Ar A.Valinskas, nepaklusęs Prezidentės raginimui atsistatydinti, dar gali išsaugoti postą?
Demokratinėje valstybėje valdžios yra atskirtos – teisminė, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji. Prezidentės raginimas yra tik moralinis, jis tiesioginio poveikio nei valdančiosios koalicijos, nei Seimo pirmininko veiksmams negali daryti.
A.Valinsko kaip Seimo pirmininko likimas dabar priklauso nuo valdančiosios koalicijos.
Manote, kad koalicija jį rems?
Įvairių scenarijų gali būti. Gali paremti, nes visa situacija su A.Valinsku yra gera koalicijai. Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skandalai uždengia finansines, socialines, ekonomines problemas, su kuriomis Lietuva šiandien susiduria. Po rugsėjo 1-osios, kai įsigalios nauji mokesčiai, visuomenė pajus dar didesnį ekonominį spaudimą, todėl pseudopolitinė krizė gali atitraukti visuomenės dėmesį nuo tų problemų.
Kaip vertinate, kad Tėvynės sąjunga, anksčiau ypač pabrėžusi politinę ir moralinę atsakomybę, dabar delsia jos reikalauti iš A.Valinsko?
Situacija gerokai dviprasmiška. Viena vertus, demokratijoje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, jis taikomas visiems. Kol kaltė neįrodyta, tol žmogus nėra kaltas.
Vakarų demokratijose politikai panašiose situacijose elgiasi skirtingai. Vieni bando ieškoti teisinių argumentų, net iškeliamos bylos, bet jie lieka savo postuose ne vienus metus.
Kitas dalykas, jei Vakarų valstybių politikai jaučia, kad kaltinimai jiems pagrįsti, tada renkasi atsistatydinimo kelią.
Lietuvos ir Vakarų demokratijų esminis skirtumas tas, kad ten politikos naujokai nei į premjero, nei į parlamento vadovo, nei į prezidento postus nepatenka. Į juos renkami žmonės, kurie politikoje yra ilgai, jų biografijos žinomos, todėl netikėtų skandalų išvengiama.
Politologai prieš rinkimus įspėjo, kad artistų ėjimas į politiką kelia pavojų. Kaip Jums dabar atrodo, Tautos prisikėlimo partija turi ateitį?
Tautos prisikėlimo partijos, kaip politinės organizacijos klasikiniu požiūriu, nėra. Yra pavadinimas, dvi frakcijos Seime, vienas kitas partijos skyrius.
Beveik visos Lietuvos partijos yra milžinai molinėmis kojomis. Šiandien yra, rytoj gali nebūti. Ir Vakaruose į politinę areną ateina naujos partijos, iš jų išlieka gal penktadalis ar šeštadalis. Tos kurios išlieka ateina su idėjomis, turi programą, ką nori padaryti. TPP ėjo į rinkimus neturėdama nieko, tik gražių moterų ir vyrų būrį bei įvaizdį, susikurtą šou versle. TPP yra vienos dienos partija.
Kitos naujai besikuriančios dar turėdavo bent formalius partijos požymius: programą, narius. O šita tik iš antro karto buvo registruota. Jau tai rodė, kad nieko rimto nėra.
Koks tikėtinas koalicijos likimas, jei A.Valinskas būtų atstatydintas? Ar ji grius?
Manau, kad ne. Koalicija yra perteklinė, TPP pasitraukimas iš koalicijos nebūtų grėsmė. Juolab kad pati TPP suskilusi. Laimonto Diniaus šalininkai remia koaliciją ir joje, matyt, liks.
Ir A.Valinsko grupė gali nepasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Pats A.Valinskas, jei ir netektų posto, gali likti koalicijoje. Didelių pavojų valdančiajai koalicijai nėra.
Ar gali koalicijoje būti žmonės, kurie vienas kitą mėto iš partijos ir viešai kaltina sąsajomis su kriminaliniu pasauliu?
Net „vieninga monolitiška“ LDDP, kurioje 1992–1996 metais atsirado Programos grupė, Vytautas Petkevičius subūrė savo bendražygių frakciją – ji irgi visaip kaltino kitus partijos narius. Tėvynės sąjunga irgi savo viduje turi frakcijų.
Klausimas kitas – ar TPP bus likviduota. Kad ji išnyks po šio Seimo kadencijos, tai aišku, bet gali viskas įvykti ir greičiau. Tokiu atveju bus A.Valinsko frakcija, L.Diniaus frakcija dabartinėje koalicijoje. Net jei pasitrauktų visa TPP, tai vienas kitas pasiliktų koalicijoje. Yra Seime ir kitų frakcijų, kurių nariai paremtų koaliciją.
Ar gerai sunkmečiu tokia netvirta koalicija?
Problema yra finansinė, ekonominė politika, kurią vykdo dabartinė Vyriausybė. Palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, matome, kad ta mūsų politika nepasiteisina. Čia esminis ir fundamentalus klausimas. Ne koalicijos sudėtis, vienas ar kitas narys, bet politikos turinys. Ką darome, kur mes einame. 2008 m. spalio mėnesį, net šių metų pradžioje Lietuva buvo geresnėje situacijoje negu Latvija. Dabar savo kritimu, matyt, ją aplenksime.
Ar turėtų koalicija keistis iš esmės?
Galėtų keistis. Ar šitoje situacijoje nereikėtų Lietuvai didžiosios koalicijos ir kitokio politinio ekonominio turinio? Gal toks kelias būtų logiškas ir racionalus. Tokioje koalicijoje turėtų būti visos pagrindinės Seimo partijos, bet ne vienos dienos partijos. Klausimas toks: ar konservatoriai ir socialdemokratai galėtų susitarti dėl koalicijos pagal vokiškąjį modelį.
Ar jų rinkėjai suprastų?
Manau, kad šitoje situacijoje suprastų. O tiesą sakant, partijoms šiandien nereikia ypač rūpintis rinkėjais. Pirma, Seimo rinkimai toli, antra, kiekviena partija nuolatinių rinkėjų turi mažai. Be to, nuolatinis rinkėjas vis tiek balsuos už savo partiją.