Jos autoriai tvirtina, esą anuomet šis regionas Sovietų Sąjungoje gyveno išskirtinėmis sąlygomis, sulaukdavo milžiniškos finansinės paramos ir buvo laikomas „socializmo vitrina“.

Sugriuvus SSRS, sugriuvo ir didelė dalis senosios pramonės. Penktųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos narystės ES metinių išvakarėse pademonstruoto filmo autoriai abejoja, ar nepriklausomybė ir narystė euroatlantinėse organizacijose buvo to verta. Neatsitiktinai režisierius greta sudėjo senus modernių sovietinių technologijų ir dabar filmuotus griuvėsių bei protestų prieš valdžią vaizdus. Baltijos šalių sostinėse iškilę šiuolaikiniai pastatai, pasiekimai įvairiose srityse į kadrą nepateko.

Juostoje prisiminimais ir nuomonėmis dalijasi buvę Baltijos šalių premjerai, parlamentarai, europarlametarai, akademikai, ekonomistai, istorikai, žurnalistai ir paprasti gyventojai. Esą vienintelis, kuris B. Čertkovui pasakė „ne“, buvo kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas, ekspremjeras Algirdas Brazauskas.

Beje, B. Čertkovo tikinimu, dirbant Estijoje kūrybinė grupė nuolat buvo sekama, o Baltijos šalių valdžia užkirto kelią dviem interviu su vietos politikais.

Baltų akcentas buvo malonesnis už kaukazietišką

Dokumentinis filmas prasideda sausio 16 d. prie Seimo vykusių riaušių vaizdais. „Žmonės reikalauja darbo, duonos, pinigų. Policija stumdo demonstrantus, pradedamos naudoti guminės lazdos, ašarinės dujos, - pasakoja balsas už kadro. – Kas šiandien vyksta Baltijos šalyse? Kodėl krizė taip paaštrino problemas, kad žmonės išėjo į gatves?“

Anot juostos autorių, vieni sovietmetį laiko okupacija, kiti – pramonės ir kultūros klestėjimo epocha.

Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Rygos vaizdų fone pasakojama, jog Baltijos šalys buvo vadinamos socializmo vitrina. Lietuva, Latvija ir Estija tada esą užėmė „ypatingą padėtį“. Turistai iš Maskvos, Leningrado ar Voronežo su malonumu atvažiuodavo kelioms dienoms įkvėpti jaukios Vilniaus ar Talino senamiesčio gatvelių atmosferos, išgerti kavos vakarietiškoje kavinėje. „Net baltų akcentas rusų ausims buvo kur kas malonesnis už kaukazietišką ar azijietišką“, - teigia pasakotojas.

Kaip filme sako 1985-1990 m. SSRS Ministrų tarybai vadovavęs Nikolajus Ryžkovas, šio regiono gyventojai turi atsiklaupę dėkoti SSRS, o visų pirma rusams, nes jie esą „atplėšdavo paskutinį gabaliuką nuo savęs ir atiduodavo jiems“.

Pasak istoriko Vladimiro Machnačiaus, anuomet Sovietų Sąjungoje buvo dvi respublikos-donorės – Rusija ir Azerbaidžanas, likusios 13 esą gyveno jų sąskaita: „Bet maitino skirtingai. Niekada vargšų moldavų taip nemaitino, kaip kokius nors nieko negaminančius estus. Ten – Europa... Tai šventa.“

Filmo autorių teigimu, ne visi sovietmečio laikų investicijas priimdavo kaip gerovę. 8-ojo deš. pabaigoje SSRS „Gosplanas“ esą skyrė 900 mln. rublių Rygos metro su tuneliu po Dauguva statybai. Kadangi „Latvijos inteligentija pasipriešino“, pinigai atiteko Novosibirsko metro.

9-ojo deš. viduryje investicijos į Latvijos pramonę pasiekė 95 mlrd. dolerių, gamybos apimtis, lyginant su amžiaus viduriu, išaugo 80 kartų. Panašiai esą buvo ir kitose Baltijos šalyse.

