Pirma dalis, kurioje buvo analizuojami teisės aktai, paskelbta pernai birželį. Ši ataskaita buvo parengta Europos Parlamento prašymu.
Dokumente Lietuva palankiau įvertinta tik dėl statistikos apie homofobinę potekstę turinčius nusikaltimus ir kai kurių teisės aktų nuostatų.
Homoseksualų nenori nei kaimynystėje, nei darbe
„Ar žinote, jog vien dėl to, kad 23.30 val. parke laikai už rankų ir bučiuoji tos pačios lyties mylimąjį, policininkai tave gali apspjautyti, sumušti, nubausti, išvadinti „pediku, boba, iškrypėliu“ ir kitais žodžiais, kuriuos man gėda ištarti?“ – taip prieš keletą metų viename interneto tinklalapyje retoriškai klausė 17-metis rumunas.
Nors ES sutartis ir Pagrindinių laisvių chartija draudžia diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, tokioje situacijoje gėjai, lesbietės, biseksualai bei transseksualai (LGBT) gali atsidurti ir šiandien. Kaip teigiama FRA ataskaitoje, šie žmonės „susiduria su diskriminacija, įžeidinėjimais ir priekabiavimu visoje ES“. Jie ne tik žeminami, pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais ir įžeidinėjami, bet ir patiria smurtą, kartais – net mirtiną.
FRA ekspertai atkreipė dėmesį į pernykštį „Eurobarometro“ tyrimą, kuris atskleidė, kad didelei daliai lietuvių būtų nepriimtinas homoseksualus kaimynas. 10 balų priimtinumo skalėje Lietuva atsidūrė ties 6,1 balo žyme. Labiau tokių kaimynų nenorėtų tik bulgarai (5,3 balo) ir latviai (5,5 balo). Švedai ir danai savo požiūrį į homoseksualius kaimynus įvertino daugiau nei 9 balais.
Kas antras Lietuvos gyventojas homoseksualumą laiko liga, kurią reikia gydyti, 6 iš 10 nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, tarp kurios narių yra gėjų ir lesbiečių, 7 iš 10 nenorėtų, kad homoseksualai dirbtų mokykloje, pusė – kad dirbtų policijoje.
Beje, lietuviai šiuo požiūriu ne itin skiriasi ne tik nuo buvusių sovietinio bloko šalių gyventojų, bet ir nuo vakariečių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pusė apklaustųjų būtų nelaimingi, jei giminaitis užmegztų ilgalaikius santykius su transseksualu. Danijoje daugiau nei pusė 15-24 m. amžiaus vyrų būtų nepriimtina mylėtis su tos pačios lyties asmeniu. Tarp jaunų moterų taip teigė tik penktadalis. Trečdaliui vokiečių homoseksualų bučinys atrodo pasibjaurėtinas dalykas.
LGBT nevyriausybinių organizacijų atstovų apklausos rodo, kad šeimos faktorius lemia homoseksualų psichologinę gerovę. Vienuolikoje šalių, įskaitant Lietuvą, atlikti tyrimai atskleidė, jog didelė dalis jų slepia savo lytinę orientaciją nuo šeimos narių, kad nepatirtų neigiamo artimųjų požiūrio.
Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad 29 proc. lesbiečių ir 25 proc. gėjų, kurie prisipažino jaučiantys potraukį tos pačios lyties žmonėms, tėvai išvarė iš namų. Tiesa, dauguma prisipažinusiųjų šeimoje buvo priimti palankiai.
Lietuvoje ir dar 13 bloko šalių nėra įteisinta jokia homoseksualų partnerystė. Belgijoje, Nyderlanduose ir Ispanijoje tos pačios lyties asmenų poroms suteiktos tokios pačios teisės, kokias turi sutuoktiniai.
Tikėjimo tarnai veliasi į viešas diskusijas
Devyniose ES narėse neapykantos homoseksualams skatinimas, smurtas ar diskriminavimas dėl seksualinės orientacijos laikomas kriminaliniu nusikaltimu, o homofobiniai sumetimai darant nusikaltimą – sunkinančia aplinkybe. Lietuvoje tai taip pat laikoma kriminaliniu nusikaltimu, tačiau mūsų įstatymuose nuostatos dėl sunkinančių aplinkybių nėra. 13 šalių nei viena, nei kita nelaikoma baudžiamosios teisės objektu.
