Ar tautiškumas atgyveno?
„Mes pamiršome, kokiu ideologiniu pagrindu 18-to amžiaus pabaigoje ir 19-tame amžiuje kūrėsi tautinės valstybės. Vertybės, kurios buvo svarbios tuomet, lieka aktualios ir šiandien. Tai rodo ne tokie seni įvykiai Balkanuose, Čekoslovakijoje, pagaliau Čečėnijoje. Ten, kur tautiškumas slopinamas, galiausiai prieinama iki kruvinų konfliktų“, - įsitikinęs L. Klimka.
Anot pašnekovo, dar Jonas Basanavičius, kurdamas valstybės projektą, pastebėjo, kad normaliam jos funkcionavimui būtini abu šie sparnai, tačiau lietuviams išlaikyti pusiausvyrą buvo visada sunku. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje buvo perdėm akcentuojamas tautiškumas ir ribojamos žmogaus teisės, ypač po tautininkų perversmo.
„Galima teisintis, kad visoje Europoje taip buvo. Bet kuo baigėsi? Nacizmu. Lietuvoje tuo metu vešėjo korupcija, protekcionizmas. Vienpartinės sistemos kaip mat išsigimsta. Pas mus valdžia spėja išsigimti net per Seimo kadenciją, - šyptelėjo mokslininkas. – Tiesa, ir tuo metu buvo mąstytojų, kurie matė tautos reikšmę didžiojoje politikoje, Europos istorijoje.
Tai Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis. Dabar jie laikomi dinozaurais. Atgimimo laikais daugelis jų idėjų buvo deklaruotos kaip svarbios, bet neįgyvendintos. Pavyzdžiui, tautinės mokyklos idėja. Kiek šiandien mokykloje yra tautiškumo?“ – svarstė etnologas.
L. Klimkos teigimu, susidomėjimas tautiškumu ypač pradėjo mažėti, kai ruošėmės stoti į ES. Tuomet buvo labai sureikšmintos bendražmogiškosios vertybės, didžiulis dėmesys buvo kreipiamas įvairių teisių plėtojimui – pradedant vaikais, baigiant seksualine orientacija. Mat sovietiniais laikais turėjome labai ribotas teises.
„Mums atrodo, kad tautiškumas atgyveno, kad esame pasaulio gyventojai. ES dokumentuose yra kalbama apie Europos identitetą, tačiau tai labai palaipsnis dalykas. Pirmiausiai mes esame lietuviai ir tik po to Europos piliečiai. Beje, ES dokumentai labai palankūs tautinėms kultūroms. Teigiama, kad didėjant ekonominei integracijai kultūros skirtumai turi ryškėti“, - teigė pašnekovas.
Etnologas politikoje pasigenda platesnio žvilgsnio į silpstančio tautiškumo pasekmes. Baisiausia iš jų – tautos mirtis, nors kalbant apie tai paprastai paliečiamas tik biologinis, bet ne kultūrinis išnykimas.
Didelės tautos svetimos įtakos neįsileidžia
Anot L. Klimkos, ypač saugoti save reikia mažoms tautos. Tuo tarpu mes drąsiai įsileidžiame svetimų kultūrų įtakas. Tuo tarpu didelės tautos netgi mėgsta pabrėžti savo tautiškumą. Pavyzdžiui, prancūzai pabrėžtinai nekalba angliškai, kultūros įstatyme jie yra nustatę, koks procentas Holivudo produkcijos gali būti televizijoje ir radijuje. Taip pat užsienio kultūros invazija ribojama ir Skandinavijoje, nors puikiai ten jaučiasi ir emigrantai.
„Tiesa, pastaruoju metu pasigirsta nuogąstavimų, kad migracija gali suniveliuoti visas šalis, todėl pasigirsta kalbos, kad reikėtų riboti imigrantų teises. Be to, didžiosios valstybės savo kultūrą skleidžia svetur. Pavyzdžiui, frankomanijos programos garsina Prancūzijos vardą.
Mes savo įvaizdį bandėme paskleisti su VEKS programa. Tačiau nebuvo paremtas nei vienas tautinis renginys – nei „Skamba, skamba kanklės“, nei Dainų šventė, nei Kaziuko mugė, į kurią tarpukariu net specialūs traukiniai vykdavo iš Europos. Mes esame išlaikę tokių dalykų, kokių Europa nebeturi – rankų darbo gaminiai, sutartinės. Europiečiams būtų įdomu. Pavyzdžiui, Kaziuko mugė ateityje tikrai galėtų tapti Europos lygio renginiu“, - svarstė pašnekovas.
L. Klimka įsitikinęs, kad tautiškumas nėra atgyvena ir ateityje susidomėjimas Europoje juo tik didės. Galiausiai tai naudinga ir ekonomiškai. Pavyzdžiai, turistams šiandien jau neužtenka vien apsilankyti šalyje. Jie nori kultūrinės informacijos. Todėl populiarėja kryptingas turizmas – pavyzdžiui, kulinarinis.
Anot etnologo, sovietmečiu mes išlikome tik todėl, kad išsaugojome savo tautinę savimonę ir kultūrą. Ir nors pinigai – kultūrai svarbus dalykas, jis nėra pagrindinis. Daug ką galima padaryti be pinigų.
„Beje, Švietimo ir mokslo ministerijoje rengiama strategija, kaip reikėtų etninius dalykus grąžinti į mokyklą. Žinoma, negalima perlenkti, būtina išlaikyti pagarbą etninėms mažumoms, nes patys turime skaudžią sovietmečio patirtį. Tačiau šiuo metu mes viskam suteikiame teises, o tautiškumą nustumiame į paribį. Tuo tarpu kultūra – tautą ir visą politinį gyvenimą vienijantis pagrindas. Šią mintį išsakė dar G. Hegelis. Filosofas teigė, kad valstybės prigimtis dvasinė, todėl politika turi būti morali. Jei ji nėra morali, valstybė pasmerkta vegetacijai“, - sakė mokslininkas.