„Mes nesiruošiam atšaukinėti ministrų, kadangi jie, kaip patvirtino premjeras ir prezidentė, dirba ir yra bent jau ne vagys“, - interviu DELFI sakė A. Valinskas.

Politikas sako, kad balsavimu Seime siekia išsiaiškinti, ar parlamentarai mąsto savo galva, ar pasiduoda jo priešininkų įtakai. Pasak A. Valinsko, su juo susijęs skandalas tik nukreipia visuomenės dėmesį nuo tokių svarbių problemų, kaip energetinė šalies (ne)priklausomybė, kurią, A. Valinsko nuomone, palaidojo visuotinė „Leo LT“ priešininkų isterija. „Aš ne už „Leo LT“, aš sakau, kad yra išmušama atominės valstybės ateitis“, - teigia Seimo pirmininkas.

Viešai esate užsiminęs, kad net ir tuo atveju, jei Seimas nepareikš jums nepasitikėjimo, jūs galite pasitraukti iš parlamento vadovo pareigų. Kiek tai realu ir ar buvo dėl to tartasi su koalicijos partneriais ar opozicinėmis frakcijomis?

– Dėl to nebuvo tartasi, aš galiu tiktai pasakyti, kad tai yra vienas iš variantų, kuris gali būti svarstytinas. Aš galiu pakartoti tą patį, kad tas klausimas tikrai bus keliamas, užtai kad mūsų frakcija, koalicijoje turėdama 7 narius, negali pretenduoti į tiek (postų – DELFI). Tai dabar klausimas ne – ar atstatydina, ar palieka Seimo pirmininku, bet ar Seimo nariai šiuo klausimu turi savo nuomonę. Viskas vyksta dėl to, kokiu pagrindu atstatydina. Dėl to kas rašoma žiniasklaidoje? Tai, manau, kad Seimas dabar turi laikyti tam tikrą egzaminą.

Jūsų nuomone, kokios yra esminės jums metamų kaltinimų priežastys?

– Priežastys yra tam tikra struktūra, kuri prisišliejo prie mūsų partijos sėkmės tam tikru laiku ir bandė išspręsti savo verslo problemas politikos sąskaita. Aš pasakiau, kad to nebus, tada atsirado kompromatai visi.

Kaip jums buvo siūloma išspręsti jūsų minimos grupės verslo problemas? Buvo tiesioginiai siūlymai kažką daryti?

– Buvo tiesiogiai reikalaujama, kad būtų skiriami ne tik viceministrai, kuriais būtų manipuliuojama (buvo reikalaujama, kad būtų paskirti būtent tie žmonės), bet kad būtų deleguojami tų struktūrų ministrai.

Gal galima konkrečiai?

– Manau, kad šiandien per anksti. Šiuo metu įpiltumėm per daug žibalo į ugnį, bet tai yra tiesa.

Tačiau, kaip supratau, jūs sutikote paskirti būtent tuos viceministrus, kurių buvo reikalaujama?

– Taip, dalis buvo, realiai. Bet, pavyzdžiui, buvo reikalaujama paskirti vieną viceministrą, kuris yra labai artimas Gedimino Žiemelio aplinkos žmogus ir kai ministras ir mūsų racionalioji frakcijos dalis pasakė „ne“, tai Aleksandras Sacharukas šitame kabinete man priekaištavo, kad to nepadarėme.

Nuo kada prasidėjo visi šitie reikalavimai, apie kuriuos jūs kalbate? Negi iš pat pradžių nenutuokėte, su kuo turite reikalą?

– Deja, bet taip. Viskas prasidėjo nuo tada... jei spalio 12 d. buvo rinkimai, nuo antro turo prasidėjo derybos, lapkričio 17 d. buvo priesaika, tai galiu pasakyti, kad to paties Valdemaro Stančiko asmenyje į mano namus buvo vežami tokie kandidatai į susisiekimo ministrus, kad patikrinus jų dosjė yra kur kas daugiau sąsajų su atitinkamomis grupuotėmis, negu man dabar bandoma pripaišyti.

Kiek kandidatų buvo?