Kaip teigiama ataskaitoje, tik Lietuva suteikė oficialios informacijos apie bylas dėl homofobinių pareiškimų, komentarų ir pan. Užpernai dėl to buvo pradėta 15 bylų. Lietuviai, britai ir švedai vieninteliai ES renka statistiką apie kriminalinius nusikaltimus, susijusius su homofobija. Be to, Lietuva ir dar devynios valstybės kaupia duomenis apie skundus dėl diskriminacijos, susijusios su seksualine orientacija.
Homofobiniai nusikaltimai apima ir žodinius įžeidinėjimus, ir fizinę agresiją. Jauni žmonės kur kas dažniau tampa aukomis (įskaitant įžeidinėjimą ir smurtą mokykloje, kuriam pedagogai skiria pernelyg mažai dėmesio). Pastaraisiais metais keli homoseksualų užpuolimai baigėsi mirtimi.
Be kita ko, ekspertai ir LGBT nevyriausybinės organizacijos tyrė pareiškimus apie homoseksualus viešojoje erdvėje. Daugumos jų autoriai – konservatyvūs politikai ir religiniai veikėjai, dažniausiai tvirtinantys, esą homoseksualūs santykiai kelia grėsmę visuomenei, paneigia krikščioniškas ir moralines vertybes. Kai kuriems kritikams LGBT atrodo kaip iš Vakarų plūstanti grėsmė.
Nors ataskaitoje dažniausiai cituojami Latvijos politikai ir kiti visuomenės veikėjai, pastaraisiais metais neigiamai atsiliepę apie LGBT, panašūs pareiškimai skambėjo ir Lietuvoje, Maltoje, Italijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Kipre bei Rumunijoje. Katalikų ir ortodoksų bažnyčių atstovai šiose šalyse aktyviai dalyvauja viešuose politiniuose debatuose apie homoseksualų teises, dažniausiai priešindamiesi joms. Kaip pavyzdys paminėta Lietuva.
Anot tyrėjų, kai kurie žurnalistai Lietuvoje nevengia homofobinių pareiškimų. Tačiau pastebėta, kad pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaidoje skiriama vis daugiau dėmesio rimtai LGBT problemų analizei.
„Pride“ demonstracijose ne gėda pasirodyti ir ministrams
Daugumoje ES narių homoseksualai gali netrukdomi organizuoti vadinamąsias „Pride“ demonstracijas, kitus taikius viešus renginius, kuriuose gina savo teises ir kovoja su homofobija. Tačiau Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje jie ne kartą susidūrė su draudimais. Tiesa, jei kitose valstybėse homoseksualams galiausiai leista surengti demonstracijas, Lietuvoje per penkerius metus toks leidimas neduotas nė karto.
Kai kuriose ES šalyse gėjams, lesbietėms ir jų organizacijoms kyla sunkumų ieškant patalpų savo politinei bei kultūrinei veiklai. Pavyzdžiui, Lietuvoje neįgaliųjų organizacija atsisakė išnuomoti patalpas LGL biurui, motyvuodama, kad nenori savo patalpose matyti homoseksualų. Panašių situacijų buvo užfiksuota ir kai kuriose kitose šalyse.
Tačiau net ir gavę leidimą rengti demonstraciją homoseksualai ne visada gali būti tikri, kad viskas praeis sklandžiai, mat kartais prasideda „kontrademonstrantų“ atakos.
FRA ragina visas bloko nares, ypač vietos valdžios institucijas, sudaryti galimybes homoseksualų organizacijoms rengti viešus renginius – tai esą sustiprintų visuomenės žinojimą apie LGBT. Kai kuriose šalyse demonstracijose neatsisako dalyvauti net politikai ar religinių organizacijų atstovai. Pavyzdžiui, pernai Amsterdame „Canal Pride“ pasirodė trys ministrai ir miesto meras.
Kaip teigiama ataskaitoje, LGBT homofobijos aukomis tampa ir darbovietėse: čia jie susiduria su diskriminacija, yra įžeidinėjami, iš jų šaipomasi ar apskritai su jais nebendraujama. Kadangi dėl to skundžiamasi gana retai, o homoseksualai apskritai tampa „nematomi“, esą nelengva nustatyti tikrą homofobijos ir diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos mastą.
Ekspertai išskyrė ir lyties keitimo problemą bei sunkumus, su kuriais transseksualai susiduria sveikatos apsaugos srityje. Čia pat buvo priminta Strasbūro teisme mūsų šalies pralaimėta byla L. prieš Lietuvą.