E.Aleksandravičius: Lietuva susiskaldžiusi, tačiau potencialą turime
Lietuva į naują tūkstantmetį žengia labai prieštaringa. Bet tas prieštaringumas rodo, ko gero, dar neatpažintas ir nesuvoktas josios galias, energiją. Lietuva turi savyje tartum kelias sumaišytas praeities plotmes. Minėdami Lietuvos tūkstantmetį mes senąją Lietuvą galime tik pajausti, tačiau tuo pat metu vis dar galime matyti Lietuvą kaip labai jauną šalį.
Dažniausiai mes išskaičiuojame, išrūšiuojame josios patirtas traumas. Bent jau patirtas per paskutinius du šimtus metų. Traumų kompensacijai ieškome šlovingos praeities vaizdų – gal ne taip romantizuodami ir tikėdami, kaip mūsų atgimimo priešaušryje XIX a. pab.- XX a. pr., bet vis dar tartum neatradę ir nepatikėję, kad 1000 metų su savomis legendomis gali mus dar labai stipriai gaivinti. Mes į vieną savyje sumaišę netikėjimą, skepsį, romantišką euforiją.
Bet mes praeitį turime – šiemet Mindauginės, mano galva, iš tikrųjų savotiškas išbandymas, kadangi Lietuvą matome ypatingai susiskaldžiusią. Jos sluoksniai tarytum atsilapoję – yra rašto žmonių sluoksnis, nusivylęs masinės kultūros raida.
Yra ir masių Lietuva, kuri, žiūrėdama į Vilniaus bokštus arba tai, kas vadinama Europos kultūros sostine, jaučia ir tam tikrą savęs nužeminimą, socialinę neteisybę, tam tikrą diskriminaciją žmonėms iš masės, iš provincijos paliekant tiktai prėską TV ekraną pasižiūrėti į tai, kad darysis ties Vilniaus bokštais.
Nepaisant to, vis dar manau, kad mus vienija senosios praeities bendrieji vaizdiniai. Manau, kad nepaisant akis badančių socialinių neteisybių ir kryptelėjusios politikos, viso mūsų elito elgsenų, vis tiek turime didžiulį potencialą. Dieve duok dar užsispyrimo, kūrybinės rimties, kantrybės ir mes galėsime vėl grįžti į pasaulį, jį užkariauti.
Turiu omenyje energiją, kuri leistų lietuviams pasijusti ne ginklus žvanginančius, bet savo kūrybinėmis galiomis, savo darbštumu ir savos respublikos statybos aistra gebančius atlaikyti bet kokius išbandymus.
Tikiu, kad Lietuva tokia yra. Ji prieštaringa, neišpasakytai kontrastinga, bet, manau, dar gebanti atrasti bendrybes nekreipiant dėmesio į daiktiškąsias smulkmenas, nesužvėrėdama, nepaskęsdama įtarumo ir pagiežos atmosferoje.
Noriu tikėti, kad ši Lietuva vis dar yra pajėgi suprasti, kad svarbiausia įveikti blogį pirmiausia nustojant džiaugtis atradus jojo apraiškas. Kai šiandien stebime viešąją erdvę, atrodo, kad pati blogiausia mūsų savybė – tam tikras viešas džiaugimasis radus kokį nors blogį. Pirmiausia turiu omenyje žiniasklaidą – vietoje išeičių ieškojimo, konstruktyvumo, vis dar pradedame mėgautis savosiomis pagiežomis, pavydais, įtarumais.
Visgi Lietuva į trečią tūkstantmetį įžengia būtent kaip posovietinis kraštas. Didžiosios mūsų tapatybės permainos, lietuvių charakterio, būdo savybės suformuotos per paskutinius 60 metų. Nepaisant kartų skirtumo, dominuoja iš sovietų atsineštas nepatiklumas, įtarumas, kartais negebėjimas valdyti savo egocentriškų polinkių, negebėjimas jausti kaimyno bėdų ir nesidžiaugti, kad jo tvartas dega.
Manau, savo praeityje tikrai turime pavyzdžių, galinčių būti mums orientyrais. Reikia tiktai valios ir jėgos patikėti.
Tačiau šis prieštaringos Lietuvos pavidalas nėra nei beviltiškas, nei unikaliai tamsus. Turiu omenyje galimus pavidalus su tuo, ką išgyveno kitos kryžkelių tautos – Bosnija, Balkanai, Artimieji Rytai, Kaukazas. Mes nesugebame, matyt, savęs įstatyti į viso pasaulio kad ir nedidelių tautų Golgotos plotmę – ėjimo per savo išbandymus, sunkmečius.
Bet kuriuo atveju lietuviai pasirodė kaip neišpasakytai atspari gentis. Ir šiandien esame atsparūs, dažnai nesaldūs, patys savimi dažnai abejojantys, kartais įtarūs net artimiausiam, bet visa tai yra medžiaga, iš kurios galima kurti savąją civilizaciją nepaisant visokiausių išbandymų.
