Kol kas lyties keitimo įstatymas kelia tik susipriešinimą. Ką pozityvaus visuomenei gali duoti tokio įstatymo priėmimas?

Ką visuomenei gali duoti darbingas žmogus? Jei tokio individo teisės nėra ginamos, paprastai jis yra negatyviai nusiteikęs, dažnai serga depresija, neturi iniciatyvumo ir motyvacijos gyventi. Ar visuomenė ką nors gauna iš tokio žmogaus? Nieko.

Kadangi visuomenė iki šiol neleidžia man pasikeisti dokumentų, atsiranda trečioji lytis – moteris, turinti vyro dokumentus. Kas būtų, jei nueičiau į vyrų tualetą ir pradėčiau persirenginėti? Visi būtų šokiruoti, bet tokią teisę aš juk turiu – mano pase įrašyta vyriška lytis.

Tokia šokiravimo forma manęs nedomina – taip pažeisčiau kitų žmonių teises, tačiau dalis transseksualų tokiu būdu bando priešintis sustabarėjusioms visuomenės dogmoms.

Politikai, besipriešinantys tokio įstatymo priėmimui, teigia, kad tik atlikę visuomenės nuomonės apklausą ir gavę teigiamą atsakymą, ryšis leisti pakeisti lytį Lietuvoje. Gal tai yra išeitis?

Pasakykit dar nors vieną ligą, kuri yra gydoma pasitarus su visuomene. Jeigu visi mes turėtume medicininį išsilavinimą, būtume perskaitę daug literatūros apie transseksualus, tik tada galėtume svarstyti tokią galimybę.

Vienas garsiausiai viešojoje erdvėje neigiančių lyties keitimo operacijas kaip tinkamą transseksualių žmonių gydymo būdą yra kun. Arminas Narbekovas. Jis turi medicininį išsilavinimą.

Kai nesusiduri su konkrečiais atvejais, visada gali kalbėti teoriniame lygmenyje. Vienoje diskusijoje Mykolo Romerio universitete Arminui Narbekovui išvardinau savo problemas. Tada jis pasakė, kad man turėtų būti leista pasikeisti dokumentus. Jis buvo vienintelis, kuris stojo mano pusėn toje diskusijoje.

Kas, Jūsų manymu, jį pakreipė Jūsų pusėn?

Kai aš nueinu pas gydytoją, man pasako, kad man jokio gydymo nesuteiks. Tai jau nežmogiška net ir žvelgiant iš kunigo pozicijų.

Kiek transseksualiam žmogui svarbi lyties keitimo operacija? Dalis transseksualų, pasikeitę lytį, sako, kad tai viso labo kosmetinis veiksmas.

Visiems transseksualams dar iki lyties keitimo operacijos įvyksta vidinė psichologinė transformacija – pradedi save suvokti kaip kitos lyties žmogų, todėl operacija iš dalies tikrai yra tik kosmetinė. Tačiau kad galėtum socializuotis ir gyventi kitos nei tavo biologinė lytis gyvenimą, reikia dar ir dokumentų, patvirtinančių, kad esi ne vyras, o moteris.

Daugelis Europos valstybių dokumentus keičia tik po lyties keitimo operacijos. Lietuvoje prielaidos pakeisti lytį dokumentaliai taip pat yra tik pasikeitus lytį fiziologiškai.

Lietuvoje, kilus diskusijai apie šį įstatymo projektą, kaip alternatyva pasiūlyta neleisti daryti lyties keitimo operacijų Lietuvoje, tačiau nedrausti Lietuvos piliečiams, tokias operacijas pasidariusiems užsienyje, gauti naujus dokumentus. Ar toks sprendimas galėtų taptų visuomenės ir transseksualių žmonių kompromisu?

