Tačiau, atrodo, kad pasiryžimas keisti Lietuvos užsienio politikos kursą ir švelninti santykius su Rusija nuėjo šuniui ant uodegos – Rusijos Federacijos muitininkai ėmėsi sustiprintos Lietuvos vežėjų krovinių patikros, laikinai uždraustas keturių pieno perdirbimo bendrovių produkcijos įvežimas į šią šalį, o rusų pareigūnai ramiai aiškina, kad su politika tai neturi nieko bendra.
Politologas Raimundas Lopata teigia manantis, kad esama situacija puikiausiai atskleidžia, jog ėmusi keisti užsienio politikos kursą Lietuva „paslydo“ – esą taip tik buvo pademonstruotas silpnumas, tad rusai nedelsdami „kirto“.
„Kai pradeda oficialūs pareigūnai, ministrai neigti, kvestionuoti arba net abejoti buvusios užsienio politikos linija, tai išduoda ne ką kitą, kaip valstybės silpnumą, pasimetimą, orientacijos nebuvimą ir taip toliau. Šiame kontekste ir prezidentės inauguracinė kalba, kurioje ji taip pat kvestionavo užsienio politikos tęstinumą, irgi rodo tai, kad po garsiais lozungais nieko daugiau nėra – tik intelektinis vakuumas“, - DELFI sakė R. Lopata.
R.Lopata: nereikia slidinėti lygioje vietoje
Pasak R. Lopatos, dabartiniai užsienio politikos formuotojai turėtų pasinaudoti dviem paprastais patarimais – neslidinėti lygioje vietoje ir nešnekėti apie užsienio politikos kurso keitimą garsiai.
„Paslydimu“ politologas įvardija sprendimą neįleisti į Lietuvą buvusio Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos viršininko, naujienų agentūros „Regnum“ vyriausiojo redaktoriaus Modesto Kolerovo.
„Nereikia slidinėti lygioje vietoje. Užteko vieno žmogelio neįleisti ir, žiūrėkite, kas įvyko. Tai reikia žinoti, ką reikia įleisti, ko nereikia įleisti. Priimdami sprendimus, Vyriausybės nariai, kurie atsakingi, turi žinoti, ką jie daro“, - skepticizmo užsienio politikos formuotojais neslėpė R. Lopata.
Nepasitenkinimą R. Lopatai kelia ir dabartinės valdžios vieši svarstymai, kad reikia keisti Lietuvos užsienio politikos kursą. „Vien tai, kad pradedama garsiai šnekėti apie užsienio politikos pakeitimus yra nedovanotina klaida. Tai išduoda valstybės silpnumą“, - sakė politologas ir pridūrė, kad vesti viešą dialogą reikia mokėti.
R. Lopatos teigimu, reikia aiškiai suprasti, kad Lietuvos santykius su Rusija lemia Rusija, o ne Lietuva. Lietuvos tikslas – ginti savo nacionalinius interesus taip, kaip tai buvo daroma buvusio Gedimino Kirkilo ministrų kabineto laikais.
Politologas taip pat teigia nemanantis, kad ankstesnė Lietuvos užsienio politika buvo agresyvi. Pasak R. Lopatos, agresyvi ji tapo dėl Rusijos vykdyto Lietuvos informacinės erdvės šturmo.
UR ministrui Rusijos šaltumas – naujiena
Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, klausiamas, kodėl kaip tik dabar, kai Lietuva ėmė ieškoti sąlyčio taškų su Rusija, pastaroji valstybė atsiliepė ne itin draugiškais veiksmais, sako pats esąs nustebęs.
„Man irgi tai yra didelis galvosūkis, nes nuo pirmojo mano susitikimo su Rusijos ambasadoriumi ir su ministru Sergejumi Lavrovu mes abipusiai deklaravom pasiryžimą kartu rašyti naują dvišalių santykių puslapį, kuris pagrįstas konstruktyvumu, dalykiškumu, pragmatiniais santykiais, savo ruožtu suprantant, kad yra ir istoriniai klausimai“, - sakė ministras.
Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, tuomet jam atrodė, jog tiek Lietuvos, tiek Rusijos pusė aiškiai sutaria, kad ekonominiais, tranzito bei kitais panašiais klausimais bus laikomasi pragmatiškumo. „Aš tą nusiteikimą jaučiau iki to laiko, kai liko savaitė iki įvykių“, - sakė ministras.