– Man užteko vieno, aš pasakiau „ne“. Ir šitoje vietoje buvo reikalaujama, kad galimu pasitraukimu iš koalicijos būtų reikalaujama vienų ar kitų ministerijų. Tai šitas faktas buvo, žmonės puikiai žino. Nežinau, ar jie norės dabar tai prisiminti, bet tai prasidėjo iš karto. Ir po to, kai mes pasakėme, kad taip nebus, tai realiai gruodžio mėnesį pradėtas kurti mūsų partijos Trakų skyrius, kuriame buvo 856 nariai.

Atsirado staigiai, vien Trakų skyriuje, kurį bandė padaryti trečdaliu partijos. Ir padarė, kad galėtų suvažiavime pagal delegatus savo spausti. Ir tada prasidėjo tas žaidimas – bandė privatizuoti partiją, bet nepavyko.

Simptomiška, kad priėmus tam tikrus sprendimus tą sprendimą įgaliojamas pasirašyti ne partijos pirmininkas, bet kažkuris suvažiavimo įgaliotas asmuo. Matosi, kad viskas siūta baltais siūlais.

Iš išorės matyti, kad vyksta kova, ir tiek.

– Ne kova, o noras atimti. Nes buvo pasakyta – A. Valinskas sėdės su savo antpečiais šitame poste, o mes darysime tai, ką reikia. Bet A. Valinskas pasakė „ne“. Tą patį sakau ir dabar.

Anksčiau jums buvo priekaištaujama, kad partijoje sprendimai priimami beveik vienasmeniškai - esą jūs tardavotės tik su savo draugų būreliu, o ne su visa frakcija. Partijos taryba taip pat buvo ribota, ją sudarė 7 ar 8 asmenys. Gal tai ir buvo esminė nesutarimų priežastis?

– Bet tai yra normalu. Yra 8 žmonės, kurie sudaro partijos tarybą, o tie žmonės, kurie priekaištauja, į tą partiją įstojo, su ja ėjo, su ja laimėjo ir kai negavo to, ko nori, tai A. Valinskas pasidarė blogas. Tai kam reikėjo su juo eiti?

Jie dabar turi Seimo nario mandatą, turi darbą, turi atlyginimą ir turi pareigą dirbti. Bet jiems to neužtenka.

Pone A. Valinskai, negi jūs manote, kad normalu, kai partijos struktūrą sudaro pirmininkas, 8 žmonių taryba ir suvažiavimas? Dažniausiai partijose būna pirmininkas, prezidiumas (valdyba), taryba ir suvažiavimas, o tarybą sudaro daug platesnis žmonių ratas – siekia net iki 100 asmenų.

– Pas mus buvo pasiūlymas taip ir padaryti, taip ir yra realiai. Yra partijos vadovas, pirmininkas, po to yra taryba ir po to yra ne suvažiavimas, o skyrių pirmininkų susirinkimas kartu su taryba. Bet tai yra realu, taip yra visose partijose. Jeigu mane dabar kaltina, kad partijos struktūra bloga, tai kodėl tie žmonės, kurie kaltina į tą struktūrą stojo? Įstatai buvo patvirtinti iš karto. Jau tada buvo aišku. Čia yra absoliutūs blėniai (niekiai, niekniekiai, nesąmonės – tarm.)

Iš pradžių įstoja į struktūrą, kuri jiems buvo gera, ir po to, kai netenkina savanaudiškų interesų, jinai pasidaro bloga. Tai kas trukdo iš jos išeiti? Yra daugybė partijų, kuriose yra kitaip.

Kokia nesąmonė, kai tas pats A. Sacharukas aiškina, kad vasario mėnesį jis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) raštu. VSD duoda atsakymą – niekas niekur nesikreipė. Po to teigia, kad A. Valinskas kažko kažką prašė, nors aš pats pagal užimamas pareigas galėjau šitą informaciją gauti. Tai absoliutūs blėniai.

Ir po to, žmogus, kuris apkaltina parlamento vadovą, vieną iš valstybės vadovų, nusikalstama veika (o žmogus dvylika metų dirbo operatyvinėje tarnyboje ir puikiai žino, ką tai reiškia) – ką jis padaro? Nieko! Po mėnesio pats asmeniškai suvažiavime pasiūlo išrinkti tą patį A. Valinską partijos pirmininku. Jums neatrodo tai keista?

