A.Jakubčionis: 1009 m. paminėjus žodį „Lietuva“, mes į pasaulio istoriją atėjome pavėluotai

Šiemet Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną švenčiame kartu su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Lietuvos istorijai ypač reikšmingas tas 1009 metais Vokietijos Kvedlinburgo miesto analuose užrašytas sakinys: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Mūsų istorikai ginčijosi, ar tas lotyniško įrašo žodis „Litua“ tikrai reiškia Lietuvą, o gal tik pakrantę, juk šv. Brunonas iš tikrųjų nužudytas Prūsijos teritorijoje. Tačiau nuspręsta, kad atrastas pirmasis rašytinis šaltinis su Lietuvos vardu – mūsų valstybės atskaitos taškas.

Apie tai - pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujausios istorijos katedros docentu Algirdu Jakubčioniu.

Kokias mintis Jums sukelia Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis? Ar minime pirmąkart užfiksuotą herojišką mūsų protėvių kovą ar, priešingai, nutolintą galimybę susikurti Lietuvos valstybei?

Man svarbu tik tai, kad buvo paminėta Lietuva. Šiuo aspektu tai viena reikšmingesnių Lietuvos istorijos datų, nors ir ne pati reikšmingiausia. Suprantu, kad 1009 metais paminėjus žodį „Lietuva“, mes į Europos ar pasaulio istoriją atėjome pavėluotai. Na, gal šiek tiek apmaudu, kad neturime antikinės kultūros, mes palyginti jauna šalis, įsiveržusi į Europos istoriją tik XI amžiaus pradžioje.

Vieni sako, kad Lietuvos istoriją per daug idealizuojame, kiti – kad ją sumenkiname. Kas geriau lietuvio tapatybei: skatinti patriotizmą idealizuojant istoriją ar vertinti ją kritiškai?
Aš už kritišką požiūrį į istoriją, bet ne už tai, kad ji būtų nuvertinama ar sumenkinama. Vis dėlto prieš tūkstantį metų turėjome Lietuvos vardą, o dar po poros amžių – jau ir valstybę. Kaip galima tuo nesididžiuoti? Tada latviams ir estams reikėtų ištisai verkti, nes jie valstybės iki XX a. išvis neturėjo. Aš žiūriu į istoriją kritiškai, bet ne neigiamai, be nuvertinimo. Iš tikrųjų turėjome didžią istoriją. Tegul nebuvome pirma valstybė Europoje, bet ir ne paskutinė susidariusi per tą tūkstantmetį. Tiesiog esame Lietuva, su visais pralaimėjimais ir pergalėmis.

Ar tiesa, kad lietuviai labai moka pasinaudoti istorinėmis aplinkybėmis ir narsiai sukuria valstybę, bet nemoka jos išsaugoti?

XX amžiuje yrant imperijoms lietuviai vieni pirmųjų atkūrė nepriklausomybę ir kitus paskatino tai padaryti. Iš tikrųjų pasinaudoti aplinkybėmis mokame. O ar mokame išsaugoti? Matyt, lietuviai turi daugiau pietietiško temperamento negu jo galėtų būti pagal gyvenamą teritoriją. Mums reikia viską kuo greičiau pasiekti ir kuo greičiau viską gauti. Per 50 sovietinės okupacijos metų nepriklausoma valstybė ne tik nebuvo pamiršta, bet taip idealizuota mintyse, kad ją atkūrę ir norime gyventi idealioje valstybėje. O ar galima sukurti idealią valstybę per 20 metų? 1990-aisiais buvo kalbama: „Po penkerių metų gyvensime kaip Švedijoje!“ Pati Švedija per šimtmečius pasiekė tokį gyvenimo lygį. Aišku, kai mūsų lūkesčiai sudužo, ir per trumpą laiką nesukūrėme idealios, turtingai gyvenančios visuomenės, apėmė neviltis. Mano įsitikinimu, reikėtų labiau rodyti kitų šalių istoriją – tos pačios Švedijos ar Suomijos, kuri XX a. pradžioje buvo tarp vargingųjų Europos valstybių. Per 100 metų suklestėjo. O lietuviai nori visko iš karto, iškart viskas turi būti labai gerai. Tas neatitikimas tarp minties, kokią Lietuvą matėme savo vizijose, ir realybės gimdo nepasitenkinimą valstybe. Bet nematau tendencijų, kad Lietuva turi žlugti, kad ji niekam tikusi.

Ar dabartinė Lietuvos pagalba Gruzijai ir Ukrainai kuo nors panaši į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikimą?