Tačiau pasiteiravus, ar nemano, kad galbūt Lietuvai verčiau reikėjo laikytis buvusio užsienio politikos kurso, kuris rėmėsi ganėtinai griežtu nacionalinių interesų gynimu, V. Ušackas sako, kad nacionaliniai interesai ginami ir dabar.
„Mes ginsime savo nacionalinius interesus visais įmanomais būdais – dvišaliu pagrindu, transnacionaliniu ir europiniu. Bet juos ginsime taip, kad neerzintume, nesusipriešintume su kaimynais“, - tvirtino V. Ušackas.
Užsienio politikos laivą pasukti nėra labai lengva
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Povilas Gylys teigia, kad, nepaisant Lietuvos diplomatijos vadovo V. Ušacko bei prezidentės D. Grybauskaitės pastangų, šalies užsienio politika išliko tokia, kokia buvo – esą nežymiai pasikeitė tik retorika.
„Anksčiau, atrodo, kad pavieniui niekas santykių neaštrino, bet jie aštrėjo. Sakykim, peržvelgus buvusių premjerų kalbas, tai pasakydavo gal ir nemalonių dalykų. O šiandien tos intencijos nėra tokios aiškios – nėra signalo, kokią užsienio politiką vykdys“, - svarstė P. Gylys.
Jo tvirtinimu, aiškesnius signalus siunčia tik dabartinis užsienio reikalų ministras V. Ušackas, tačiau bendroji situacija esą tikrai nepasikeitė.
„Apskritai pasakyti, kad mūsų užsienio politikos laivas drastiškai pasisuko, negalima. Tiesiog tas laivas ne taip lengvai pasukamas“, - svarstė buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas.
Pramonininkai nori gerų santykių, bet bučiuoti kojų nežada
Užsienio reikalų ministro bei prezidentės Dalios Grybauskaitės teiginius apie santykių su Rusija gerinimą džiaugsmingai sutikę Lietuvos verslininkai dabar džiaugtis nenusiteikę. Kaip DELFI sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento departamento direktorius Sigitas Besagirskas, Lietuvos verslininkų tikslas – geros verslo sąlygos Rusijoje, tačiau dėl to niekas nežada lankstytis ar bučiuoti rankų ar kojų.
„Mes galime šokti paskui Maskvos dūdelę, bet galime labai aiškiai nustatyti ribas, iki kiek liberalizuosime santykius. Mūsų tikslas – turėti liberalesnę prekybą su Rusija, kad keliautų kuo daugiau krovinių. Bet mes jokiu būdu nenorime jiems lankstytis ir bučiuoti rankų ar kojų“, - sakė S. Besagirskas.
Tačiau, pašnekovo nuomone, nereikėtų pulti į kraštutinumus – tai yra, konfrontuoti su Rusija arba jai lankstytis. Pasak S. Besagirsko, verslas jau seniai laukė Lietuvos užsienio politikos švelnėjimo, tačiau tai nereiškia, kad šalis turėtų prarasti stuburą, nors pripažįsta, kad anksčiau tvirtumas buvo demonstruojamas ne vietoje ir ne laiku.
Kaip pavyzdį LPK Ekonomikos ir finansų departamento vadovas pateikia Lietuvos paramą Gruzijai šiosios konflikto su Rusija metu, taip pat beatodairišką siekį „ištraukti“ Ukrainą bei Moldovą iš Rusijos įtakos sferos.
„Ta mūsų pagalba yra daugiau paaugliuko išsišokimas – „Mes jums padėsime!“. Tai yra gerai, kai tai daro stipri valstybė. Jeigu tai darytų vokiečiai, britai, prancūzai, amerikiečiai, būtų puiku, bet kai tai daro lietuviai – jie gauna per nagus: tai yra gauna didesnes dujų, naftos kainas, o šaliai tai niekuo nepagelbėja. Na, nebent moraliai jaučiamės geriau“, - kalbėjo S. Besagirskas.
Jo teigimu, šioms šalims kur kas geriau galėtų padėti Europos Sąjunga (ES), o Lietuvai pirmiausia derėtų sukurti stiprią savo ekonomiką ir tada imtis politinės lyderystės regione.
