I.Vaišvilaitės manymu, problema ir grėsmė, kad šiandien lietuviai mažai tapatinasi su savo valstybe. Tai, pasak jos, kyla iš labai skirtingų lūkesčių ir iš politikų nenoro įsiklausyti į kitą pusę.
Istorikė sakė, kad dabartinė Lietuva gyvuoja tik todėl, kad iki XX a. pradžios išsaugojome valstybingumo atmintį, kalbą ir Vakarų krikščionybės formą. „Be šių dalykų kalbėtumėme rusiškai ir tikriausiai būtumėme Baltarusijos dalimi“, - teigė ji. DELFI viešnios nuomone, Liublino unija bent porą šimtmečių padėjo Lietuvai atsilaikyti prieš spaudimą iš Rytų.
Pasak I. Vaišvilaitės, 1000-metis minimas ne todėl, kad lietuvių ar ne lietuvių protėviai nužudė Brunoną. „Viskas todėl, kad, kaip galime spręsti iš kai kurių šaltinių, jo tikslas buvo skelbti Evangeliją Rusios ir Lietuvos pasienyje. Lietuvos paminėjimas ta proga liudija, jog Lietuva jau buvo krikščioniškos Europos akiratyje. Lietuviams nedera nei prisiimti kaltės, nei laikyti save Brunono žudikų palikuonimis. Brunonas puikiai suvokė žūties galimybę“, - aiškino istorikė.
„Paklausiu Jūsų kaip kultūrologės: kodėl vis dar gyva nuomonė, kad Lietuvai buvo reikalingas krikštas? Ką gi gavome prisijungę prie tuometinės Vakarų Europos religijos? Gal buvo įmanoma išsaugoti pagonybę?“,- klausė viena skaitytoja.
„Krikštas turėjo dvejopą prasmę - religinę ir politinę. Tai buvo perėjimas prie monoteistinės religijos ir įsijungimas į politinę sistemą. Pagoniškos valstybės išlikimas buvo neįmanomas. Lietuva būtų tapusi arba stačiatikiška, arba būtų užkariauta iš Vakarų“ , - sakė I. Vaišvilaitė.
Jai šalies vardo tūkstantmetis - Lietuvos pamąstymai apie savo istoriją. „Džiaugiuosi, kad mes apie istoriją kalbame ir ginčijamės. Tai reiškia, kad gyvuojame ir kaip tauta, ir kaip valstybė. Tikrai gyvybinga visuomenė nuolat iš naujo įvertina savo praeitį“, - teigė istorikė.
Pasak jos, šiandien minime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį todėl, kad esame Europos Sąjungos nariai, minime pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą Europoje ir žiūrime į save iš Europos perspektyvos. „Jei Lietuva tebebūtų LTSR, 2009 būtų eiliniai metai mūsų istorijoje“, - kalbėjo I. Vaišvilaitė.