Aš nedrįsčiau lyginti. Mano supratimu, tai jau daugiau XXI amžiaus siekis – Europos Sąjunga padeda valstybėms, norinčioms siekti tokio pat vakarietiškos gyvensenos statuso. Lietuva, tapusi ES dalimi, dar aktyviau padeda Ukrainai ar Gruzijai integruotis iš šį vakarietišką pasaulį.

Šiandien madingas posakis: reikia gerinti santykius su Rusija. Ką istoriko požiūriu tai reiškia? Ar kada nors Lietuvai tai pasisekė?

Niekada nepasisekė. Suprantu tokį pragmatiškų politikų požiūrį. Kartoja tai, nes reikia kartoti. Tačiau iš istorijos galiu pasakyti: šie santykiai buvo geri tiek, kiek to reikėjo Rusijai, ir nustojo būti geri tada, kai to taip pat reikėjo Rusijai. Lietuvos pastangos ar aiškinimas nieko nereiškia. 1940-aisiais tuometinis Sovietų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Maiskis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui paaiškino apie Baltijos šalių užėmimą gan paprastais žodžiais: „Kai valstietis (suprask, Rusija) susirgo, kaimynai išsinešiojo jo turtą. Vienas išsivedė arklį, kitas karvę, trečias pasiėmė likusį inventorių. Kai valstietis pasveiko, nuėjo pas vieną, jį krestelėjo ir sugrąžino paimtus daiktus. Pas kitą reikėjo tik užeiti, ir iškart atidavė, o trečias arklį atvedė pats.“ Šis ambasadoriaus pasakojimas labai iškalbingas.

Lenkijoje kažkodėl vėl prasidėjo priekaištai Lietuvai, gal net tarpvalstybinės sutarties revizija oficialiu lygiu. Net mūsų ambasadorius turėjo įsikišti. Ką tai reiškia? Nejau negalime pasitikėti net savo strateginiu partneriu? Santykiai su Lenkija – nevienareikšmiški buvo visada. Ar istorija kartojasi?

Istorinius klausimus su Lenkija išsamiai tyrinėjau, žinau, kas ir kaip įvyko 1920 metais. Bet vieno paprasto dalyko nesuprantu: kaip lenkai, patys kovoję už laisvę, negalėjo pripažinti kitos tautos – lietuvių – teisės į valstybingumą, ir kam reikėjo paimti jų sostinę. Vilnius – ne tik teritorija, tai istorinė Lietuvos sostinė. Man emociškai sunku suprasti, kad laisvę mylinti tauta negali to paties principo pripažinti kitai tautai. Na, o šiais laikais, matyt, prasiveržia istorijos suformuotos mintys. Ką darysi, visi turime visokių minčių. Lietuviai, tarkim, niekada nesutiks, kad Vilniaus kraštas nebuvo okupuotas. Lenkija, geriausiu atveju, sutiks, kad jis buvo tik užimtas. Tai amžini mąstymo skirtumai, gal geriau, kad jie liktų tik istorikams ir nelemtų dabartinių santykių.

Lietuvos politikai džiaugiasi, kad vakar Vilniuje pasibaigusioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje asamblėjoje buvo pritarta mūsų rezoliucijai „Dėl suskaldytos Europos suvienijimo“, kurioje minimas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo pasekmės. Ar reikėtų nebedraskyti istorijos žaizdų?

Jau tiek kartų viskas susakyta ir išaiškinta. Ar yra prasmė vėl ir vėl kelti tą patį klausimą? Ar kas nors netiki, kad lietuviai buvo tremiami, kad Lietuva buvo okupuota? Ką duos nuolatinis kartojimas? Naujų tyrimų, pinigų tyrimams irgi niekas neduos, naujų išvadų – taip pat. Istoriją reikia tyrinėti, bet nereikia nuolat kalti: „Mes buvome okupuoti, okupuoti, okupuoti!“ Pasakei kartą, ir užtenka. Kuo dažniau kartoji, tuo labiau tauta atrodo nevisavertė, nuskriausta. Jei visąlaik jaučiamės nuskriausti, nebeturime jėgų judėti į priekį.

Dabar moksliškai redaguoju Normano Deiviso knygą apie kariaujančią Europą. Jis apgailestauja, kad Vakarai niekada nesuprato ir nesupras Lietuvos situacijos. Anglas, nebuvęs okupuotas, niekada nesupras, ką reiškia sovietinė ar nacistinė okupacija (o juo labiau amerikietis, nesuvokiantis, kas per daiktas ta okupacija). Tačiau iš visos vakarietiškos istorinės tradicijos jiems nacių okupacija atrodo baisesnė negu sovietinė, nes jie su sovietais karo metu bendradarbiavo. Ir netgi šaltasis karas, N.Deiviso požiūriu, to supratimo nepridėjo.