Tas žmogus meluoja aiškindamas, kad aš kreipiausi į jį kažko prašydamas. Kad pas mus vykdavo kažkokių „daktarų“ strielkos, jis meluoja tai sakydamas, nori mesti šešėlį. Bet kodėl partijos vadovu jis pasiūlė tą patį A. Valinską, diktatorių, negerą, iš tos pačios blogos partijos?

Sakau, vasario mėnesį jis neva kreipėsi į VSD. Raštu. VSD duoda atsakymą – niekas niekur nesikreipė. Aiškino, kad pas mus vyksta „daktarų“ strielkos ir taip toliau, tai kaip po mėnesio, kovo viduryje, jis pasiūlo mane partijos pirmininku išrinkti plojimais?

Kai kurie dalykai matosi savaime. Bet jeigu kažkas nori eskaluoti tą temą, tai gali spausdinti šešerių metų nuotrauką, kurioje nufotografuotas ne Seimo pirmininkas, kaip meluoja spauda, o prodiuseris A. Valinskas - nufotografuotas su Henriku Daktaru, kuris tą vakarą buvo atvykęs į „Vikondą“ ir fotografavosi su visais. Su Viliumi Tarasovu, su A. Valinsku, su tuo pačiu Andriumi Mamontovu. Nuotraukos buvo atspausdintos „Respublikoje“ ir „Lietuvos ryte“.

Nepasitenkinimas frakcijoje buvo kilęs ir dėl to, kad Tautos prisikėlimo partijos (TPP) į Vyriausybę deleguoti ministrai esą nebendrauja su parlamentine frakcija, o atsiskaito neva tik jums. Ką jūs atsakytumėt į tai?

– Noriu pasakyti, kad tai yra absoliuti nesąmonė. Kai aš nuėjau į frakciją ir paklausiau – jeigu frakcija deklaruoja, kad čia viskas labai rimta, kad labai rimtai dirba (o dirbo pakankamai rimtai), tai yra vedami posėdžių protokolai – paimkim ir pakelkim, kiek kartų frakcija buvo nubalsavusi, kad reikia pasikviesti vieną ar kitą ministrą, ir kiek kartų ministrai neatėjo.

Kai aš šitą dalyką pasakiau, man atsakė, kad čia tik formalumas. Nė karto nebuvo, kad frakcija nuspręstų pasikviesti ministrą, o jis nebūtų atėjęs. Atvirkščiai, aš pats inicijuodavau, kad tie žmonės ateitų ir pasakytų apie skiriamus viceministrus, apie situaciją ir taip toliau. Bet tuo metu pasakydavo – ai, tiek to, nėra laiko.

Skambindavau Gediminui Kazlauskui ir Remigijui Vilkaičiui. Paskiri frakcijos nariai buvo lankęsi pas R. Vilkaitį, tai yra užfiksuota. Ir pas G. Kazlauską. Lygiai taip pat, kai viceministrais, reikalaujant tam tikroms struktūroms, būdavo skiriami tam tikri žmonės. Kodėl niekas negirdi paprastos tiesos – paimkim protokolus ir pažiūrėkim, kiek kartų buvo kviečiami? Net klausimas toks nebuvo keliamas.

Kalbant apie partijos kūrimąsi – nuo kada jūs pastebėjote, kad, kaip teigiate, tam tikros struktūros, nori daryti įtaką?

– Nuo gruodžio. Po to kai buvo ta sėkmė, iš karto atsirado interesai. Mes prisiekėm lapkričio 17 d. ir buvo žiūrima, ką mes deleguosime į Vyriausybę. Kadangi tie žmonės, kurie buvo skirti ministrais, buvo tikrai nesavanaudžiai, atsirado nepasitenkinimas ir buvo bandoma daryti įtaką partijai ją privatizuojant. Buvo suvažiavimas, po to, nepavykus pasirašyti įstatų, buvo bandoma privatizuoti frakciją.

Ką tai reiškia – privatizuoti frakciją? Kokiais keliais?

