Viduriniosios klasės pajamos – nuo 2200 litų
Anot Darbo santykių instituto Gyvenimo lygio ir žmogiškųjų išteklių plėtros probleminės grupės vadovo prof. habil. dr. Algio Šileikos, absoliutaus skurdo lygis prieš keletą metų Lietuvoje buvo 450, praėjusių metų pradžioje – 975, o šiemet – jau 1092 litai. Teoriškai skurdas siejamas su minimaliu asmeninių poreikių patenkinimo lygiu. Jei žmogus už savo pajamas nebeišgali patenkinti jau ir minimalių poreikių, jis laikomas skurdžiumi.
Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovo pajamos – apie 2200 litų. Ką jis gali sau leisti? „Nesu didelis vartojimo specialistas. Spręskite patys“, - teigė pašnekovas.
Jei žmogaus pajamos siekia 3500 litų, jis iš vidurinės klasės pakyla į aukštesnį socialinį lygmenį. Tačiau tai taip pat nėra didelė socialinė grupė. Net 48 proc. mūsų visuomenės sudaro vadinamasis tarpinis sluoksnis tarp skurdžių ir viduriniosios klasės. Būtent čia priskirtina didžioji Lietuvos inteligentijos dalis.
„Inteligentija turi dvejopą kapitalą – finansinį ir kultūrinį. Jei žmogus yra pakankamai išsilavinęs, užsienyje jis automatiškai patenka į vidurinį sluoksnį. Lietuvos inteligentijos kultūrinis kapitalas aukštas, bet pajamos – labai žemos. Todėl nieko keista, kad kultūros, mokslo, socialiniai darbuotojai, mokytojai, gydytojai ima maištauti“, - svarstė A. Šileika.
Anot mokslininko, silpna vidurinioji klasė – dar sovietmečio palikimas. Juk „sovietai“, vos atėję į valdžią, pirmiausiai nušlavė inteligentiją. Taip buvo naikinama buvusios valdžios atrama, kad, neduok Dieve, neįvyktų perversmas.
1974 m. A. Šileika tyrė skirtingoms socialinėms grupėms priklausiusių žmonių pajamas. Vieną grupę sudarė materialinės gamybos sfera – pramonė, transportas, statyba. Kita grupė buvo socialinės infrastruktūros – švietimas, kultūra ir sveikatos apsauga. Paaiškėjo, kad nors pastarųjų kvalifikacija buvo daugiau nei trečdaliu aukštesnė, atlyginimai, atvirkščiai, - trečdaliu mažesni.
„Medicinos sesuo gaudavo tiek pat, kiek valytoja, ir turėdavo dirbti po 1,5-2 etatus, kad užsidirbtų minimaliam pragyvenimui. Inteligentija valdžiai buvo nepalanki. Niekas nepasikeitė ir dabar. Mūsų viduriniosios klasės padėtis ir šiandien labai panaši į Rusijos“, - įsitikinęs pašnekovas.
Socialinę nelygybę išaugino priedų sistema
A. Šileika apgailestauja, kad per pastaruosius keletą metų vidurinioji klasė, užuot stiprėtų, dar labiau sunyko. Proporcingai didėjo socialinė nelygybė. „Vidurinioji klasė – ekonominio, socialinio ir politinio šalies stabilumo garantas. Kadangi jo nėra, tai ir vyksta pas mus rinkimai pagal švytuoklės principą. Iš pradžių su ponu V. Landsbergiu puolėme į dešinę, vėliau – į kairę, po to – vėl į dešinę, o paskui pradėjome ieškoti pranašų. Esą ateis mesijas ir įves tvarką šalyje.
Kokia visuomenė, tokie ir rinkimų rezultatai. Kai paklausau, kaip parlamentarai diskutuoja Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, gėda darosi. Mano antrakursiai studentai yra labiau apsiskaitę ir raštingesni už eilę Seimo narių“, - tikino pašnekovas.
