„Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mes iš tikrųjų nesame tolerantiškiausia visuomenė ES. Visiškai atskiras klausimas – homofobija. Akivaizdu, kad šią žmonių grupę mėginama padaryti atpirkimo ožiu už visas mus užplūdusias nelaimes, tarsi kalti jie vieni. Įdomiausia tai, kad pareigūnai ar valdančiosios valdžios atstovai, kurie pagal savo funkcijas turėtų rūpintis nuosekliu lygių galimybių politikos įgyvendinimu, iš esmės eskaluoja isteriją“, - sako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.
Pasak M. Jankauskaitės, viena vertus, Vyriausybė patvirtina Nacionalinę antidiskriminacinę programą, kurioje vienas numatytas tikslų – kova su homofobija. Tuo pat metu svarstomas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuriame informacija apie homoseksualumą vertinama kaip propaganda, kurią reikalaujama uždrausti. „Visiškai šizofreniška situacija, kai tie patys įstatymų leidėjai ir vykdytojai viena ranka daro vienus, kita ranka – kitus veiksmus“, - mano pašnekovė.
M. Jankauskaitė pastebi, kad srityse, kur ES reikalavimai juntami stipriau, įstatymai priimami. Tačiau kai tik ES alsavimo už nugaros nesigirdi, atsiskleidžia žmogaus teisių suvokimo ir pasiruošimo jas ginti esmė.
Ekspertės manymu, Lietuvoje nuosekliai blogėja moterų padėtis – didėja moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas. Tai esą rodo dar labiau išaugę valandinio darbo užmokesčio skirtumai. M. Jankauskaitei kliūva ir tai, kad visiškai iš vietos nejuda smurto prieš moteris šeimoje prevencijos pastangos. „Smurtas šeimoje mėginamas paaiškinti namų konfliktais, tačiau jei žiūrėtume iš esmės, tokie reiškiniai vertinami kaip struktūrinės moterų nelygybės priežastis ir pasekmė“, - teigė pašnekovė.
Lygių galimybių plėtros centro atstovės manymu, akivaizdi ir diskriminacija darbe - 60 proc. Lietuvos gyventojų sutinka su nuomone, kad moteriai ir darbą rasti, ir karjerą daryti sunkiau. To priežastis – moteriai krentanti atsakomybė už vaiko priežiūrą.
M. Jankauskaitės manymu, situacija neiškeičia ir neįgaliųjų teisių srityje – čia viskas juda labai lėtai. „Lyg ir deklaruojame žmonių su negalia apsaugą, tačiau ji net Konstitucijoje neįrašyta“, - stebisi specialistė. Tai, pasak jos, iliustruoja infrastruktūros neįgaliesiems įrengimas. „Reikia pasodinti Seimo narius į vežimėlius, kad jie taip praleistų vieną dieną. Tegul pabando nugyventi įprastinę dieną ratukuose. Taptų akivaizdu, kad neįgalieji visaverčių galimybių neturi“, - sako M. Jankauskaitė. Pasak jos, tai - ne finansų, o dėmesio nekreipimo problema.
A.Burneikienė: mumyse dar likę gilios provincijos požymių
„Mes tikrai išmokome rengtis kaip europiečiai, bet dažnai pastebiu, kad neišmokome elgtis ir galvoti kaip europiečiai. Galbūt išorinis įvaizdis ir atitinka visą bendrą Europos įvaizdį, tačiau ar viduje labai pasikeitėme? Drįsčiau pasakyti, kad tikrai dažnas mūsų yra išlaikęs gilios provincijos mentaliteto požymių – kas vyksta šalia manęs, labai svarbu, jeigu truputį toliau už mano kiemo – visiškai nesvaru, jeigu man gerai, tai visai nesvarbu, kaip jaučiasi kitas“, - kiek juokaudama narystės ES penkmetį apibendrina lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Ji svarsto, kad, ko gero, svarbesnis Lietuvai buvo penkmetis bestojant į ES – kai turėjome begalinį norą tapti tikrąja ES nare ir dėjome visas pastangas įsilieti į Europos bendrijos valstybių ratą. Mat kol Lietuva tebuvo šalis kandidatė, išdrįsta priimti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kuris buvo pirmas tokio pobūdžio teisės aktas Vidurio ir Rytų Europoje.
Kai įstojome į ES, taip pat žengta žingsnių – įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas, numatęs draudimą diskriminuoti asmenis dėl įvairiausių kitokių pagrindų. A. Burneikienės teigimu, priiminėjant minėtą įstatymą politikai buvo pakankamai apsisprendę, nekėlė didelių diskusijų, kad būtina uždrausti bet kokią žmogaus diskriminaciją dėl įvairiausių pagrindų.
„Jei mes dar neįstoję į ES arba tapę tikraisiais nariais galėjome pasakyti esantys tolerantiški, niekada nieko nediskriminuojantys nei dėl rasės, nei dėl tautybės, nei dėl kalbos, tai tuomet, kai tarp mūsų atsirado žymiai daugiau kitokio tikėjimo, kitaip atrodančių, kitokios odos spalvos žmonių, mes, ko gero, išsigandome, arba tiesiog to nelaukėme ir nesitikėjome. Dažnam žmogui tai pradeda nebepatikti“, - pastebi lygių galimybių kontrolierė.
