Tradicinis pikantiškos istorijos scenarijus, bet netradicinė pabaiga įrodė, kad pasipriešinti sąvadautojams įmanoma.
Įkliuvo ieškodama darbo
Kristiną (vardas pakeistas) sutikau visai atsitiktinai, tačiau neeilinė istorija patraukė dėmesį. Todėl kalbamės su mergina apie viską iš pradžių.
Kristina, ar palaikai ryšius su tėvais?
Tėvo aš neprisimenu. Dar vaikas buvau, kai mama susipažino su naujuoju vyriškiu, ėmė gerti. Giminės neapsikentė ir mus atėmė, tačiau patys irgi neaugino. Taip aš ir vyresnė sesė atsidūrėme vaikų globos namuose. Žinau, kad turiu dar 9 metų brolį ir 8-metę sesę, kurių mama susilaukė su naujuoju vyru. Tačiau jų nesu mačiusi. Labai norėčiau susitikti, net ir mamą norėčiau pamatyti.
Nelaikai širdyje pykčio, kad mama paliko?
Mama yra mama. To neišimsi iš širdies.
O sesuo? Palaikai ryšius su ja?
Išėjusi iš vaikų globos namų, kurį laiką gyvenau pas ją, tačiau ji su vyru išvažiavo į Angliją ir mane pamiršo. Ryšiai kažkaip nutrūko. Ji turi savo gyvenimą, aš – savo.
Bet gyventi amžinai pas draugus negali...
Žinau. Todėl ir bandžiau susirasti darbą, norėjau išsinuomoti kokį butą. Darbo ieškojau per skelbimus. Kadangi mokslų dar nebuvau baigusi, ieškojau namų tvarkytojos darbo kelioms valandoms.
Pavyko rasti?
Pavyko, bet visos problemos nuo to ir prasidėjo. Susitikau su darbdaviu jo namuose, aptarėme darbo sąlygas. Bet buvo keista, kad naujasis darbdavys labai meiliai su manim elgiasi: siūlė vyno, parvežė namo. Net paklausiau, kaip jo žmona reaguos į jauną namų tvarkytoją. Bet tą kartą jis nuramino, kad jai vis vien.
Ir kaip sekėsi dirbti?
Kad nepradėjau. Tas vyriškis mane vis pasikviesdavo į kavinę ar pietų pavalgyti, ar šiaip susitikti. Taip pradėjome bendrauti daugiau, dažniau susitikinėti. Nieko per daug neįtariau, nes jis prie manęs net nelindo. Susitikdavome su jo draugais, visur važinėdavome. Tik vėliau prasidėjo siūlymai važiuoti į Angliją dirbti barmene.
Ir sutikai? Ar teko girdėti, kad merginas paslapčiomis išvilioja iš Lietuvos, priverčia dirbti viešnamiuose?
Aišku, kad nesutikau! Žinau, kad merginas išveža. Net ir sesė perspėjo, kad jie jau bando mane nusižiūrėti.
Tai vis dėlto bendrauji su seserimi?
Tuo metu bendravau, bet dabar ji užsienyje. Kai viskas prasidėjo, dar pas ją gyvenau.
O kaip baigėsi ta istorija su išvažiavimu į Angliją?
Darbo man reikėjo, nes norėjau savo buto. Jie sakėsi turintys kažkokį draugą Anglijoje, kuris siūlo fiktyviai susituokti. Šitas pasiūlymas atrodė absurdiškas. Griežtai pasakiau „ne“. Tačiau jie vėl pradėjo įkalbinėti dirbti barmene. Be to, išsikalbėjome, kad jie pažįsta mano pusbrolį, todėl atsirado pasitikėjimas. Nemaniau, kad parduos mane, todėl sutikau važiuoti. Jie pradėjo tvarkyti dokumentus, nupirko bilietą. Viskas vyko taip greitai, kad vėl pradėjau bijoti. Net ėmiau jų vengti.
Naujieji draugai turėjo labai supykti: bilietai nupirkti, o darbininkės nėra...
Ir pyko. Bet tai tik vėliau sužinojau. Gal porą savaičių slapsčiausi pas seserį, niekur viena neidavau. Visur lydėdavo draugas. Vieną dieną nuvažiavome į degalinę ir ten sutikome tuos pačius vyrus, kurie siūlė barmenės darbą. Tada ir prasidėjo visa istorija. Jie net nežiūrėjo, kad aš nesu viena. Paprasčiausiai įsodino į automobilį ir nuvežė į miškelį pagąsdinti. Grasino visaip, kad tik sutikčiau važiuoti. Buvo tikrai labai baisu. Prašiau, kad tik neskriaustų. Po to mane nuvežė į vieno iš tų vyrų butą.
Skriaudė jie tave? Kaip galiausiai pabėgai?
