- Minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien leisti knygas tapę mada – jas rašo dainininkai, dizaineriai, kiti šou verslo atstovai. Ką manote apie tokią literatūrą?
Iš tikrųjų labai džiugu, kad XXI a., kai egzistuoja daugybė įvairių kitų būdų, kaip save sureikšminti ar įsiamžinti, žmonės vis dar jaučia pareigą ar norą išleisti knygą. Tai vis dėl to rodo, kad knyga mums tebėra labai svarbi. Mes susiduriame su pačiu plačiausiu knygų srautu - pradedant Vytauto Šustausko poezija. Knygas leidžia ir politikai, ir kas tik nori. Tai ir leidyklų strategija – visada geriau parduoti žinomo žmogaus knygą, nebereikia reklamuoti pavardės, nes žmonės visgi knygą pirma renkasi pagal autoriaus pavardę.
Tai nieko baisaus, taip yra visame pasaulyje.
-Dažnai piktinamasi, kad grafomanija nurungia „tikrą“ literatūrą...
Man labai nepatinka grafomanijos terminas. Grafomanija – psichiatrijos terminas, reiškiantis liguistą potraukį rašyti. Anksčiau mes grafomanais vadindavome rašančius prastą, mėgėjišką literatūrą, bet nebūtinai tas žmogus yra grafomanas.
Literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius, kuris turėjo nuostabų humoro jausmą, sakydavo pats esąs grafomanas. Ir iš tiesų – jis nuolatos kažką rašė.
Keičiasi paties rašymo santvarka. Tarybiniais laikais, kai rašytojo profesija atrodė išskirtinė ir patys rašytojai buvo susireikšminę, atrodė, kad rašyti gali ne bet kas. Dabar, atrodo, priešingai - dabar rašyti gali bet kas.
Rašymas vis dėlto yra malonumas – nors ir ne žaidimas. Tai - labai sunkus darbas. Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė, tą patvirtina – ji sakydavo, kad rašymas malonumas, jei rašyti nebūtų malonu, ji nerašytų. Daugelis rašytojų vaidindavo didelius kentėtojus ir pasakodavo, kad tikras menas gimsta tiktai iš kančios - iš tiesų ta kančia susijusi su tam tikru malonumu. Beveik tuo neabejoju.
- Kaip „grafomanus“ reikėtų vadinti?
Juos reikėtų vadinti „mėgėjais“. Grafomanija vadindavo prastus eiliavimus. Kalbant senais terminais, daugelio įžymybių knygos – grafomanija. Visi labai juokėsi iš Aleksandro Pogrebnojaus poezijos bandymų... Jeigu žmogaus snobizmas reikalauja būti išsileidus knygą, kas jam gali uždrausti...
Vis tiek tos knygos literatūros proceso neveikia, jam yra nereikšmingos. Bet jos gali sau egzistuoti – negalėtume arogantiškai žiūrėti ir įsivaizduoti, kad turime teisėjo mantiją.
- Ką atsakytumėte išgirdusi klausimą, kam iš viso reikalinga literatūra, knyga?
Manau, tai - likęs paskutinis būdas žmogui pažinti kitą. Juo labiau, kad visuomenė darosi labai egoistiška, hedonistiška, visa ko centras yra „aš“, nebėra būdų pažinti kitą. Skaitymas – būdas pažinti tą kitą pasaulį.
Kitas dalykas – yra galimybė pabūti pačiam su savimi – su knyga ir savo mintimis. Visus kitus menus galima patirti kolektyviai: filmą gali žiūrėti su būriu kino salėje, o literatūrą skaitai pats vienas.
Žmonės dažniausiai skaito literatūrą gimtąja kalba – tai yra būdas suvokti, kad su savo kalba gali pažinti pasaulį. Tavo kalba nėra akmens amžiaus, netikusi – priešingai, tu savo kalba gali patirti ir visai kitokių kultūrų gyvenime.
Literatūra yra tas menas, kurio tikslas - žodžiais išreikšti kartais neišreiškiamus dalykus. Galų gale, tai yra smagu – malonumas.
- Vis sunkiau išleisti poezijos knygą, jos leidžiamos vos kelių šimtų egzempliorių tiražu. Ar dar iš viso yra poezijos paklausa?
Per paskutinius 20 metų daug kas pasikeitė – pavyzdžiui, persiskirstė žanrų hierarchija. Poezija, kuri mums buvo reikšminga, staiga iš tiesų tapo specifinių žmonių – poezijos skaitytojų – lektūra. Ją vertina profesionalai, nors poezija yra puiki ir aukšto lygio, žmonės tingi skaityti sudėtingesnius tekstus. Juk laikraštis viską pateikia daug paprasčiau, nereikia ieškoti poteksčių, 5 kartus skaityti, galvoti. Poezija dažniausiai reikalauja tam tikros mąstymo įtampos.
Sovietmečiu apie kelių šimtų tiražu leidžiamas knygas kalbėdavo didžiųjų šalių atstovai – mums būdavo keista, mat trijų milijonų šalyje poezijos knygos buvo leidžiamos dešimčių tūkstančių tiražu.
Skaitymas, man atrodo, išlikęs kaip tam tikras malonumas. Išėjusi į pensiją svajoju mėginti skaityti knygas, kurias skaičiau jaunystėje. Sąrašo priekyje kažkodėl yra Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, kurią paskutinįkart skaičiau 11-oje klasėje.
- Ar švenčiate Gegužės 7-ąją?
Aš labai švenčiu Gegužės 7-ąją – šią dieną gimę du mano šeimos žmonės. Šiandien - mano ir mano vyro gimtadieniai. Aš visada šią dieną švenčiu, o žmonės paprastai nesupranta, kodėl.