Vietoj buvusių gigantų – griuvėsiai

Po įspūdingų skaičių – pirmieji nepriklausomybės metai, kuomet „išpopuliarėjo lozungas „Mums nereikia sovietinių monstrų“. Buvęs Latvijos Seimo pirmininkas Alfredas Čepanis tikino, esą daug kas buvo naikinama dėl politinių motyvų, norint atsikratyti sovietų paveldo: „Lyg geležinkelio konstrukcijos kaltos, kad jas pastatė tie, o ne kiti žmonės.“

Kamera nukrypsta į tai, kas liko iš „buvusio SSRS radioelektronikos pramonės pasididžiavimo“ – Rygos radijo gamyklos VEF. „Sovietmečiu čia buvo korpusai su išgražintais fasadais, nuplautais langais. Žaliavo parkai, tryško fontanai, stovėjo suoliukai. Virte virė gyvenimas. Grožis ir didybė“, - bėgant archyviniams kadrams, primena pasakotojas.

Iš viso to liko apgriuvusios sienos, šiukšlių krūvos ir išdaužyti langai. Žurnalistas Sergejus Malachovskis, į buvusią gamyklą patekęs pro išdaužtas stiklines duris, su nostalgija prisimena didžiulėje patalpoje buvus valgyklą, kur vienu metu galėjo pietauti iki 2 tūkst. žmonių. Visiškai automatizuota valgykla, kur darbininkai pietus gaudavo į specialų aparatą įmetę žetoną, aniems laikams esą buvo neįprasta. „Viskas šviežia, garuoja, ir, kaip bebūtų keista, gardu. Bijodavau, kad robotai pagamins ne taip. Skanu buvo…“ – pasakoja S. Malachovskis.

Sovietų pramonės gigante praėjusiame dešimtmetyje buvo įrengtas prekybos centras, paskui – gėlių parduotuvė, tada – kulinarija, banketų salė, bet galiausiai viskas sugriuvo.

Dar vienas Latvijos pasididžiavimas – Rygos vagonų gamykla, kuri praėjusio amžiaus pradžioje gamino vagonus caro šeimai, o sovietmečiu, aplenkusi vokiečius ir švedus, pirmoji po japonų sukūrė greitąjį traukinį „R-200“, pasiekdavusį 220 km/h greitį. „Latvijoje ta gamykla nekūrė tik stebuklų“, - tikina pasakotojas.

Anot Tartu universiteto profesorės Marju Lauristin, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo bandoma išlaikyti senąsias gamyklas, „bet tai buvo ne mūsų biudžetui“. Jos buvo privatizuotos, tačiau investuotojams esą buvo pigiau perkelti gamybą į Kiniją ar Moldovą.

Nutraukus ekonominius ryšius su Rusija, nelikus žaliavos ir didelės rinkos pagamintai produkcijos, juostos autorių tvirtinimu, gamyklos ir negalėjo dirbti pelningai.

Nepriklausomybė, sprendžiant iš filmo, sudavė smūgį ir Jūrmalai – „Baltijos jūros pakrantės deimantui“. Šio miesto esą negalima pavadinti „sovietų monstru“. Jis buvo statomas šimtmečius, bet sovietmečiu išgyveno klestėjimą, nes sulaukdavo turistų iš visos SSRS. „Jūra, švarus oras, iš sostinės – ranka pasiekiamas. Rojaus kampelis ant Rygos įlankos kranto. Šiandien iš viso to liko tik atsiminimai.“

Buvęs Estijos premjeras Indrekas Toome prisimena 1991 m. iš Michailo Gorbačiovo ir N. Ryžkovo lūpų girdėjęs įspėjimus: „Broliai, ką jūs darote? Kaip gyvensite, kai nebebūsite SSRS? Jūs nesugebėsite savarankiškai tvarkytis.“

„O ką, buvau neteisus?“ – prisimindamas tuos pokalbius, filme klausia N. Ryžkovas.

Sovietai elgėsi žmoniškiau nei britai ir ispanai?

Kaip juostoje pasakoja V. Machnačius, tauta galime laikyti tik tą etnosą, kuriam pavyko sukurti savo valstybę. „Žiūrėdami į Baltijos šalių tautas, turime pripažinti lietuvių tautą“, - sako jis, primindamas, kad Lietuvos valstybė susikūrė dar XIII a., kitame amžiuje tapo didžiule ir galinga šalimi, vėliau prarado valstybingumą, bet tarpukariu gyvavo kaip nepriklausoma valstybė. Tuo metu estai ir latviai pirmą kartą savo valstybes sukūrė tik XX a. pradžioje. „Ir ką jie pasiekė?“ – retoriškai klausia istorikas.