Keista, bet bute su manim elgėsi gražiai. Gal vėl bandė prisipratinti. Pirkdavo skanų maistą, gėrimus. Keista tik buvo, kad į butą kasdien ateidavo kaimynų vaikas. Jis ten kompiuteriu žaisdavo. Taip ir būdavome dviese per dieną. Bet net ir tam vaikui keista pasirodė, kad mane, kaip šeimininko „draugę”, visada užrakina. Tas vaikas ir pasiūlė bėgti. Buvau visiškoje neviltyje, net pro langą galvojau šokti.
O vaikas negalėjo išėjęs kam nors pasakyti, kokia situacija yra, ir pakviesti pagalbą?
Vaikas yra vaikas. Ką jis ten supranta. Pati radau ant stalo teismo šaukimą buto šeimininkui, mėtėsi ir įvairių žmonių pasai. Jis net nesistengė visa to slėpti. Buvo aišku, į kokios kompanijos spąstus papuoliau. Kita vertus, jie manim irgi naiviai tikėjo. Tikrai manė, kad niekam nieko nesakysiu, todėl net telefono neatėmė. Būtent juo vieną dieną ir paskambinau policijai bei pasakiau, kur esu.
Pati jau kurį laiką lankai konsultacijas „Caritas“ projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Kaip apie šias konsultacijas sužinojai?
Po to, kai tie vyrai (A. L., A. L. ir P. V. - aut. pastaba) buvo suimti, pareigūnai mane supažindino su „Caritas“ socialinėmis darbuotojomis. Jos buvo vienintelės, kurios mane palaikė, nes nei sesė, nei mama nesuprato. Net ir draugas, su kuriuo susitikinėjau tuo metu, skambino ir prašė atsiimti pareiškimą. Matyt, buvo paprašytas A. L. ar jo draugų.
Apskritai maniau, kad tokioje situacijoje niekas nebegali padėti, buvau įtari ir priešiška, tačiau socialinės darbuotojos įrodė, kad išeitis yra, įskiepijo ryžtą kovoti teisme su skriaudėjais. Dabar čia (į „Caritas“ – aut. pastaba) ateinu kaip į antrus namus. Problemos atrodo labai didelės ir neišsprendžiamos, jeigu esi viena. Tačiau padedant artimiesiems, draugams, galiausiai įvairių organizacijų darbuotojams, visos bėdos atrodo įveikiamos. Manau, svarbiausia yra nebijoti, ką pasakys kiti, ir drąsiai kovoti, o palaikančiųjų visuomet atsiras.
Ką veiki dabar? Kokių ateities planų turi?
Įstojau mokytis, bet teko daryti pertrauką, nes susilaukiau sūnaus. Abu dabar gyvename vienuose moterų globos namuose. Norėčiau grįžti į studijas, bet neturiu kur palikti sūnaus – darželiui jis dar per mažas. O ir nuolatinį nerimą jaučiu dėl to, kad prieglobstis yra laikinas. Jeigu būčiau viena, išgyvenčiau, bet su vaiku gatvėje pražūsiu. Trūksta man ir artimųjų, net ir mamos. Kad ir kokia ji bebūtų, bet vis tiek mama. Noriu pažinti ir mažąjį brolį su seserimi.
Ateities planų daug turiu, bet pirmiausia reikia užsidirbti bent mažam bendrabučio kambarėliui. Nenoriu savo vaikui tokio paties likimo, kaip mano.
Policijos bijo
Kristinos neilgas gyvenimas jau pilnas skaudžios patirties. Tačiau mergina nepalūžta ir drąsiai žengia į priekį. Su jos istorija puikiai susipažinusi Jolita Juškevičienė, „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja, teigia, jog Kristina išgyveno tikrai nemalonią patirtį.
„Sąvadautojų psichologinis spaudimas, tiesioginis kalinimas užrakinant bute, sužalojo merginą ir turėjo įtakos jos savivertės jausmui. Kuomet pirmą kartą Kristina atėjo į mūsų skyrių, su ja nebuvo įmanoma susikalbėti. Atžagarus elgesys buvo viena iš gynybos priemonių“, - pasakojo socialinė darbuotoja.
Pasiteiravus, kokia tiesioginė pagalba merginai buvo suteikta, darbuotoja teigė, jog „Caritas“ pagrindinis vaidmuo yra palaikymas.
„Mes nuolat bendraujame su merginomis, jas konsultuojame, lydime į teismo posėdžius, padedame socializuotis, susirasti darbą. „Caritas“, iš dalies, yra tarsi gynybos siena, kuri merginas saugo. Teismo metu kaltinamieji paprastai daro didžiulį spaudimą merginoms, atvirai jas šmeižia, visais įmanomais būdais stengiasi teisėjus įtikinti, jog jos pačios dėl visko kaltos. Tokiais atvejais merginos be socialinių darbuotojų palaikymo paprastai palūžta“, - tikino pašnekovė.