Nepriklausau prie didžiųjų optimistų šioje ašarų pakalnėje, bet man norisi tūkstantmetį pasitikti būtent tokiais žodžiais.
D.Gudzinevičiūtė: sportą žlugdo, tačiau pasidžiaukime išlaikę identitetą
Aišku, visiems dabar sunku. Nereikia nukabinti nosies. Mes neturime bazių, mums užkirtinėja paskutinius pinigus. Jeigu neįvyks stebuklas, labai greitai neturėsime nei kuo džiaugtis, nei ko švęsti.
Patys sportininkai kuo toliau, tuo labiau pripranta prie sunkios padėties. Į akis visi džiaugiasi, ploja, dalina medalius ar pagyrimo raštus, o baigia sužlugdyti paskutines bazes. Su tomis kapeikomis, kurias dabar gauna sportas, nežinau, kokia dar kita valstybė galėtų išsisukti.
Vis dar turime įdirbį, dar kažkaip kažkas sukasi. Bet kiek tas įdirbis tokiomis prastomis sąlygomis gali tęstis? Vieną gražią dieną tai pasibaigs.
Tačiau pasidžiaukime, kad tokia menka valstybė išlaikė savo identitetą. Tik tiek to džiaugsmo. Šiaip esu optimistė, bet šiuo atveju, kai kalbame apie sportą, nematau kuo džiaugtis. Dar vis džiaugiamės, bet ateina tokie juodi debesys, kad nežinau, kaip bus toliau.
I.Vaišvilaitė: reikia pastovumo, bet ne stagnacijos
Galbūt skirtingi lūkesčiai dėl mūsų valstybės suras kažkokį sutarimą ir kompromisą. Tų dviejų Lietuvų suartėjimas neįmanomas be kompromiso iš vienos ir iš kitos pusės. Aš manau, kad ankstesnio mūsų bekompromisiškumo rezultatas yra ir milžiniška emigracija, kurią mes patyrėme.
Arba vieno, arba kito Lietuvos plėtros modelio priėmimas sąlygojo tai, kad arba mes per daug žiūrėjome atgal, buvome per daug konservatyvūs, arba galbūt per daug globojanti valstybė, kuri nesudarė sąlygų judriausiai, moderniausiai, pažangiausiai daliai. Antra vertus, kai kurios priemonės, tarkime, ekonominės, socialinės buvo tokios, kad žmonės Lietuvoje negalėjo rasti sau vietos ir perspektyvos.
Antrą tūkstantmetį pradedančiai Lietuvai labiausiai reikia ilgalaikio sutarimo ir plėtros perspektyvos. Kas labiausiai laiko žmones valstybėje, skatina jų apsisprendimą čia gyventi, gimdyti ir auginti vaikus, investuoti į gyvenimą čia – tam tikro pastovumo, bet ne stagnacijos perspektyvos. Tam nebūtinai turime augti po 10 proc. per metus.
Lietuva tikrai turėtų vienodėti savyje ir rodyti, kad čia nebus didelių lūžių, kad vienos ar kitos politinės jėgos atėjimas į valdžią neatneš revanšistinių siekių ar grįžimo prie to, kas jau buvo.
Tarkime, kas nors įvyktų ir Lietuva trauktųsi iš pradėtos aukštojo mokslo reformos. Tai laikyčiau visiška katastrofa. Mes sužlugdytume savo aukštąjį mokslą ir jau niekas nebegalėtų sugrąžinti artimiausių perspektyvių abiturientų kartų į aukštąsias mokyklas.
Antra vertus, Lietuva įžengia į tūkstantmetį sunkiu laikotarpiu. Pirmieji metai po didelio jubiliejaus ir to, ką matėme aplinkoje miestuose, miesteliuose buvo iš anksčiau skirtų lėšų ir sunkmečiu išsaugota. Be abejonės, 2010 m. bus daug sunkesni ir galbūt liūdnesni.
Lietuva į tūkstantmetį žengia per krizę, bet krizė yra galimybė apsivalyti nuo to, ko nereikia, sustiprinti tai, kas gyvybinga ir pradėti augti geresniu pavidalu. Temperatūra rodo, kad organizmas kovoja, ir aš manau, kad Lietuva tikrai gyvybinga ir gali kovoti ir kad mes išeisime į naują laikotarpį su mažiau egoizmo, mažiau pasipūtimo, su daugiau solidarumo.
Kartu žengiame į trečią savo valstybės dešimtmetį. Per daugiau nei 100 metų yra pirmas kartas, kada turime tokią perspektyvą. Čia irgi yra atsakomybė. 1000 metų yra istorijoje, trečias dešimtmetis yra mūsų artimiausiame laikotarpyje. Reikia mokytis iš klaidų, tvirtinti tai, kas sveika ir geriausia.