Kartu buvo paminėtas pirmojo įkopimo į Gedimino Akstino viršukalnę, taip pavadintos kalnuose žuvusio alpinisto garbei, 50-metis.
Iš viso alpinistai įveikė penkias viršukalnes, trys iš jų buvo bevardės. 4650 m aukščio viršūnei suteiktas pavadinimas Banga, o 4372 m aukščio - Dotnuva.
Antradienį Vilniaus miesto savivaldybėje surengtoje spaudos konferencijoje kopimo vadovas alpinistas Vilius Šaduikis pasakojo, kad Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio proga nuspręsta surasti bevardę viršukalnę ir į ją įkopti. Alpinistų akys nukrypo į atokiau Tian Šanio kalnuose esantį Altyn Arašano slėnį, kur yra kelios lietuviškos viršūnės - Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto, Mažvydo. Kelios viršukalnės iki šiol buvo neįkoptos ir bevardės. Jau ekspedicijos metu lietuviai sužinojo, kad vieną iš jų alpinistai jau įveikė, taigi liko mažesnis pasirinkimas.
Keliautojai išbandė ir keletą naujų maršrutų Aksu masyve. Anot V. Šaduikio, šį kartą buvo stebėtinai sunkios oro sąlygos - kiekvieną dieną pliaupė lietūs, dribo sniegas, kartais siautėjo audros. Kirgizai aiškino, kad taip nutiko dėl pilnaties.
Pasak Artūro Bazio, kuriam teko vienam pirmųjų kopti į šiaurinę Aksu sieną, kai kur viršuje buvo susidarę vadinamieji karnizai, kurie bet kuriuo metu galėjo pradėti šliaužti žemyn. „Buvo lengvesnių kelių, tačiau teko rinktis sudėtingesnį, bet mažiau pavojingą", - teigė alpinistas.
Iš pradžių teko kilti sniegu. Paskui - gana stačiu ledu: „Reikėjo skubėti, eiti greitai, nes vėliau, atšilus orui, galėjo prasidėti lavinos. Buvo situacija, kai mes, nusižiūrėję šlaitą, įvertinome jį kaip pavojingą. Netrukus lavinos nušlavė mūsų pėdas, bet mes tuo metu buvome saugioje vietoje."
Alpinistus pribloškė ir sunkus nusileidimas: „Viršūnėje buvo geras oras, o po valandos, pradėjus leistis žemyn, staigiai viskas užtemo, prasidėjo kruša. Kalnuose kruša reiškia, kad tuoj pradės žaibuoti. (...) Po valandos prasidėjo intensyvus žaibavimas, griaustinis. Plykstelėdavo šviesa ir iš karto trenkdavo garsas. Reiškė, kad viskas vyko visai šalia. Alpinistai ant savęs visada turi daug metalo - kablius, karabinus, ledo įrankius. Buvo pavojinga situacija, teko labai skubėti, bet viskas baigėsi laimingai. Pradėję įkopimą 4.30 val., apie 21 val. sugrįžome. Kopimas truko daugiau nei 16 valandų. Paaukštėjimas buvo apie 1,3 km."
„Drabužiai leido elektros iškrovą, plaukai stovėjo piestu", prisiminė kitos alpinistų grupės vadovas Kęstutis Baleišis. Jis stebėjosi kraštovaizdžiu aplink Lietuvos tūkstantmečio viršūnę: „Kai prieini, atrodo, kad yra Himalajai, o ne Tian Šanis, kur auga pušys." Alpinistas su kolegomis į kalnus nugabeno Pumpėnų gyventojų padovanotą angelo skulptūrą. Viršukalnėje liko ir Vilniaus miesto savivaldybės dovanota vėliava.
Iš 29 žmonių grupės į Lietuvos tūkstantmečio viršukalnę įkopė šeši. Vėliau ją įveikti bandė ir kiti alpinistai, bet gilus sniegas ir menkas matomumas neleido pasiekti tikslo. Pavyzdžiui, viena grupė visą dieną mynė pėdas, o kitą dieną savo darbo nebematė.
Kartu į Tian Šanį keliavęs žurnalistas Gerimantas Statinis pasakojo, kad ekspedicijos tikslas buvo ne tik įkopti į naują viršukalnę, bet ir susitikti su Kirgizijoje gyvenančiais lietuviais, nunešti jiems ir kirgizams žinių apie Lietuvą. Anot jo, vietos gyventojams mūsų šalis neblogai žinoma - vienas perdavė linkėjimų pažįstamam lietuviui, kitas prisipažino tarnavęs Lietuvoje ir net pramokęs lietuviškai. Didelius batus jie iki šiol vadina gediminasais - pagal G. Akstino vardą.
Vienas Lietuvos alpinizmo pradininkų, alpinizmo instruktorius, inicijavęs 1-ąją Baltijos respublikų alpiniadą Kaukaze, žuvo 1959 m. kopdamas į antrąją pagal aukštį Kaukazo Dychtau viršūnę (5205 m), būdamas vos 33-ejų. Tais pačiais metais jo vardu pavadinta bevardė viršūnė (4250 m), į kurią su dar šešiais alpinistais įkopė trys lietuviai.
Lietuvos keliautojų sąjungos ir Lietuvos alpinistų asociacijos organizuota ekspedicija į Tian Šanį nuo Vilniaus rotušės buvo išlydėta liepos 19 d. Jos dalyvių rašytas ekspedicijos dienoraštis, anot G. Statinio, greičiausiai suguls į atskirą knygą.
Nors sostinės savivaldybė ekspediciją parėmė tik informacine medžiaga ir suvenyrais, žurnalistas įteikė vicemerui Gintautui Babravičiui suvenyrą - tiubeteiką, primenančią Lietuvos tūkstantmečio kalną - viena jos pusė tamsi, kita - šviesi.