasakojo Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eišas. Anot jo, žydų bendruomenė, perėmusi sinagogą, jos neprižiūrėjo.
„Pastatą susigrąžinusi bendruomenė taip ir nesugebėjo pastato įteisinti registre. Žemę įsiregistravo, o pastatas liko bešeimininkis, todėl juridiškai jis niekam nepriklausė“, – apie Sedos sinagogos saugojimo problematiką pasakojo A.Eišas.
Naudoti pagal paskirtį nėra prasmės
Lietuvoje yra išlikusios 88 sinagogos, 16 iš jų – medinės. Dauguma jų priklauso savivaldybėms arba yra privatizuoti. Anot Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorės Jurgitos Verbickienės, visų 88 sinagogų būklė yra skirtinga. „Būklė – savita. Tos sinagogos, kurios yra pritaikytos kažkokiom reikmėm ir kurios turi savininkų, yra išsilaikiusios geriau. Išlikusių medinių sinagogų būklė yra labai sudėtinga“, – apie sinagogų būklę pasakojo J.Verbickienė.
Veikiančių pagal pirminę paskirtį sinagogų Lietuvoje liko trys: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. „Lietuvoje yra likę tik apie 5000 žydų, todėl veikiančios sinagogos yra išlikusios tik ten, kur jų daugiausiai yra. Kitur pagal paskirtį atkurti jų nėra prasmės, nes nebeliko tiesioginių judaizmo sekėjų“, – teigė Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius.
Anot jo, likusias sinagogas, atsižvelgiant į padėtį, stengiamasi panaudoti kitiems tikslams. „Kėdainiuose pagal paskirtį sinagogų nebuvo įmanoma naudoti. Bet savivaldybė buvo suinteresuota ją sutvarkyti, todėl ir atidavėme. Ji ten įsteigė muzikos mokyklą“, – apie sinagogų pritaikymą kultūrinėms reikmėms pasakojo S.Gurevičius.
Iš valstybės – tik grašiai
Žydų bendruomenės vykdomasis direktorius atmeta kaltinimus, kad Lietuvos žydų bendruomenė neprižiūrinti jai priklausančių sinagogų. „Mums grąžintos sinagogos yra labai prastos būklės. Joms atkurti reikia labai daug lėšų, dėl to reikėtų parduoti kitus pastatus. Negalima juk atiduoti sinagogos griuvenų“, – mano S.Gurevičius.
Anot bendruomenės vykdomojo direktoriaus, Lietuvos žydų bendruomenė iš valstybės kasmet gaudavo 9000 Lt paramą. „Už tokią sumą sutvarkyti tiek paveldo objektų yra nerealu“, – teigė žydų bendruomenės atstovas. Daugumą bendruomenės biudžeto, kuris siekia 2 milijonus litų, sudaro labdaros lėšos.
Nemažai šių pinigų skiriama socialiniams projektams. „Iš 5000 Lietuvos žydų net 1300 yra mūsų socialinio centro klientai, kuriems būtina pagalba“, – teigė S.Gurevičius.
Žydų bendruomenės vykdomasis direktorius piktinosi, kad dėl neprižiūrimų sinagogų kaltė suverčiama žydų bendruomenei. „Dauguma sinagogų ne mūsų. Kai pradeda griūti, tada sako, kad atsakingi žydai“, – teigė S.Gurevičius. Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė J.Verbickienė mano, kad požiūris į Lietuvos paveldą – didžiausia problema. „Susirūpiname tik tada, kai jis sunyksta“, – teigė direktorė.
Įstatymas – būdas pasipelnyti?
Lietuvoje esančios religinės bendruomenės išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTRS įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, galėjo susigrąžinti pagal 1995–aisiais priimtą Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos (restitucijos) įstatymą.
Pagal jį nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi tos religinės bendrijos, kurios veikė iki Lietuvos okupacijos ir kurių turtas buvo nusavintas. Tokią pat teisę turėjo ir religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų perėmėjomis. Šį statusą turėjo patvirtinti atitinkamos religinės bendrijos vyriausioji vadovybė.
Pasak S.Gurevičiaus, šis įstatymas užkirto kelią Lietuvos žydų bendruomenei perimti daugumą sinagogų. „Mes tuo įstatymu galėjome pasinaudoti tik ribotai. Judaizme nėra rabinų rabino. Prašėme, kad įstatymas būtų pakeistas, tačiau viskas taip ir liko“, – pasako S.Gurevičius.
Įstatymo trūkumus, susigrąžinant nekilnojamąjį turtą, nurodė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduoja, advokatė Faina Kukliansky. „Šis įstatymas yra ydingas iš esmės. Nėra žydų bendruomenės, veikusios iki 1940 metų. Niekada nebuvo religinės ir nereliginės žydų bendruomenės“, – įstatymo trūkumus nurodė advokatė.
Anot F.Kukliansky, dalis žydų bendruomenių, pasinaudodamos šiuo įstatymu, susikūrė dirbtinai – tik kad susigrąžintų turtą, pasipelnytų. „Kai kurios susikūrė tikrai tik dėl turto. Šis įstatymas ir suskaldė Lietuvos žydų bendruomenę“, – įsitikinusi advokatė.
F.Kuliansky tikino, kad įstatymu dažnai pasinaudojama netgi nereliginiam turtui atgauti.
„Kauno žydų bendruomenė mėgino teismuose įrodyti, kad Kauno žydų ligoninė priklausė sinagogai, dėl to jie turi teisę į ją. Bet ligoninė – nereliginis turtas ir faktas, kad ji priklausė sinagogai, negalėjo būti įrodytas“, – teismo peripetijas aiškino advokatė.
Vienintelė perspektyva – panaudoti kultūrai
S.Gurevičius mano, kad sutvarkius sinagogas galima pritraukti daugiau turistų, ypač žydų. Religinius pastatus, anot jo, galima panaudoti įvairiems tikslams. „Galima įrengti koncertų sales arba restoranus, kurių pelnas būtų naudojamas labdaros tikslams“, – savo viziją dėstė Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius. Tačiau, pasak S.Gurevičiaus, nėra prasmės atkurti tuos paveldo objektus, kurie prarado architektūrines ypatybes.
J.Verbickienė tikina, kad atkurti sinagogas pagal pirminę paskirtį nėra prasmės, tačiau ji abejoja tuo, kad daug turistų žydų jas lankytų. „Kiek mes turime turistų žydų? 10, 20, 30 tūkstančių.
Manau, tikėtis, kad visi žydai rengs turą po visas sinagogas, yra nerealu“, – savo nuomonę dėstė Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė. Anot jos, galimybės padidėtų, jeigu būtų parengtas aiškus sinagogų lankymo maršrutas, o jam turi būti kolegialus sprendimas.
Šis straipsnis yra baigiamojo darbo kūrybinės dalies “Kultūros paveldas: tarp vakar ir šiandien” dalis.