Parama varguoliams
Mūsų šalyje maisto produktus labiausiai skurstantiems, tai yra tiems, kurie neišgali įpirkti net pigiausių kruopų, nekalbant jau apie mėsos ar pieno produktus, dalija trys labdara užsiimančios organizacijos – humanitarinę pagalbą teikianti Lietuvos „Carito“ organizacija, Raudonojo Kryžiaus draugija bei labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“.
Visų šių organizacijų darbuotojai pripažino – skurstančiųjų nuolat daugėja ir, jei nebus imtasi reikalingų priemonių, badaujančiųjų gretos didės.
Organizacija Lietuvos „Caritas“ maisto paketus dalija jau ne vienerius metus. Jos generalinis direktorius kunigas Robertas Grigas neslėpė: maisto paketai – kuklūs, tačiau daugeliui tai svarbi parama. Tačiau net ji, kaip paliudijo ir kitų dviejų labdara užsimančių fondų darbuotojos, prieinama tik tiems bėdžiams, kurių mėnesio pajamos neviršija 525 litų per mėnesį. Mat taip nusprendė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Taigi šešis kartus per metus – vasarį, kovą, gegužę, liepą, rugsėjį ir lapkritį skurdžiai gyvenantys trumpam apramina gurgiančius pilvus. „Štai liepą varguoliai gavo miltinių mišinių arba kvietinių miltų, saldinto tirštinto pieno, perlinių kruopų arba trijų grūdų dribsnių, ryžių bei cukraus“, – vardijo R. Grigas.
„Karališki“ produktai
Raudonojo kryžiaus draugija taip pat paramą teikia tik tiems, kurių pajamos vos perkopia 500 litų ribą. Maisto paketo sudėtis beveik tokia pati, tačiau joje ir „karališki“ skurstančiųjų stalui produktai: be įprastų kruopų ar miltinių mišinių, jų stalus pasiekia makaronai, miltiniai mišiniai biskvitui ir net kiauliena su ryžiais.
„Maisto bankas“ dalija daugiausia negendančius maisto produktus, kuriuos surenka akcijų prekybos centruose metu. Kol kas jie paramą teikia tik Vilniuje ir Panevėžyje, tačiau netrukus duris atvers ir filialai Kaune bei Klaipėdoje. Be to, dovanų gavę automobilį, fondo darbuotojai pradėjo dalinti ir gendančius produktus – majonezą ar net duonos gaminius. Juos dažniausiai paaukoja stambios šalies įmonės.
Alkstančiųjų daugėja
Kunigas R. Grigas pripažino – kasmet tautiečių, kurie nebeišgali nusipirkti maisto, gretos didėja. „Vasarį, kuomet pirmą kartą buvo dalijami maisto daviniai, jų gavusiųjų buvo 181 332, liepą šis skaičius šoktelėjo iki 279 651. Alkstančiųjų skaičius išaugo net 54 proc.“, – skaičius žėrė kunigas.
„Maisto banko“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė taip pat antrino Lietuvos „Carito“ generaliniam direktoriui – jų dalijamos paramos gavėjų skaičius taip pat auga kosminiu greičiu. „Pernai liepą reguliariai maisto davinius teikėme vos 9 tūkst. nepasiturinčiųjų, šįmet tokių jau 23 tūkst.“, – konstatavo moteris. Anot jos, metų pabaigoje bėdžių skaičius gali pasiekti 30 tūkst.
Panašiai kalbėjo ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė. 2006 metais ši organizacija maisto paketus išdalijo 48 tūkst. žmonių, po metų juos gavo 56 tūkst., o šiemet – jau 79 tūkst. skurstančiųjų. „Vien Alytuje metų pradžioje maisto paketų reikėjo 2600 gyventojų, dabar jau 6000, Kuršėnuose remiamųjų padaugėjo nuo 3 iki 10 tūkst. žmonių“, – pasakojo draugijos generalinė sekretorė.