– Paprastai, tiesiog buvo ateinama pas mane į kabinetą ir sakoma: „Aš frakcijoje turiu tiek ir tiek narių, o tu – tiek ir tiek“. Tai tris savaites prieš pasitraukimą (iš TPP frakcijos – DELFI) mes labai intensyviai derėjomės. Galvojau, kad Inga Valinskienė mane iš namų išvarys, nes ir namuose būdavo pokalbiai ir derybos su A. Sacharuku, G. Žiemelis būdavo atvedamas į tuos pokalbius.

Bandžiau stabilizuoti situaciją, nes, atvirai šnekant, buvo gėda prieš koalicijos partnerius, prieš Andrių Kubilių. Turiu pripažinti, kad tie žmonės, kurie buvo šalia, realiai, kaip politikui, nedaro garbės. Mes buvome susidėlioję, kad nešantažuosime Vyriausybės. Pasiklauskite paties A. Kubiliaus, kas iš tų žmonių buvo atėję pas juos derėtis dėl ministrų, dėl viceministrų. Jeigu norės, jis pasakys. Andrius tai puikiai žino.

Kita vertus, jo nusiteikimas toliau dirbti puikiai rodo, kad jis turi savo nuostatą buvusių kolegų atžvilgiu, nes mes nesiruošiame nei šantažuoti, nei kelti argumento dėl koalicijos stabilumo. Pažiūrėkite, kas darosi viešoje erdvėje – tai jiems nereikia, tai reikia postų, jeigu neskirs, tai mes pasitrauksime...

O kodėl, išrinkus naują prezidentę ir Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, nebuvo paisoma frakcijos priimto sprendimo keisti kultūros ministrą? Juo norėta matyti L. Dinių. Tai buvo oficialus frakcijos sprendimas.

– Va, čia ir pasireiškė tas noras privatizuoti frakciją, kad jinai skirtų ministrus. Ne partija. Koalicinė sutartį pasirašė keturios partijos. Nepavyko tikslų pasiekti per suvažiavimą, tai bandė privatizuoti frakcija ir keisti ministrus.

Aš ne prieš nei vieną, nei kitą, nesakau ir kad dabartiniai yra geri, bet sprendimas paprastas ir aiškus – ministrus siūlo ne partija, ne vienasmeniškai A. Valinskas, ne frakcija, bet taip buvo sutarta trijų žmonių – ministro pirmininko, partijos vadovo A. Valinsko, kuris pasirašė koalicinę sutartį, ir prezidentės. Ji pati pasiūlė ir pasakė – šitą klausimą išspręsti kaip galima greičiau.

Premjeras taip pat pasakė tiesiai šviesiai – kaip galima greičiau pasiūlykite tuos pačius partijos vardu deleguojamus ministrus. Prezidentė taip pat patvirtino tą patį. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad gal dabartiniai ministrai dirba ne geriausiai, bet pagal tuos, kurie gali būti siūlomi (kai jinai sužinojo), tai tie bent jau ne vagys.

Nors ji pavardžių neįvardijo, bet paėmus bet kokį dienraštį, parašyta prezidentės citata, o šalia straipsnis, kur aiškinama, kad gali būti siūlomi kandidatai – L. Dinius ir Vytautas Kurpuvesas.

Ar teisingai supratau, kad A. Kubilius, žinodamas, kokie ministrai gali būti siūlomi, vietoje G. Kazlausko ir R. Vilkaičio, pats paprašė, kad siūlytumėte tas pačias kandidatūras?

– Taip. Jis paprašė: „Pateikit tuos pačius kaip galima greičiau, kad dingtų visos įtampos“. Nes žinojo, kad prezidentė kitų variantų nelabai nori.

O šiuo metu, kai balsavimas dėl nepasitikėjimo jau ant nosies, ar matote galimybių dirbti kartu su likusia TPP dalimi, nuo kurios atskilo jūsiškė „Ąžuolo“ frakcija?

– Situacija yra pakankamai stabili nuo to laiko, kai mes apsisprendėm pasielgti taip, kaip pasielgėm – visiškai drąsiai, tiesiai šviesiai. Mes pasitraukėm septyniese, visiškai neabejodami ir pasakėm, kad mūsų frakcija atvira visiems, kurie nori dirbti dėl tų tikslų, su kuriais atėjome.

Išskyrus tris žmones (A. Sacharuką, Mantą Varašką, Ligitą Kernagį – DELFI). Aš juos įvardinau ne už akių, o į akis, prie premjero ir Jurgio Razmos: šitas, šitas ir šitas negali būti, o visiems kitiems mes esame atviri.