Klausiamas, kodėl tuomet Lietuvai ėmus keisti savo užsienio politiką, šalies verslas patiria sankcijas, S. Besagirskas atsakyti negalėjo: jo nuomone, rusų pusės sprendimus galėjo lemti tiek pavienių pareigūnų interesai, tiek bendra šios šalies politinė valia.
E.Vareikis: blogiausia būtų, jei dabar išsigąstume
Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parlamentaras Egidijus Vareikis teigia, kad blogiausia dabar būtų, jeigu išsigąstume ir imtume gailėtis, kad kažkuo užrūstinome Rusiją. Pasak jo, visi žino, jog Rusija nėra itin patikimas partneris, tad Lietuvos vežėjų diskriminavimas bei sustiprinta patikra pasieniuose – nėra jokia naujiena.
„Rusijos strategiją mes daug metų sekam ir žinom – Rusijai paranku, kai šalia jos yra nestabilios ir bejėgės šalys. Kadangi pas mus krizė, tai matyt atsirado kažkokia mintis, kad reikia paspausti vežėjus. Paskui sumąstė, kad gal šioje vietoje reikia paspausti, tai pamatė, kad yra pienininkai“, - svarstė Seimo narys.
E. Vareikis, be kita ko, priminė, kad tai ne pirmas atvejis, kai Lietuva tampa Rusijos įkaite. Parlamentaras priminė naftotiekį „Družba“, kuriuo nafta dėl neva atsiradusių vamzdžio gedimų nustojo tekėti nuo tada, kai „Mažeikių naftą“ perėmė lenkų bendrovė „PKN Orlen“.
„Aš sakyčiau, kad mūsų Vyriausybė tikrai neturėtų atsiprašinėti Rusijos, įtikinėti, kad čia mes nekalti. Tais atvejais, kai mes laikydavomės tvirtai, visąlaik laimėdavome, o kai bandydavome sukti, tai visą laiką pralošdavome“, - sakė E. Vareikis.
Vyriausybės programoje numatoma politika Rusijos atžvilgiu:
(1) Sieksime atviro dialogo su Rusija, geros kaimynystės ir tarpusavio pasitikėjimo, grindžiamo demokratinėmis vertybėmis, tiesa ir teisingumu, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams bei ištikimybe tarptautiniams įsipareigojimams. Plėtosime abipusiškai naudingus prekybos santykius, taip pat nacionalinio saugumo interesams neprieštaraujančius ekonominio bendradarbiavimo santykius.
(2) Išskirtinį dėmesį skirsime tiesioginiams santykiams ir bendradarbiavimui su Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi, skatinsime ir remsime jos plėtrą, atsivėrimą bei bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, ypač būsimo Lietuvos
pirmininkavimo 2009 m. Baltijos jūros valstybių tarybos kontekste. Svarstysime galimybes Karaliaučiaus krašto gyventojams grąžinti bevizį režimą jų ryšiams su Lietuva
skatinti.
(3) Aktyviai dalyvausime ES ir NATO politikos Rusijos atžvilgiu peržiūros procesuose, skatindami demokratinėmis vertybėmis grindžiamą konstruktyvų transatlantinės bendrijos ir Rusijos dialogą, skatinantį pozityvią Rusijos raidą link demokratiškai besivystančios visuomenės ir pagal demokratiškai priimtus įstatymus veikiančios valdžios.
(4) Lietuvos dvišalius santykius su Rusija ir toliau grįsime 1991 m. liepos 29 d. sutartimi, taip pat ir šios sutarties nuostata dėl abipusio pasitikėjimo didinimo sprendžiant SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos pasekmių sureguliavimo klausimus, taip pat atsižvelgiant į Rusijos įsipareigojimus Europos Tarybai dėl kompensacijų asmenims, deportuotiems iš Baltijos šalių, ir jų palikuonims.
(5) Nuosekliai sieksime, taip pat ir veikdami ES lygiu, kad Rusija bendradarbiautų Sausio 13-osios bei Medininkų žudynių bylose, kad Rusijoje besislapstantys dėl šių nusikaltimų kaltinami asmenys būtų patraukti teisinėn atsakomybėn.
(6) Remsime demokratijos plėtros procesus Rusijoje, skatindami visuomenės organizacijų ryšius su Rusijos žmogaus teisių gynėjais ir demokratinėmis jėgomis, ypač jaunimu, akademiniais sluoksniais, kad būtų kuriamas pagrindas sėkmingam ateities bendradarbiavimui su demokratine ir draugiška Rusija.