Aš nelabai suprantu, kam apskritai Lietuvoje trasseksualumo klausimas buvo iškeltas į įstatyminį lygmenį. Visuomenėje nėra kalbama apie gimstančius hermafroditus – kūdikius, kurie turi biologinius ir vienos, ir kitos lyties požymius. Kai gimsta toks vaikas, gydytojai, vadovaudamiesi slaptomis instrukcijomis, nusprendžia, kuri lytis yra „ta tikroji“ ir skalpeliu patyliukais atitaiso gamtos klaidas. Tokios slaptos instrukcijos galėtų būti paruoštos ir transseksualiems žmonėms, nes transseksualumas yra tas pats kaip ir hermafroditizmas, tik tų kūdikių neatitinka lyties organai, o transseksualiems žmonėms neatitinka kūnas ir lyties suvokimas.

Tačiau jei jau mes pradėjome svarstyti transseksualų klausimą, kodėl tada su hermafroditais visuomenėje nekyla jokių diskusijų? Galime ir jų atveju priiminėti įstatymą. Arba kelti visuomenėje diskusiją, ar reikia tokiems vaikams daryti operacijas, o gal nereikia?

Jei Lietuvoje būtų priimtas Lyties keitimo įstatymas bei būtų pradėti skirti hormonai pacientams, greičiausiai iš karto visuomenėje kiltų pasipiktinimo banga, kad kompensuojami vaistai žmonėms, „išsigalvojantiems ligas“, o ne gydomi vėžiu sergantys vaikai.

Kai aš moku mokesčius, manęs niekas neklausia, kokioms ligoms gydyti aš sutinku skirti savo pinigus. Gal man nepatinka, kad mano sumokėti mokesčiai išleidžiami plaučių ligomis sergantiems žmonėms gydyti ir t.t.

Toks požiūris - tik išsisukinėjimas, jei juo pradėsime remtis, tada galime iš viso atsisakyti kitų ligų gydymo ir visus pinigus nukreipti vaikų, sergančių vėžiu pasveikimui. Kai Seimo kanceliarija nebešvaistys pinigų prabangiems automobiliams arba nebus remontuojama Prezidentūra ir vietoj to pinigai bus nukreipti vaikų gydymui, tada man tikrai bus galima priekaištauti ir jausiu moralinę atsakomybę.

Tai vienas aspektas. Nepaisant to, kad 1989 m. Europos parlamento asamblėjos priimtoje rezoliucijoje išdėstyta, kodėl valstybei reikia kompensuoti transseksualių žmonių gydymą, galiu pateikti kitą pavyzdį. JAV meksikiečių bendruomenėse, kaip, be abejo, ir kitose, yra dalis norinčių pasikeisti lytį. Kadangi meksikiečiai yra religingi, dažnai sužinoję, kad jų vaikas yra transseksualus, išmeta jį į gatvę.

Kas tokiu atveju belieka tam, kurį atstūmė jo paties šeima? Operacijai pinigų nėra, gyventi taip pat iš kažko reikia – taip įklimpstama į prostitucijos liūną, nes pinigai greiti, išsilavinimo tokiam darbui irgi nereikia. Taip visuomenė susikuria sau dar didesnę problemą, nes reabilitacija kainuoja kur daugiau nei gydymas.

Pasaulyje yra fiksuojama daug atvejų, kai vos dviejų metų sulaukęs berniukas atkakliai tvirtina, kad būtinai nori nešioti suknelę, o ne kelnes ir atvirkščiai. Tačiau kelnės ar suknelė savaime nėra nei moteriški, nei vyriški, žmonės jiems priskiria šitas reikšmes (sen. graikai nešiojo suknelės formos togas ir nemanė, kad rengiasi moteriškai). Jeigu vaikas, būdamas vos dviejų metų, sau priskiria visuomenėje vyraujančius modelius, logiška būtų sakyti, kad transseksualumas yra psichinė liga, o ne kūno ir dvasios neatitikimas. Tokiu atveju nuomonė, kad lyties keitimo operacija yra psichinės ligos gydymas skalpeliu, irgi būtų logiška.

Čia yra metodologinis klausimas, jį matyt, reikėtų palikti mokslininkams. Aišku, galima neigti ir sakyti, kad čia psichinė liga, tačiau ką tai pakeis? Reikia žmogui leisti jaustis kuo patogiau, o ne sukelti įtampą: ne, tu esi berniukas fiziologiškai, o ne mergaitė, ir mes iš tavęs darysim berniuką – pirksim šautuvus, liepsim nešioti kelnes ir t.t.

