Pranešėjai, tarp kurių yra ne vienas puikiai žinomas Rusijos propagandos meistras, neigiantis sovietų okupaciją ir šlovinantis bendrą Lietuvos bei Rusijos istoriją, primygtinai ragino nelyginti dviejų totalitarinių režimų, aiškindami, esą sovietai daugeliu atvejų negalėjo elgtis kitaip. Pavyzdžiui, paktas neva buvo vienintelis būdas sustabdyti nacių ekspansiją
Ji surengta likus porai dienų iki SSRS bei nacių Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutarties pasirašymo 70-ųjų metinių. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartimi (Molotovo-Ribbentropo paktu) mūsų šalis buvo palikta nacių, o rugsėjo 28 d. pasirašyta kita sutartimi – sovietų interesų sferai.
Lietuvos istorikai kvietimų atsisakė
Tarptautinės konferencijos „Molotovo-Ribbentropo paktas XX a. geopolitinių procesų kontekste" rengėjai – Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacija, partija „Frontas“ ir Lietuvos socialistų partija, remiami Rusijos ambasados Lietuvoje, prisikvietė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Belgijos.
Pasak organizatorių, konferencija skirta „nešališkai pakto ir Antrojo pasaulinio karo priežasčių analizei“, joje užsimota „moksliškai ir netendencingai pažvelgti į sudėtingus istorijos procesus“.
Jie gyrėsi, kad tai yra pirmoji tokio pobūdžio konferencija Lietuvoje. Kai kurių istorikų vertinimu, tai bus bene pirmas mėginimas Lietuvos teritorijoje imituoti, kaip mūsų šalies žmonės su užsienio mokslininkais ieško „tikros, nesuklastotos“ tiesos apie paktą ir po jo pasirašymo sekusį karą.
Rusijos fondo „Istorinė atmintis“, kurio vadovas Aleksandras Diukovas buvo pakviestas skaityti pranešimą, tinklalapyje šiomis dienomis buvo skelbiama, kad Vilniuje vyks tarptautinė konferencija kiek kitokiu pavadinimu – „Molotovo-Ribbentropo paktas: nuo demonizacijos iki objektyvaus istorinio įvertinimo“.
Net konferencijos išvakarėse buvo teigiama, kad pranešimą skaitys Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjas dr. Česlovas Laurinavičius, tačiau jis jau prieš kelias dienas atsisakė pakvietimo į, anot jo, politizuotą, o ne mokslinį renginį. Tarp pranešėjų neliko ir Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros profesoriaus Liudo Truskos.
„Prieš kelias savaites jie buvo sutikę, bet prieš kelias dienas atsisakė. Manau, tai yra gana apgailėtina", - konferencijoje teigė A. Paleckis. Tiesa, L. Truska esą neatvyko dėl asmeninių priežasčių. DELFI žiniomis, taip pat pasielgė dar keli istorikai.
„Lietuva gali didžiuotis pasirinkusi kovą su fašizmu“
„Abu režimai – ir A. Hitlerio, ir Stalino – buvo teroristiniai. Bet Raudonosios armijos pergalė išgelbėjo žydus nuo visiško sunaikinimo", - konferencijoje kalbėjo S. Alperavičius.
Jis tikino, kad Lietuvoje žydams skiriama nepakankamai dėmesio, iki šiol populiari „dviejų genocidų teorija", pagal kurią žydai esą naikino lietuvius, todėl šie vėliau ėmė jiems keršyti. „Kai kurie žmonės Lietuvoje gelbėjo žydus. Jų nemažai, bet kur kas mažiau nei žudikų. Jie gelbėjo ne tik žydus, bet ir Lietuvos garbę, parodė, kam žmonės pasiryžę tokiais sunkiais laikais", - rusiškai aiškino bendruomenės vadovas.
S. Alperavičiaus žodžiais, sudarydami minėtą paktą tiek A. Hitleris, tiek J. Stalinas suprato, kad taip atveria kelią nacizmui, žudymams, genocidui ir Holokaustui. Bet jų režimų esą negalima lyginti, nes „tik naciai skelbė norintys atsikratyti vienos tautos, o stalinizmas visas po truputį naikino".
Priešingai nei žydų bendruomenės vadovas, lietuviškai kalbėjęs fIlosofas Michailas Bugakovas tvirtino, kad pernelyg siauras požiūris į globalinio masto įvykius niekada nepriartins prie istorinės tiesos. „Neracionalu dinozaurą mėsinėti kišeniniu peiliuku“, - teigė jis.
Buvęs Socialistų partijos kandidatas į Seimą 2000 m. rinkimuose retoriškai klausė, ar paktas buvo sovietų režimo nusikaltimas mažoms tautoms, ar vienintelis teisingas sprendimas. Anot M. Bugakovo, pasirašyti sutartį su nacių Vokietija sovietams esą buvo taip pat sudėtinga, kaip Lietuvai priimti diktatoriumi vadinamą Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką.