Visgi ji pastebi ir teigiamų poslinkių - visuomenė nebesitaiksto su diskriminacija dėl lyties. Esą jei anksčiau būdavę elementaru moteriai uždirbti gerokai mažiau nei tą patį dirbančiam vyrui, tai šiandien, sako pašnekovė, vargu bau ar kuri nors su tuo taikstytųsi. Pasak A. Burneikienės, gera visuomenės tendencija, kad, priešingai nei prieš keletą metų, aplinkui pastebima daug diskriminacijos. Jei anksčiau lygių galimybių gynėjų veikla buvo įvardijama kaip „sliekų ant asfalto paieška“, tai dabar žmogaus orumo žeminimas jau matomas kaip įstatymo, europinių standartų pažeidimas ir kaltinama, kad lygių galimybių gynėjai nedirba.
Pašnekovė pastebi, kad žodžiai „nediskriminacija“, „diskriminacija“, „tolerancija“, „lygių galimybių pažeidimas“, „žmogaus teisių pažeidimas“ pasidarė lietuviams nesvetimi. „Tai jūs galite paskaityti kiekviename laikraštyje, išgirsti gatvėje - net paties menkiausio išsilavinimo žmogus pasakys, kad jis neturi lygių galimybių, tarkime, nueiti pas gydytoją ar dar kur nors“, - kalbėjo A. Burneikienė.
Nepagarba homoseksualams – išprusimo stoka
Užpernai Lietuva tapo vienintele ES valstybe, neįsileidusia pagarbos įvairovei idėjas propaguojančio vilkiko. Pernai vilkikui leista sustoti prekybos centro teritorijoje, tačiau ir čia jis atakuotas petarda.
„Iš tiesų, klausimas apie toleranciją dėl seksualinės orientacijos pakankamai aštrus, jei mes kalbame apie tai, kaip mes vertinami Europoje. Visgi Lietuva nėra vienintelė valstybė, kuri pasižymi tokia netolerancija – yra ir kaimynė Lenkija, ir kitos valstybės. Tačiau, manyčiau, tai – tam tikros edukacijos, išprusimo stoka. Matyt, ne taip lengvai žmonės atsikrato įvaizdžių, kurie buvo ilgą laiką“, - svarstė A. Burneikienė. Ji primena, kad dar visai neseniai galiojančiame Baudžiamajame kodekse už homoseksualumą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.
M. Jankauskaitei užkliūva, kad Lietuvoje blokuojamos visos iniciatyvos – ar ES vilkikas, ar bandymas valstybės dienos paminėjimo proga surengti eitynes, kuriomis būtų išreiškiamas solidarumas su visomis gyventojų grupėmis.
„Tai – lakmuso popierėlis, kuris tiksliai parodo esamą situaciją. Susidaro įspūdis, kad mes nuolat kalbame apie kažkokių grupių, esančių šalia normaliosios visuomenės, teises. Jeigu įsigilinsime, pamatysime, kad absoliučiai visuomenės daugumą sudaro „probleminės“ grupės – 53 proc. moterų, apie 12 proc. neįgaliųjų, apie 10 proc. homoseksualių asmenų, likę - kitataučiai, seneliai, vaikai. Tai – absoliuti visuomenės dauguma. Bet kai demonstruojame nepakantumą kitokiems žmonėms, sukuriame precedentą, tarsi savotišką elgesio modelį, kurį labai greitai perima mūsų vaikai. Situacija, kurią konstatuojame mokyklose – aukštas patyčių lygis, nesaugumas – parodo, kokia mūsų nepakantumo, abejingumo žmogaus teisėms pasekmė“, - teigia M. Jankauskaitė.
Pasak jos, tai – bumerangas, smogiantis kitu galu – vaikų visuomenėje užtenka būti kitokiu, ir su tavimi bus mėginama susidoroti. Dėl to auga pikta, agresyvi, nesaugi jaunoji karta. „Mūsų nepakantumas kitokiems atsisuka prieš mūsų vaikus. Manau, Lietuvos visuomenė, minėdama 5-ąsias buvimo ES metines, turi apie ką pagalvoti. Jau turime pasekmes – nežinau, kiek dar lauksime, kol suvoksime, kad reikia kažką daryti iš esmės, o ne dangstytis deklaracijomis, baubų ir isterijų kūrimu“, - kalbėjo pašnekovė.
M.Jankauskaitės manymu, norėdamas apginti vaikus, turi ginti homoseksualų - pažeidžiamiausios visuomenės dalies – teises. Tik taip, sako lygių galimybių specialistė, keisis vaikų elgesys.
Reikia politinės valios
M.Jankauskaitė įsitikinusi, kad, norint kaitos, turėtų būti priimami aiškūs politiniai sprendimai ir jų nuosekliai laikomasi. „Nėra taip, kad, tapę turtingesniais, nebūsime tokie pikti, problemos išsispręs. Turi būti nuoseklūs politiniai sprendimai. Deja, Lietuvoje tokia situacija, kad viena ranka nežino, ką daro kita, yra visiškas nesusišnekėjimas, o iš įstatymų leidėjų pusės matyti situacijos aštrinimas“, - teigia Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė. Pasak jos, kol įstatymų leidėjai nesuvoks, kad privalo laikytis egzistuojančių įstatymų, tarptautinių įsipareigojimų, tol keisti situaciją bus sudėtinga.
„Manau, palaipsniui žmonės suvoks, kad ir kitokie žmonės turi teisę gyventi garbiai, oriai, kartu su visais ir niekas neturi teisės jų įžeidinėti jei jie nekenkia visuomenei, nenusižengia įstatymams“, - tikisi A. Burneikienė.