Anot Lyčių studijų centro direktorės mokslininkės dr. Dalios Marcinkevičienės, Lietuvos žmonės per daug pasitiki valstybe ir pernelyg mažai stengiasi remtis savo jėgomis. Bene labiausiai ši tendencija pastebima šeimos politikoje. Valstybei prailginus motinystės/tėvystės atostogas, išaugo ir būsimų mamų skaičius. Tai gražu, tačiau lazda turi du galus.
„Iš tiesų valstybė neturėtų skatinti gimdyti bet kurią šeimą bet kokį skaičių vaikų, jeigu nėra tikra, kad sugebės palengvinti naštą. Žmonės pirmiausiai turėtų būti skatinami labai atsakingai ir rimtai ruoštis motinystei ir šeimai.
Kita vertus, ir Lietuvos šeimos per daug tikisi iš valstybės. Šis reliktas atėjęs dar iš sovietmečio. Mums atrodo, kad valstybė mums turi suteikti tokį komfortą, kad mes net nejustume, kad turime vaikus. To nebuvo ir nebus jokioje valstybėje. Jei yra vaikai, visada bus sunkumų, visada reikės papildomų pastangų“, - svarstė mokslininkė.
Anot D. Marcinkevičienės, kai buvo patvirtintos 2 metų vaiko priežiūros atostogos, daugelis jaunų tėvų apsigavo, kad jų problemas už juos išspręs valstybė. Jie ne tik ryžosi susilaukti vaikų, bet ir drąsiai pasiėmė kreditus būstui, kitokias paskolas.
„Dveji metai praeis, po kurių problemos vis tiek iškils. Tam reikia ruoštis ir būtent todėl pirmiausiai reikėtų remtis savo jėgomis. Galiausiai ar galime būti tikri, kad valstybė iš tiesų mokės pažadėtus pinigus? Ji lengva ranka davė, taip pat gali ir atimti. Šeimos turėtų kliautis savimi, o ką valstybė galėtų iš tiesų padaryti – netrukdyti iniciatyvoms bei aprūpinti darželiais. Tuomet nereikėtų ir tokių ilgų atostogų“, - teigė pašnekovė.
Socialinėje politikoje – krypčių kratinys
M. Romerio universitete Darbo teisės ir socialinės saugos katedros lektoriaus dr. Audriaus Bitino teigimu, pasaulyje egzistuoja dvi skirtingos socialinės sistemos – anglosaksų ir kontinentinė. Skandinavijoje, Anglijoje, Airijoje pagrindinis dėmesys skiriamas sudaryti sąlygas užsidirbti patiems žmonėms, o pašalpos yra simbolinės. Pajamas žmonės užsidirba iš privačių fondų ar kitų šaltinių. Kontinentinės, arba Bismarko, sistemos šalyse būtent valstybė yra socialinis garantas.
Prieš pensijų reformą Lietuva buvo kontinentinės sistemos valstybė, nors ir orientuota socialdemokratinio modelio (Skandinavijos) link. Įvairios darbo rinkos priemonės, motinystės, tėvystės garantijos, anot pašnekovo, mūsų šalyje tikrai buvo pakankamai geros.
Prasidėjus pensijų reformai, kai dalis pinigų iš „Sodros“ buvo nukreipta į fondus, tikintis, kad įstaiga kažkaip išgyvens, pajudėjome anglosaksiško modelio link. Tačiau galiausiai atsirado toks kratinys, kad visiškai neaišku, kuria linkme sukame.
„Visgi nebuvo vienos bendros strategijos. Kai buvo pinigų, jie ir būdavo skiriami viskam, negalvojant apie ateities perspektyvas. Žmonės priprato gauti – užtenka pamitinguoti, ir Seimas jau priima sprendimą. Taip, pavyzdžiui, buvo prailgintos motinystės atostogos. Tačiau valstybė tuo pačiu galėjo skatinti darbą ne pilną darbo dieną, nuotolinį darbą, plėsti vaikų priežiūros tinklą, kad žmonės iš tiesų galėtų rinktis. Kai duodami tik pinigai, žmogui nelieka motyvacijos stengtis pačiam užsidirbti“, - svarstė ekspertas.
Todėl nieko nuostabaus, kad dabar, kai išmokos drastiškai mažinamos, žmonės pasimetę, nes nežino, ko griebtis. Anot A. Bitino, gyvendami iš pašalpų, daugelis žmonių neieškojo išeičių iš padėties. Kita vertus, tai ir valstybės kaltė, kuri nenurodė jiems gairių.
„Nors buvo patvirtinta daugybė socialinės politikos programų, ko jos dabar vertos? Sistema maitinti žmones pašalpomis Europoje buvo populiari iki 8-to dešimtmečio, kol sparčiai vystėsi pramonė, buvo pigus kuras, todėl valstybės turėjo daug pinigų. Vėliau pradėta skatinti darbo rinkos priemones, kad žmonės nebūtų orientuoti tik į pašalpas. Lietuva iš šios patirties nepasimokė, nes dalinti pinigus patogiau, ypač rinkimams artėjant“, - įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, šiuo metu visa socialinė politika nukreipta į tai, kaip padidinti įmokas ir sumažinti išmokas. Tai paprasčiausias būdas, tačiau socialinės apsaugos sistema nėra paremta kapitalizmo dėsniais, ji turi būti orientuota į bent jau minimalių žmogaus poreikių apsaugą.