„Lietuva gali didžiuotis, kad egzistencinio pasirinkimo laikais pasirinko vienintelį teisingą kelią – kovos su fašizmu", - sakė pranešėjas.
Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos pirmininkas Julius Deksnys skundėsi, kad veteranai mūsų šalyje žeminami ir prilyginami nacių okupantams. „Ryškėja tendencijos, priimami įstatymai, kurie riboja kovinių apdovanojimų, gautų už nuopelnus kare, demonstravimą", - aiškino jis, nutylėdamas, kad įstatymų pataisos, uždraudusios viešą nacių ir sovietų simbolikos demonstravimą, netaikomos veteranų uniformoms, apdovanojimams ir pan.
Kartu J. Deksnys apgailestavo, kad lieka vis mažiau gyvų veteranų: 2007 m. organizacijai priklausė apie 6 tūkst. žmonių, šiemet – tik 4 tūkst. Anot jo, iš viso Lietuvoje 256 kapinėse palaidota 80 tūkst. karių, kovojusių Antrajame pasauliniame kare.
Dėl filmo rodymo iškėlė bylą?
Suomijos antifašistinio komiteto pirmininkas Johanas Baeckmanas konferencijoje siūlė kalbėti ne apie istorijos interpretavimą, o apie pakto pasirašymo faktą, kaip argumentą informaciniam karui. „Bandymas parodyti nacių Vokietiją ir SSRS kaip analogiškas politines sistemas yra ginklas prieš Rusiją. 95 proc. diskusijų apie paktą yra grynai informacinis karas prieš Rusiją ir rusų tautą", - aiškino jis.
Didelę dalį savo pranešimo J. Baeckmanas skyrė latvių sukurtam dokumentiniam filmui „The Soviet Story“, atskleidžiančiam nacių ir stalinistinio režimų nusikaltimus bei juos gretinančiam. Anot jo, tai yra propagandinis filmas, o jo rodymas – baudžiamasis nusikaltimas.
„Nuoga nusikalstama propaganda nukreipta ne tik prieš rusus, bet ir prieš visą Europos civilizaciją", - piktinosi svečias. Jis teigė pasiskundęs policijai, kad „kai kurios revanšistinės organizacijos organizuoja peržiūras kai kuriuose Suomijos miestuose". Tamperės policija esą iškėlė baudžiamąją bylą ir šiuo metu vykdomas tyrimas.
Latvijos istorikas: tai nebuvo okupacija
Maskvos M. Lomonosovo universiteto Istorijos fakulteto dekano pavaduotojo, Posovietinės erdvės tyrimų centro generalinio direktoriaus Aleksejaus Vlasovo teigimu, diskusijos apie 1930-1940 m. įvykius yra tolygios kategoriškam klausimui, koks žmogus buvo caras Petras I. „Stalinas buvo tironas ar žmogus, modernizavęs SSRS?" - retoriškai klausė jis.
Pasak A. Vlasovo, absurdiška tvirtinti, kad paktas buvo lyg starto šūvis Vokietijai pradėti karinius veiksmus. „Per savaitę pasiruošti karui buvo neįmanoma", - aiškino jis, nutylėdamas, kad Vokietija jau kurį laiką ruošėsi užpulti Lenkiją, o sutartis su sovietais A. Hitleriui esą atrišo rankas tai padaryti.
Iš Latvijos atvykęs Baltijos istorinių, socialinių ir politinių tyrimų centro direktorius Viktoras Gušinas savo ruožtu aiškino, kad to, kas vyko šioje šalyje vyko 1940 m., negalima vadinti okupacija, nes šis procesas esą neatitiko daugumos požymių: sovietų karių šalyje būta ir anksčiau, įvairios institucijos tęsė veiklą net atėjus sovietams.
Per konferencijos pertrauką rodytame dokumentiniame filme „Slaptųjų protokolų paslaptys" kalbintas buvusio sovietų užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo anūkas Viačeslavas Nikonovas retoriškai klausė, ką turėjo daryti Maskva, kai A. Hitleris, likus kelioms dienoms iki suplanuoto Lenkijos užpuolimo, pasiūlė susitarti dėl įtakos sferų: ar pasakyti ne, tikėdamasi susitarimo su britais ir prancūzais, ar gauti galimtbę nedideliam taikiam atovkėpiui? „Nebuvo minčių apie kokią nors hegemoniją Rytų Europoje", - aiškino jis.