Anot N. Ryžkovo, Baltijos šalių žodžiai, esą joms tarpukariu pavyko išvystyti pramonę, yra perdėti: „Turime duomenis, kokie jie buvo 1940 m. ir kokie tapo, pavyzdžiui, po 30 metų. Dangus ir žemė.“

Balsas už kadro primena, kad SSRS dažnai vadinama tautų kalėjimu, kuriame buvo smaugiami pakraščiai, buvo stabdomas jų vystymasis. Tačiau Valstybės Dūmos deputatas, knygų serijos „Mitai apie Rusiją“ autorius Vladimiras Medinskis aiškina, esą tai buvo keista imperija. Ji esą investuodavo pinigus į prijungtas žemes, o ne išveždavo žmones, kaip britai elgėsi Indijoje ar ispanai ir portugalai Lotynų Amerikoje.

Keičiantis Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kadrams, pasakojama, jog sovietmečio kultūra ir menas tapo tiltu, padėjusiu tapti žvaigždėmis SSRS, o po to – pasaulyje. Daug lietuvių, latvių ir estų tuo šansu esą pasinaudojo.

Žinomas latvių kompozitorius Raimondas Paulas tikina, kad anais laikais mokslas ir studijos buvo itin aukšto lygio. Istorikas ir politologas Česlovas Laurinavičius, ekrane sukantis lietuvių liaudies šokių atlikėjams, savo ruožtu primena, kad veikė įvairūs institutai, buvo leidžiami žodynai, enciklopedijos.

„Iškovoję nepriklausomybę Baltijos šalių gyventojai galvojo, kad nacionalinė kultūra ims sparčiai vystytis. Realybėje ne viskas buvo taip paprasta“, - tikina pasakotojas.

Jo žodžius tarytum patvirtina buvęs Seimo narys, partijos „Frontas“ lyderis Algirdas Paleckis: „Lietuvoje viskas užtvindyta holivudiniais filmais ir holivudine mikimauzine kultūra. Tai yra didelė grėsmė Lietuvai. Visur dominuoja angliški užrašai. Sovietų Sąjungoje buvo paritetas tarp lietuvių ir rusų kalbos, lietuvių kalbos net buvo daugiau.“

Latvijos ekonomistė: mūsų politikai nenormalūs

Filme kritikuojamas nepriklausomų Baltijos šalių politinis gyvenimas. Anot I. Toome, tarp Estijos ministrų buvo mažai ekonomistų, dominavo istorikai ir teisininkai: „Didelis pliusas, kad pirmaisiais metais jie nesikišo į ekonomiką ir daugiau užsiiminėjo politine demokratija.“

Pasak Latvijos ekonomistės Raitos Karmitės, šios šalies politikai yra lyg opozicija normaliems politikams: „Jei kitur mokesčius mažina, pas mus didina. Jei kitur didina vartojimą, mes mažiname.“

Gegužės 1-oji, sovietmečiu skambėdavusi demonstracijomis, šiandien Baltijos šalims yra įstojimo į ES diena. Filmo autorių teigimu, narystės euroatlantinėse organizacijose kasdienybė yra niūresnė nei galėjo pasirodyti.

R. Paulas kritikuoja „vakarietišką buhalteriją“, ataskaitas, Briuselyje dirbantį „nenormalų aparatą“. Jūrmalietis J. Kuzinas apgailestauja, kad jo šalis nemoka atstovauti savo interesams ES: „Mes tiesiog tylime. Sako: negaudysite žuvies – negaudysime. Negaminsite cukraus – negaminsime.“

Pasak A. Paleckio, įstojus į ES ir NATO teko ne tik atiduoti dalį suvereniteto, įvesti vizas net kaimynams baltarusiams bei dalyvauti operacijose Irake ir Afganistane, bet ir reikės uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kuri aprūpina šalį palyginti pigia elektra ir leidžia uždirbti iš jos eksporto.

Seimo narys Petras Auštrevičius primena, kad uždaryti jėgainę pareikalauta, nes joje sumontuoti tokio pat tipo reaktoriai, kokie buvo Černobylyje. „Žinoma, tai nenaudinga mūsų ekonomikai ir energetikai“, - cituojama ekspremjerė ir eksparlamentarė Kazimira Prunskienė.