Bet kaip dėl to skalpelio? Jei tai psichinė liga, vadinasi, gydymo metodai turi būti kitokie. Pvz., šizofrenija operacija negydoma.

Kodėl transseksualumas lyginamas su šizofrenija? Ši liga yra tam tikras asmenybės neadekvatumas. Kaip parodė Norvegijos mokslininkų atlikti tyrimai, transseksualai yra visiškai adekvatūs, jų psichinė būklė nesiskiria nuo vidutinio piliečio psichinės būklės.

Problema ta, kad transseksualai neatitinka visuomenės moralinių norų – dievas sukūrė Adomą ir Ievą, apie jokius kitokius variantus Biblijoje nekalbama. Vadinasi, tokie žmonės egzistuoti negali, juos reikia pagydyti, kad jie niekam nesimaišytų akyse. O jei transseksualas tam priešinasi ir nesistoja į „normaliųjų“ eilę, vadinasi, jis yra psichinis ligonis. Tai nelogiška.

Lyties keitimo operacijų priešininkai skalpeliui prilygina ir bet kokių hormonų vartojimą, kurie po operacijos būtini. Kokias pasekmes toks požiūris turi jau operacijas patyrusiems žmonėms?

Kai nueinu pas gydytoją paprasčiausių hormonų, man pasako, kad kol neturėsiu moters dokumentų, man jokie vaistai nebus išrašomi. Aš esu paliekama be medicininės priežiūros, man nesuteikiama jokia pagalba, nors Hipokrato priesaika neleidžia gydytojams manęs išmesti į gatvę.

Neišsprendus dokumentaliosios lyties klausimo, atsiranda galimybė precedentui Lietuvoje – Jūsų ir Jūsų mergina turite teisę oficialiai susituokti, nors homoseksualios santuokos Lietuvoje draudžiamos. Ar svarstote šitą galimybę?

Mūsų homofobiška visuomenė turbūt apsiverktų, bet tada man beliktų pasakyti, kad pati visuomenė dėl to kalta, nes ji manęs kaip moters pripažinti nenorėjo ir tuo pačiu nesutrukdė tokiam mano žingsniui. Drausdama įteisinti lyties keitimo operacijas, visuomenė provokuoja tokius atvejus. Nors viešųjų ryšių prasme tokia santuoka būtų puiki akcija, tačiau aš apie tai negalvoju, bet, be abejonės, kas nors gali nuspręsti ir taip padaryti.

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta raginimai mylėti homoseksualius bei transseksualius žmones, tačiau meilė įvardijama ne kaip „pataikavimas jų ištvirkimams ir psichiniam nestabilumui“. Kitaip tariant, skatinama neengti, tačiau kartu ir nepripažinti tos visuomenės dalies seksualumo ar lytiškumo sampratos. Kiek Jums tokia tolerancijos forma priimtina?

Jei taip mananti visuomenės dalis nepripažįsta homoseksualių santykių egzistavimo galimybės ar lyties keitimo operacijų, vadinasi, jie nebando padėti, o tik žaidžia savo žaidimėlius. Pavyzdžiui, man vienas katalikų dvasininkas yra pasakęs, jog bažnyčia gydo transseksualius žmones. Iš karto kyla klausimas, kur jie juos gydo ir kaip?

Vienu metu visuomenėje buvo diskutuojama, kokią įtaką žmogaus psichikai turi kai kurios sektos ir kaip sumažinti jų įtaką. Bet kodėl niekas nekalba apie va tokius „gydymo“ būdus ir kokią įtaką jie turi transseksualo psichikai?

Jeigu gydytojas ne tikram transseksualui diagnozuoja transseksualumą ir atlieka operaciją, paskui buvęs pacientas gali išsireikalauti milijoninių kompensacijų. Tačiau jei 10 metų kunigų „gydytas“ transseksualas nusižudo, kompensacijų klausimo niekas nesvarsto.

Interviu su transeksuale buvo J. Juškaitės žurnalistikos bakalauro kūrybinio darbo „Problemos yra, kaltųjų - nėra: publikacijų ciklas apie visuomenės problemas“ dalis