Anot jo, didžiausia blogybė – dėl priedų įvedimo išsigimusi biudžetinio sektoriaus darbuotojų užmokesčio sistema. Nors 1993 m. buvo planuota visiems įvesti vieningus atlyginimų kriterijus pagal kvalifikaciją – nuo valytojos iki prezidento, tačiau planas nebuvo įgyvendintas.
Šiuo metu, pavyzdžiui, vidaus reikalų sistemos darbuotojo atlyginimas susideda iš tiek daug dalių, kad galima ir pasimesti: pareiginė alga, priedas už stažą, priedas už kvalifikaciją, priemokos, vienkartinės piniginės išmokos. Žinoma, didžiausią priemokų „liūto“ dalį, A. Šileikio teigimu, gauna aukštesnes pareigas užimantys darbuotojai.
„Tuo tarpu norint tapti docentu, reikia 6 metus mokytis aukštojoje mokykloje, vėliau 4 metai – doktorantūroje, publikacijos ir aktyvus mokslinis darbas. Ir ką jis gauna? Tiek pat, kaip vyresnysis ministerijos specialistas, kuris ką tik gavo magistro diplomą ir pradėjo dirbti“, - rankomis skėsčiojo pašnekovas.
Skurdo lygis kasmet didėja
Anot mokslininko, nerimą kelia faktas, kad šiuo metu apie tris ketvirtadalius vaikų auga šeimose, kurios nepatenka į viduriniąją klasę. Tikėtina, kad jiems ateityje taip pat nebus lengva į ją prasimušti. Mat viduriniosios klasės gyvenimo būdas turi savo ypatumų: kitokie vartojimo įpročiai, dalis pajamų skiriama kultūros bei išsilavinimo reikmėms ir pan.
„Dar vienas svarbus dalykas, kad apie 80 proc. vaikų gyvena miestuose. Taigi mūsų kaimas miršta“, - teigė A. Šileika.
Pašnekovo duomenimis, 2005-2007 m. skurdo lygis Lietuvoje padidėjo nuo 18 iki 21,7 proc. Didžiausias skurdo lygis buvo kaime ir siekė 25,1 proc. Didžiuosiuose miestuose žemiau skurdo ribos gyveno 19,5 proc. gyventojų, kituose šalies miestuose – 20,5 proc. 2007 m. ypač išaugo skurdas didžiuosiuose miestuose. Tai daugiausiai lėmė maisto, būsto, komunalinių ir transporto paslaugų kainų augimas.
Labiausiai skurdo namų ūkiai su vaikais (31,5 proc.) bei vaikus auginantys vieniši asmenys (28,8 proc.). Mažiausias skurdo lygis – porose be vaikų (15,3 proc.).
Bendrovės RAIT apklausos duomenimis, 2008 m. socialinė parama Lietuvoje buvo reikalinga 43 proc. gyventojų. Tokia pagalba buvo reikalinga daugumai (55 proc.) vyresnio amžiaus (65–74 metų) žmonių, ją gauti norėjo ir 30 proc. 15–24 m. amžiaus apklaustųjų, tarp kurių buvo įmonių vadovų ir savininkų, tarnautojų, specialistų.
2007 m. įvairių formų socialinę paramą gavo 35 proc. Lietuvos gyventojų. 14 proc. gavo vaikus auginančiai šeimai skiriamas išmokas, 10 proc. naudojosi transporto lengvatomis. Po 6 proc. gavo kompensacijas už šildymą, karštą ir šaltą vandenį ar socialines pašalpas. 20 proc. iš paramą gavusių respondentų tyrėjams teigė, kad ši parama jiems nebūtina.
Tuo tarpu šiemet savivaldybių socialinės paramos skyriai užversti panašiais prašymais. Specialistai vos spėja juos nagrinėti. Mat pašalpų prašytojų gretas papildė darbo netekę ar mažesnį atlyginimą gaunantys viduriniosios ar vadinamosios tarpinės klasės atstovai.