„Šiandien Visaginas – mirštantis miestas“, - tvirtina pasakotojas, ekrane bėgant šio miesto vaizdams. Su sunkumais esą susiduria ir jūrininkų miestas Klaipėda. Tolimųjų reisų kapitonas Nikolajus Ivanovas, dabar dirbantis naftos kompanijoje, pasakoja, jog anksčiau žuvininkystė čia laikėsi kur kas tvirčiau, buvo didžiulis uostas. Anot P. Auštrevičiaus, buvo prarasta rinka, žvejai nebeturėjo, kur parduoti žuvį.

R. Paulas: prezidentas pirmiausiai turėjo vykti į Maskvą

Filmo autoriams nesuvokiamas piliečių be pilietybės institutas, egzistuojantis Estijoje ir Latvijoje. Vietos gyventojai, iškovoję nepriklausomybę, „pasijuto šeiminkais, o iš kitų atėmė pilietybę ir rinkėjų teises, net kėsinosi į istorinę atmintį“.

Juostos kūrėjai užsuko į Grūto parką ir pagyrė lietuvius, kad, priešingai nei pramonę, totalitarizmo simbolius jie išsaugojo ir pavertė pramoga. Tuo tarpu Bronzinio kario paminklo perkėlimas Taline pavadintas „pasikėsinimu į istoriją“, esą pamiršus, kad „būtent šis karys praėjusio amžiaus viduryje išlaisvino Europą iš fašizmo“.

Kartu papasakojama apie organizacijos „Nočnoj dozor“ (rus. „Naktinė sargyba“) susikūrimą, kalbinamas vienas iš jos narių Petras Puškarnis, dalyvavęs neramumuose, kurie kilo perkeliant paminklą, ir net patyręs sužeidimų. Be to, filme pasirodo Taline dirbantis vokiečių verslininkas, kuris anuomet buvo pakliuvęs policijai ir esą patyrė pareigūnų patyčias bei smurtą, o vėliau įstojo į minėtą organizaciją.

Filmas baigiamas kelių herojų teiginiais, kad su Maskva reikėtų palaikyti „normalius santykius“. „Visada būsiu normalių santykių su Rusija šalininkas. Mūsų prezidentas turėjo vieno pirmų vizitų vykti į Maskvą, o ne kažkur ten“, - tikina R. Paulas.

Kaltina rusofobija ir giria filmą už objektyvumą

Dokumentinį filmą sukūrė kino studija „Trečioji Roma“, anksčiau susukusi juostą „Nacizmas pagal Baltijos šalis“.

Jame dažniau skamba ne užkadrinis balsas, o kalbintų žmonių (jų per 44 minutes pasirodo 27) mintys. Anot B. Čertkovo, taip buvo siekiama „laikytis pagrindinio tikslo – objektyvumo“.

Aleksandras Muzafarovas, tinklalapyje stoletie.ru parašęs komentarą apie šią juostą, stebėjosi buvusio Estijos premjero Marto Laaro žodžiais: „Baltijos šalys gali imtis vertėjų rolės. Atvirai kalbant, europiečiams suprasti Rusijos visai neįmanoma. Mes galime išversti europiečiams, kurie dažnai nieko nesupranta.“

„Va taip – dar prieš tūkstantį metų (Rygos, Talino ir Vilniaus tuomet net nebuvo žemėlapiuose), kai Kijevo kunigaikščių dukros tapdavo Europos kraštų karalienėmis, rusai ir europiečiai galėjo rasti bendrą kalbą. Kai rusų imperatoriai vesdavo vokiečių princeses, taip pat rasdavo. Kai sovietų diplomatai kartu su europiečiais sprendė pasaulio ateitį, bendra kalba kažkaip rasdavosi, o dabar, XXI a. pradžioje, be Baltijos šalių vertėjų neapsieisime!“ – ironizuoja A. Muzafarovas.

Čia pat jis retoriškai klausia: kaip suderinti norą palaikyti normalius santykius su Rusija ir rusofobiją, kuri „Baltijos šalyse įgauna pačias bjauriausias formas?“

Pasak A. Muzafarovo, „toks objektyvus filmas-apmąstymas apie istorinę Baltijos šalių tautų lemtį amžių sandūroje – labai svarbus tiems, kurie nori suprasti savo valstybių ir jų kaimynų istoriją, ypač jaunimui“.