Jūs paklauskit iš frakcijos pasitraukusio Seimo nario Valerijaus Simuliko (jo jau nebėra „Vienoje Lietuvoje“). Kai mes atskilome ir pasitraukėme iš frakcijos, buvo to tryliktuko susitikimas Nemenčinėje. Kokie žmonės, kokios verslo struktūros žmonės ten dalyvavo? Išvažiuojamajame frakcijos posėdyje! Ar ten nebuvo pono G. Žiemelio? Buvo, jis ten buvo. Ir klausimas frakcijos nariams – ar jie patys nemato?

Taip, jie yra jauni žmonės, pirmą kartą politikoje, pas mus praktiškai visi tokie. Jie pridarė klaidų, gal ne taip formino vieną ar kitą dalyką, bet kai tuo pagrindu yra šantažuojami, kaip rodo ir Astos Baukutės atvejis, kai frakcijos nariai padėjėjais įdarbina savo pažįstamas, o paskui rašomi pareiškimai ir nešami – čia jeigu kas, viskas išeis į viešumą.

Tai kieno pažįstama buvo ta A. Baukutės padėjėja, Viktorija Barkauskaitė, kuri prieš Seimo narę rašė skundą?

– L. Kernagio pasiūlyta ir įdarbinta. Kažkokie parašai, dar kažkokios nesąmonės, tai A. Baukutė, tai A. Valinskas, paskui kai aš pasakau: „Kolegos, tai yra absurdas, nesąmonės, blėniai“, atnešu atitinkamų institucijų pažymas, kad tuo, kuo mane kaltina, nepatvirtina saugumas...

Bet jūsų nekaltina nusikalstama veika, išskyrus nebent parašų istoriją.

– Kaltina. Parašai – tai net ne mano reikalai. Bet vienas Seimo narys apkaltina kitą Seimo narį, parlamento vadovą, kad jisai, naudodamasis tarnybine padėtimi, bandė nutekinti informaciją nusikalstamoms struktūroms. Ką tai reiškia pagal Baudžiamąjį kodeksą?

Dabar įsivaizduokit, kad JAV Atstovų rūmų vadovę Nancy Pelosi kažkas apkaltina, kad jinai bandė nutekinti informaciją Čikagos mafijai. Kas darytųsi valstybėje?

Aš kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, kad ši patikrintų, ir niekam tai nesvarbu. Niekam nesvarbu, kad parlamento vadovas bandė nutekinti informaciją. Ir tai tvirtina Seimo narys. Kodėl niekas netiria? Užtai, kad visi supranta, kad niekam nieko nereikia įrodyti, pas mus visa tai „įrodoma“, kai tai parašyta.

Įsivaizduokit – apkaltina prezidentą, kad dirbo su KGB. Niekam nesvarbu. Seimo pirmininkas nutekina informaciją nusikaltėliams. Niekam nesvarbu, netiria. Tai kokią mes turime valstybę? Va, šito aš niekaip nesuprantu. Kad parlamento vadovas turi raginti ištirti, kad jis pats padarė nusikalstamą veiką!

Bet, kiek pamenu, jūs gavote atsakymą...

– Šioje vietoje padarėme šiek tiek gudriau – aš kreipiausi į teismą dėl šmeižto ir A. Sacharukas turėjo neatsargumo patvirtinti savo melą tuo, kad jis neva turi įrodymų. Po to aš kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, aiškindamas, kad žmogus, kuris dvylika metų dirbo operatyvinėje tarnyboje, sako turįs liudininkų, kad Seimo pirmininkas darė nusikaltimą. Tai kodėl tai netiriama. Aš negavau atsakymo, kodėl jie netiria.

Ar jūs nemanote, kad, kaip yra sakęs A. Kubilius, politikas neturėtų patekti į tokias situacijas, o jei jau pateko, turėtų greitai trauktis, kad nesukeltų trukdžių visos politinės sistemos veiklai?

– Ne pateko, o buvo pakištas. Bet tai tas pats, kaip premjeras ir sakė, galima jį apkaltinti esant teroristu. Tai klausimas, kodėl mūsų politikoje pirmiausia galioja taisyklė „tu nepatek“, gal išsiaiškinkim, kodėl tu patekai. Užtai, kad dabar taikinys ne A. Valinskas, o normaliai dirbanti koalicija.