Nemokūs darbdaviai
Labdaros organizacijos, jei bėda prispiria, paremia net ir nuos, kurie oficialiai dirba, tačiau negauna atlyginimo.
„Parama jiems kaip ir nepriklauso, bet juk valgyti ir gyventi nėra iš ko. Gerai, kad mes turime galimybę į kritinę situaciją pakliuvusiems gyventojams padėti, bet juk ne visiems“, – apgailestavo „Maisto banko“ direktorė.
Ne mažiau sunkumų patiria vienišos mamos, neįgalūs asmenys ar daugiavaikės šeimos. „Neįgalūs asmenys, kaip anksčiau, taip ir dabar sunkiai verčiasi, todėl skurstančiųjų neįgaliųjų skaičius didėja lėtai. Tačiau tų, kurie niekuomet nebuvo susidūrę su nepritekliais, gretos auga labai sparčiai“, – pasakojo D. Žebrauskaitė.
Pasak jos, net turintys aukštesnį ar specialųjį išsilavinimą daugiavaikiai tėvai neturi galimybės dirbti abu. Taigi, lėšų pragyvenimui jiems visada trūksta. Telieka vienas kelias – paminti išdidumą ir kreiptis į socialinį darbuotoją arba labdaros organizacijas.
Kas kaltas?
Dėl susiklosčiusios padėties dauguma linkę kaltinti šalies valdžią – ši, vangiai mažindama savo atlyginimus, priedus ir reprezentacines lėšas, sugeba bloginti daugumos šalies žmonių gyvenimo sąlygas.
Kiti, ko gero, guosis mintimi, kad krizė ištiko visą pasaulį – nieko nepadarysi. Treti, kurie kol kas turi darbą, galbūt tvirtins, kad net šiais laikais duonai neužsidirbti tegali tik tinginiai ir degradavę šalies piliečiai.
Skiriasi ir labdaros fondų darbuotojų pasvarstymai. Kunigas R. Grigas įsitikinęs, kad kaltas ne tik didėjantis nedarbas. Nemaža dalis gaunančiųjų labdarą patys kalti – per dažnai kilnoja taurelę.
Jam pritaria ir G. Jevgrafovienė, tačiau moteris tvirtina, jog laikai, kai maisto davinių ateidavo tik asocialūs asmenys – jau praeityje. „Vis dažniau labdaros ateina ir netekę darbo žmonės arba vos galą su galu suduriančios jaunos šeimos“, – sakė šalies Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė.
„Tradicinė situacija – vyras ir žmona dirbo statybų sektoriuje. Pasikeitus situacijai statybų rinkoje, darbo neteko abu. Abu su aukštaisiais, tvarkingi, na ir kas? Žmonai pavyko įsidarbinti parduotuvėje už minimalų atlyginimą. Šeima augina dvi dukras, kurias netrukus teks leisti į mokslus. Pasakykite, už ką?“, – retoriškai klausė „Maisto banko“ direktorė.
I.Degutienė: užburtas ratas
Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narė iš valdančiosios konservatorių-krikdemų partijos - Irena Degutienė kaltina buvusią valdžią: „Mano supratimu, tai, kas vyksta dabar, tai visų priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų pasekmės. Kodėl mes pastaruosius aštuonerius metus, kurie buvo itin sėkmingi Lietuvai, nesiėmėme ryžtingų reformų? Net Rytų valstybės per savo klestėjimo metus sukaupė kažkokias atsargas, o pas mus? Tuščia „Sodroje“, tuščia biudžete. Nėra stebuklingos lazdelės, kuria mostelėjus, viskas stotųsi į vietas. Sakote, mokesčiai smaugia? Bet pagalvokite, jei mes jų nesurinktume, tuomet biudžetas būtų tuščias ir apie labiausiai skurstančiųjų rėmimą nebūtų nė kalbos. Taigi, užburtas ratas ir ištrūkti iš jo bus labai sunku.“