Tai kaip gyvuoti mūsų valstybei, jei mūsų nesupranta nei Rytuose, nei Vakaruose?

Valstybei reikia gyvuoti optimistiškai žiūrint į ateitį. Aš nekenčiu to nuolatinio kartojimo: krizė, krizė... Jei tą žodį kartoji, tai ir įvarysi tą krizę. Reikia aiškinti, kad Lietuvos istorija – tai ėjimo į priekį, valstybingumo, įsitvirtinimo Vakarų kultūroje ir Vakarų sistemoje istorija. Ir gerai būtų įsitvirtinti Europoje viena pagrindinių šalių kokioje nors srityje. Valstybė privalo turėti vystymosi į priekį viziją, o ne nuolat graužtis.

Komentarai:

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas:

Istorijos išbandymai lėmė, kad Lietuvą daugybę kartų ir įvairiais būdais buvo bandoma atskirti nuo Europos ir nuo kaimynų. Tačiau šiais metais švenčiamas Lietuvos vardo tūkstantmetis dar kartą liudija ir viso pasaulio tautoms skelbia: Lietuva su savo tradicijomis ir savo dvasia BUVO, YRA ir IŠLIKS Europoje. Mes nepaliausime kurti, ginti ir saugoti savo valstybės, branginsime ir saugosime šimtmečius Europos žmonių puoselėtas esmines vertybes. Sveikinu Lietuvą, žengiančią per istorinį slenkstį. Sveikinu visus mūsų antrojo tūkstantmečio žmones ir linkiu, kad valstybės jubiliejus suteiktų jums laimės, stiprybės ir ištvermės.

Dalia Grybauskaitė, naujai išrinkta Prezidentė:

Žengdama į antrąjį savo istorijos tūkstantmetį Lietuva išgyvena lemtingą laikotarpį. Tai – lūžio taškas, kuriame dar turime galimybę patys, savarankiškai ir sąmoningai rinktis savo likimą. Skaudu, tačiau privalu pripažinti: šiandien esame nuosmukio kelyje, kurį gaubia šešėliai, vyrauja dviveidė moralė, nedorovinga politika, iškreipta ekonomika. Tai – pražūtingas kelias, vedantis į dvasinį ir ekonominį skurdą. Aš kviečiu rinktis kitą kryptį – viltį, dorą, teisingumą, gerovę. Viešai įsipareigoju siekti skaidrumo visose valstybės gyvenimo srityse. Tai – esminė nuostata ir būtina sąlyga tam, kad išguitume veidmainystę, išvaduotume politiką iš oligarchinių grupių įtakos, atkurtume socialinį ir ekonominį teisingumą. Mūsų tikslas – ori, saugi, garbinga ir turtinga piliečių visuomenė.

Algirdas Brazauskas, kadenciją baigęs Prezidentas:

Švenčiant tūkstantmetį, bus atvežta labai daug dokumentų originalų, kurie patvirtins, kad Lietuva buvo, kad Vilnius buvo sostinė. O tai yra labai svarbu, nes net iki šiol būta abejonių, ar iš tiesų Vilnius yra senoji Lietuvos sostinė. Valdovų rūmų atidarymas politiniu aspektu labai daug ką pasako apie mūsų valstybę: kad tai buvo valstybė, kuri turėjo sostinę Vilnių. Šis argumentas yra labai svarbus Lietuvai. Jis labai svarbus organizuojant šią tūkstantmečio šventę.

Vytautas Landsbergis, europarlamentaras, pirmasis atkurtos valstybės vadovas:

Nematau herojiškos kovos nužudant Brunoną, veikiau apgailėtiną nesusipratimą. Brunonas nepanašus į užkariautoją. Jo misijos sėkmė ir krikščioniškojo karaliaus Netimero įsitvirtinimas būtų padėję Lietuvai išvengti vėlesnių negandų, žiaurių pastangų ją užkariauti krikščionybės įvedimo pretekstu. Tarp reikšmingiausių Lietuvos istorijos momentų išskirčiau Netimero, Mindaugo ir 1387–1413 m. krikštus, Saulės, Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio ir Oršos mūšius, Lietuvos Statuto sukūrimą ir funkcionavimą 300 metų, abu XX amžiaus valstybės atkūrimus. Nežinau, ar kitą tūkstantmetį jau niekada nereikės naujų valstybės atkūrimo signatarų, mano vaizduotė pernelyg ribota dar tūkstančiui metų į priekį. Bet labai norėčiau, kad Lietuva turėtų bent šimtmetį sveikatai atgauti ir be pasaulinių katastrofų.