Aišku, valstybė jauna, jai dvidešimt metų, bet moralumas suprantamas taip – tu stovi vidury gatvės, tave apipila srutų kibiru ir paskui sako: „Pažiūrėk, kaip tu atrodai. Tu gi buvai baltas, švarus, o dabar esi visas purvinas ir eik iš čia, nes tu smirdi“. Ir visi nagrinėja moralinį veidą to žmogaus, kuris apipiltas, o ne to, kuris pylė.

Tačiau žvelgiant iš politologinių pozicijų, tokiais atvejais gali būti paralyžiuojama visos politinės sistemos veikla. Ar nesijaučiate atsakingas už tai?

– Politologams iš viso reikėtų patylėti, nes jie yra ne analitikai, o elementariausi savo nuomonę peršantys komentatoriai. Jie parašo tą nuomonę, o paskui patys komentuoja. Taigi tie komentatoriai visi vienu balsu tikino, kad mes esame „Maximos“ projektas. Paskui, kad socdemų. Ir paskui jie patys siunta ant mūsų, kad jų prognozės nepasitvirtina.

Gerai, bet ar jūs nemanote, kad visa ši situacija, dėl kurios jūs galbūt nekaltas, paralyžiuoja koalicijos darbą?

– Tikrai ne. Kas dabar valstybėje nevyksta? Išskyrus tai, kad dėl A. Valinsko krizės atitraukiamas dėmesys nuo valstybės ekonominės krizės. Kai nekalbama apie „Leo LT“ projektą, kai nekalbama apie įstatymo projektus, kuriuos reikės priiminėti, prezidentės pateiktus veto.

Išimkim tą dėmesį, A. Valinsko nėra – kokios problemos valstybėje atsiras pirmame plane? Apie tai ir kalbėkim. Niekas nieko neparalyžiuoja, tiesiog dabar žiniasklaida bando pasižiūrėti, kiek pagal ankstesnį modelį ji gali turėti įtakos.

Kokiais argumentais įtikinėjo prezidentė, kai ragino trauktis iš pareigų?

– Aš nekomentuoju mūsų pokalbių su prezidente.

Gerai, o bendrąja prasme, kokie argumentai jums buvo išsakomi iš įvairių pusių, kai buvote raginamas atsistatydinti?

– Šiaip nebuvo jokių argumentų, išskyrus tai, kad mūsų frakcija turi per daug postų koalicijoje, bet tai yra koalicijos vidaus ir Seimo reikalas, o ne kažkieno iš šono. Jeigu prezidentė turi įrodymų, kad kažkas su morale yra blogai, tai tegul pasako juos Seimui ir rinkėjams. Bet to nėra, nes to ir negali būti.

Tai kaip šioje vietoje atrodo prezidentė, kuri pasako: „Palaukit, aš nieko neturiu, bet stoju į vieną pusę, į tą, kuri pila purvą“? Baikim, su tuo aš niekada nesutiksiu.

Tai jūs sutinkate, kad „Ąžuolo“ frakcija koalicijoje turi per daug postų?

– Taip, be abejo. Mes jau traukdamiesi, žinojome, kad taip bus. Tik klausimas, ne – ar bus, bet kokiu pagrindu? A. Valinskas niekada nesiruošia atsistatydinti dėl kaltinimų, kad yra susijęs su kažkokiom grupuotėms, bet mes visuomet esam pasiryžę tą klausimą spręsti koalicijoje. Koalicija ir Seimas turi nuspręsti Seimo vadovo klausimą.

Ar aš teisingai suprantu, kad po balsavimo Seime, kad ir koks jis bebūtų, jūs tiesiog pasakysite – persiskirstom?

– Be abejo, taip ir turi būti. Nes koalicija pagal savo dabartinius variantus yra kitokia. Aš net neabejoju, kad ji liks tokia pati – keturių partijų, tik tiek, kad atstovavimo normos yra pasikeitusios. Ką darys „Viena Lietuva“, tai yra jų vienas reikalas.

Kiek ministrų portfelių priklauso jūsų partijai pagal visas kvotas?