Prekyba žmonėmis, kaip ir daugelis kitų kriminalinių nusikaltimų, stipriai paveikia nukentėjusiojo psichiką, sužeidžia dvasiškai ir morališkai. Aukos bijo arba tiesiog nežino, kad gali kreiptis pagalbos, o visuomenės nuomonė, jog merginos, esą, pačios kaltos, norą kovoti su nusikaltėliais dar labiau sumažina.
Prostitucija – tarsi vairavimas išgėrus
Baudžiamojoje byloje tyrimą atlikusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjos Jolantos Bagvilienės teigimu, prekyba žmonėmis besiverčiančius asmenis sunku nustatyti dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nukentėjusiųjų baimė liudyti prieš nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Įtariamieji beveik visais atvejais naudoja prieš nukentėjusiąsias psichologinį ir fizinį smurtą, kuris merginas palaužia ir atima iš jų viltį išsivaduoti ar kažkaip pakeisti susidariusią situaciją.
Pasiteiravus tyrėjos apie priemones, kurių imamasi, norint apsaugoti merginas nuo susidorojimo, buvo patvirtinta, jog tokios priemonės yra taikomos, bet kiekvienu atveju yra skirtingos. Kokios priemonės buvo taikytos Kristinos atveju, tyrėja neįvardijo.
„Policijos uniforma visada asocijuojasi su nemalonumais, t.y., nelegalaus verslo nutraukimu, baudomis, teismais ir laisvės apribojimu. Net nukentėjusiosios bijo kreiptis į policiją, nes mano būsiančios nubaustos. Todėl bendradarbiaujame su „Lietuvos Caritas“ organizacija. Jos darbuotojos lengviau prakalbina nukentėjusiąsias nuo prostitucijos ir prekybos moterimis organizatorių. Atsiverdamos „Caritas“ darbuotojoms, merginos nebijo pasekmių“, - kalbėjo Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Danguolė Žiaugrienė.
Tikslių statistinių duomenų apie prekybos žmonėmis mastą nėra. „Tai tarsi užburtas ratas – kol merginos neįduoda sąvadautojų, tol teisiškai tiems asmenims nieko negalime padaryti“, - tikino Danguolė Žiaugrienė, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė, pridurdama, jog yra vykdomos prevencinės programos, kuomet veikiama iš kitos pusės, t.y. stengiamasi merginas išmokyti atpažinti sąvadautojus.
D. Žiaugrienė pasakojo, jog 2007 metais buvo parengtas ir įgyvendintas Panevėžio lyderiavimo instituto, Anglijos ambasados ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato bendras prevencijos projektas „Prekyba žmonėmis“. Šio projekto metu specialistų komanda lankėsi keturiuose Panevėžio apskrities globos namuose ir kalbėjo apie prostitucijos ir prekybos žmonėmis prevenciją. Į šias priemones įsitraukė ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai, taip pat Caritas darbuotojai.
Nepaisant įvairių prevencinių priemonių, prekybos žmonėmis ir prostitucijos nusikaltimai egzistuoja. „Čia panašu į vairavimą išgėrus: visi žino, kad yra blogai, bet vis vien vairuoja. Tas pats ir su prostitucija“, - kalbėjo Panevėžio apskr. Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė D. Žiaugrienė ir pripažino, jog nėra vieno efektyvaus būdo, kovojant su prostitucija.
„Atleisti merginas nuo bausmės ir skirti vien tik psichosocialines konsultacijas nėra išeitis, nes jos neskatina žmogaus keistis, o ir į konsultacijas žiūrima įtariai. Žmogaus požiūris į gyvenimą ims keistis tik tuomet, kai atsiras daug papildomų problemų ar apribojimų sau, kad ir per finansines baudas. Psichosocialinės konsultacijos galėtų būti kaip papildoma priemonė stengiantis merginas ištraukti iš šio nelegalaus verslo. Taip pat reikia keisti vyrų požiūrį. Nebus pirkėjo, nebus ir prekės“, - kalbėjo specialistė.
Kristinos istorija yra viena iš nedaugelio su laiminga pabaiga. Jai pavyko pasipriešinti sąvadautojams, bet daugumai merginų tai yra neįveikiama užduotis. Trukdo baimė, gėda ir nusivylimas teisėsaugos sistema. Tačiau bausmės laikas, skirtas nusikaltėliams, įrodo, jog kovoti verta. A. L. kalės 6 metus, A. L. ir P. V. – po 7. Vyriškiai merginai dar turės atlyginti moralinę žalą, bet ar tai panaikins širdies skausmą ir sugrąžins buvusį gyvenimą?