Estija apkaltino antivalstybine veikla
Fondo „Istorinė atmintis“ vadovas A. Diukovas stebėjosi, kad paktas iki šiol laikomas „aktualiu politikos įvykiu“ – 70 metų esą yra pakankamas laikas nustoti taip elgtis, pavyzdžiui, Rusijoje šios sutarties taip nebepriima. Istorikas nenorėjo sutikti, kad paktas nulėmė Baltijos šalių okupaciją: „Jame apie tai nėra nė žodžio. Ten kalbama tik apie įtakos sferas." Sovietų sumanymas aneksuoti Lietuvą esą gimė tik 1940 m. it buvo susijęs ne su paktu, o su Prancūzijos įsitraukimu į karą, Vokietijos sėkme ir kai kuriais kitais įvykiais.
A.Diukovo pavardė minima tarp dešimčių mokslinių ir publicistinių straipsnių, kuriuose gvildenama istorijos politizavimo problema ir Rusijos XX a. istorija, autorių. Jis yra sudaręs ir redagavęs ne vieną istorinės tematikos knygą. Kartu su žinomu Rusijos propagandininku, informacijos agentūros „Regnum“ vadovu Modestu Kolerovu, kuris prieš du mėnesius buvo neįleistas į Lietuvą, parengė pernai išleistą knygą „Sovietinės represijos prieš Hitlerio kolaborantus Baltijos šalyse: nauji dokumentai“.
Istorikas daugiausia domisi sovietų partizanų judėjimu, nacių okupacija, karine antisovietine kova, sovietų valdžios represijomis Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Jis piktinosi mėginimais sovietų nusikaltimus prilyginti nacių veiklai ir Rusijos istorikais, kurie bando objektyviai vertinti XX a. istoriją. Kai kuriuos kolegas jis net vadina įtakos agentais, o, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kaltino netinkamu istorijos interpretavimu.
Fondo vadovas anksčiau taip pat kritikavo filmą „The Soviet Story“, kaip neva istorijos falsifikavimą, o jame kalbėjusius istorikus kaltino antivalstybine veikla ir net reikalavo susidoroti su jais: „Norėčiau užmušti filmo režisierių ir padegti Latvijos atstovybę.“
Vienas A. Diukovo straipsnis vadinasi „Kitas Holokaustas: istorinė tiesa apie nacių okupaciją dar laukia savo valandos“, o viena iš knygų – „Mitas apie genocidą: sovietų valdžios represijos Estijoje“. Prieš kurį laiką jis žadėjo išleisti knygą apie lietuvių „miško brolius“. Patį istoriką antivalstybine veikla apkaltino Estijos saugumo policija.
„Žinomas istorijos falsifikatorius A. Diukovas. (...) Nors jis, kaip istorikas, neturi nei mokslinio laipsnio, nei išskirtinių profesinių pasiekimų, jis labai lengvai prieina prie dokumentų, saugomų Rusijos Federalinėje saugumo tarnyboje. Paprastiems istorikams, įskaitant ir Rusijos piliečius, šio archyvo durys yra užvertos", - pernai buvo rašoma estų pareigūnų ataskaitoje.
Nori pakeisti istorijos dėstymą Lietuvoje
Į konferenciją atvyko Rusijos valstybinių ekonominių programų ir nacionalinių projektų struktūrinio vystymo centro „Kremliaus strategija“ prezidentas Vadimas Mingaliovas. Svarbiausias centro tikslas – konsoliduoti ir aktyvuoti visuomenines jėgas, sukurti viešąją nuomonę prezidento ir vyriausybės darbui realizuojant nacionalinius projektus palaikyti, taip pat – „sugrąžinti rusų tikėjimą savo jėgomis“, sustiprinti šalies ekonominę galią ir dvasinį potencialą, atgaivinti buvusią Rusijos pramonininkų, mokslininkų, bankininkų šlovę.
Kaip skelbiama „Kremliaus strategijos“ tinklalapyje, viena iš svarbiausių centro užduočių yra „didžiojo valstybinio Rusijos turto – jos istorinės praeities, nuostabių mūsų didžiųjų protėvių žygdarbių – atgimimas“. Tarp protėvių minimi tokie žmonės, kaip kunigaikštis Aleksandras Nevskis, carai Ivanas III, Petras I, Aleksandras II, karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, buvęs premjeras Piotras Stolypinas.
Centro atstovai palankiai atsiliepia apie marginalinę partiją „Frontas“, esą perspektyvią ir draugišką Rusijos atžvilgiu, siekiančią „tokio istorijos traktavimo, kokia ji buvo iš tikrųjų, be esminių įvykių iškraipymo ir be naujų istorinių faktų sukūrimo“. „Tai yra ne partija, kuri nori draugauti su Rusijos visuomeninėmis organizacijomis. Tai – stipriai prolietruviška partija, kuriai rūpi socialinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo lygis Lietuvoje", - konferencijoje kalbėjo V. Mingaliovas.
Anot centro, „būtina pakeisti istorijos dėstymą Lietuvoje ir atversti naują puslapį santykiuose su kaimynu, su kuriuo Lietuvą sieją ne tik bendra ir turtinga istorija, bet ir geografija“.