– Tai paskaičiuokit – jeigu kažkas su 8 vietomis Seime turi du ministrus, su 7 – du arba su 11 – tris, tai... Kvotos visiškai atitinka. Kaip ir komitetų pirmininkai. Mes nesiruošiam atšaukinėti ministrų, kadangi jie, kaip patvirtino premjeras ir prezidentė, dirba ir yra bent jau ne vagys.

Klausimas iš kitos srities. Ignas Staškevičius yra viešai sakęs, kad dabartiniame Seime yra viena politinė jėga, kuri laviruoja tarp pozicijos ir opozicijos ir kuri neva laidė užuominas, jog sprendimas dėl „Leo LT“ gali būti kitoks. Gal žinote, kuri tai partija?

– Nežinau, čia reikia klausti I. Staškevičiaus, bet tai tikrai nėra A. Valinskas. Nežinau. Aš niekad nebuvau nei „Leo LT“ šalininkas, nei priešininkas, aš visuomet buvau labai kritiškas šio projekto vertintojas. Dabar problema, ne ar „Leo LT“ stato atominė elektrinė, ne ar kažkas kitas stato, bet ar Lietuva lieka atominės energetikos šalimi.

Čia yra didžiausia problema, nes ateina labai aiškių signalų, kad pareiškimai, jog atominės gali išdygti mūsų pašonėje (Kaliningrade, Baltarusijoje) vis dėl to tai nėra tik spaudoje išreikšta nuomonė ar atitinkamų valstybių struktūrų paleistas blefas. Tai yra labai realu. Tada pasižiūrėkime, kokiame kontekste mes atsiduriame. Aš noriu pasakyti, kad čia ir yra didžiausios valstybės problemos, kurias bandoma uždengti dirbtiniu A. Valinsko skandalu.

Tačiau, ar jums, kaip koalicijos dalyviui, nėra matoma, kad kažkokios koalicijos partnerės sprendimas dėl „Leo LT“ galėtų būti kitoks, nei planuojama?

– Koalicijos svyravimų nebus, sprendimas yra priimtas, nors ir koks jis yra nenaudingas valstybei šiuo metu, nes gali būti ir nepagrįstos išmokos ir visa kita. Bet man, kaip piliečiui, visiškai neįdomu, kiek procentų naujoje elektrinėje priklausys valstybei, kiek investuotojui (nesvarbu, ten „Maxima“, „Rimi“ ar kita struktūra), man tik įdomu, kiek mano vaikai mokės už elektrą.

Jeigu mes pasitrauksime į energetinės priklausomybės šešėlį, ką mes sėkmingai darome, pažiūrėkime, kieno rankomis, tai galbūt žmonės patys turi pasisakyti sau, kieno interesais yra straipsniai spaudoje ir kas bus po tos visuotinės isterijos prieš „Leo LT“.

Aš ne už „Leo LT“, aš sakau, kad yra išmušama atominės valstybės ateitis. Jeigu aiškinama apie strateginį investuotoją iš užsienio, kuris ateis, tai pasakykit paprastą dalyką – kaip atrodo, kai valstybė, Seimas, Vyriausybė paima ir lygioje vietoje „išduria“ savo investuotoją? Kodėl aš iš užsienio turėčiau investuoti į tokią valstybę savo pinigus? Gal ateis kitas Seimas ir nubalsuos, kad ir mane išmestų?

Todėl tas pasakymas, kad ateis strateginis investuotojas iš užsienio, pradės čia statyti, tai yra tokia absoliuti iliuzija. Kita vertus, dabartinis mūsų žingsnis atrišo rankas statyti atomines elektrines mūsų pašonėje – Baltarusijoje, Kaliningrade.

Tai jūs manote, kad visuotinė isterija prieš „Leo LT“ gali sužlugdyti planuotas atominės statybas?

– Be abejo. Manau, kad jau sužlugdė, užtai, kad mes savo rankomis ir lūpomis kalbėjome tai, ką reikėjo padaryti kitų rankomis. Mes dabar nieko nebeturim, perspektyvos nebėra, esam priklausomi nuo energetinių resursų iš Rusijos. Ir ką? Ir nieko? Net nesiruošiame nieko daryti.