Siūlo atsigręžti į Kiniją, Indiją ir Braziliją
Kaip diskusijoje teigė V. Ušackas, užsienio politika grindžiama skaidrumo, atvirumo, bendradarbiavimo principais ir visuotiniu sutarimu. Ji esą turi užtikrinti nacionalinį saugumą, tvarią ir ilgalaikę valstybės raidą, piliečių gerovę. Įvertinus dabartinę geoekonominę situaciją ir iššūkius, buvo suformuluoti aštuoni užsienio politikos prioritetai.
Svarbiausiu uždaviniu jis pavadino energetinio saugumo stiprinimą. Kad Lietuva išsiveržtų iš energetinės izoliacijos ir sumažintų priklausomybę nuo Rusijos šaltinių, ieškoma politinės mūsų regiono šalių paramos. Taip pat siekiama plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius, siekti energijos naudojimo efektyvumo, planuojama statyti naują atominę elektrinę.
Antras prioritetas – ūkio konkurencingumo didinimas ir ekonominis atstovavimas Lietuvai užsienyje. Pasak V. Ušacko, norima tiek pritraukti investicijas, tiek skatinti eksportą. Kaip itin svarbias šiuo požiūriu šalis jis paminėjo Kiniją, Indiją, Braziliją: „Būtina didinti žmonių, būsimų ambasadorių ir verslo ambasadorių, kurie suprastų tokias šalis kaip Kinija, kalbėtų mandarinų kalba ir išmanytų vietos kultūrą, ratą.“
Lietuva taip pat prisideda įgyvendinant ES Rytų kaimynystės politiką. V. Ušacko teigimu, mūsų šaliai itin svarbūs ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Baltarusija, kuri vadinama paskutine Europos diktatūra. „Ji kelia mūsų susirūpinimą. Svarbu, kad Baltarusija vystytųsi demokratėjimo linkme, kad joje būtų gerbiamos pilietinės ir žmogaus teisės“, - kalbėjo ministras.
Tuo metu su Rusija esą siekiama plėtoti „konstruktyvius ir principingus“ santykius su Rusija, kurią V. Ušackas pavadino „svarbia, bet ne visuomet lengva partnere“. „Mūsų interesas – stabili, atvira užsienio investicijoms, liberalios ekonomikos principais besivadovaujanti Rusija, gerbianti kitų šalių teritorinį suverenumą ir nepriklausomybę“, - teigė ministras.
Su šia šalimi esą norima plėtoti politinį dialogą, abipusiai naudingus kultūrinius, ekonominius, socialinius ryšius, objektyviai įvertinant istorinius įvykius: „Tiesos pripažinimas padės tiesti pasitikėjimu grįstus santykius su Rusija.“
Lietuva taip pat tęsia integraciją į ES, ruošiasi pirmininkavimui jai 2013 m. ir naujai finansinei perspektyvai, plėtoja transatlantinius ryšius su JAV ir NATO viduje, siekia didinti visuomenės informuotumą apie užsienio politiką.
Paskutinis prioritetas, pasak ministro, yra „pusė milijono žmonių užsienyje“ – konsulinių paslaugų tobulinimas Lietuvos piliečiams ir siekis atsisakyti perteklinių reikalavimų, kad ne tik jie galėtų paprasčiau gauti dokumentus, bet ir užsieniečiai galėtų lengviau atvykti į mūsų šalį.
Laimėjimai – nuo Šengeno iki derybų su Rusija
Pasak M. Jurkyno, pastaruoju metu užsienio politikoje nuo 2K (taip vadinamas projektas, apimantis Klaipėdos ir Kaliningrado uostus) pereinama prie 3K: „kas, kaip, kur“ – strategijos, taktikos ir vektorių.
2005 m. tapusi euroatlantinės bendruomenės nare, Lietuva pradėjo ieškoti kitų tikslų. Kol kas šia vizija ir vadovaujamasi. Be to dabar keisti užsienio politikos esą nenorima dėl artėjančių prezidento, kuris atsakingas už šią sritį, rinkimų.
M. Jurkyno žodžiais, mažos valstybės, vykdydamos užsienio politiką, siekia išgyventi ir sugyventi, tačiau remiasi tais dalykais, kurie ne visada priimtini didiesiems žaidėjams.
Politologas įžvelgė ne vieną Lietuvos užsienio politikos laimėjimą: kad ir su ribotais finansiniais, intelektualiniais, žmogiškais ištekliais, bet tapome Šengeno zonos nare, prezidentas Valdas Adamkus buvo paskelbtas Metų europiečiu, 2011 m. mūsų šalis vadovaus Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai. Be to, Lietuvos diplomatai prisidėjo prie energetinio saugumo perspektyvos įtvirtinimo Lisabonos sutartyje ir vertybinių principų įtraukimo į ES derybų su Rusija mandatą.
Tačiau esą neišvengta ir trinčių: neįvedėme euro, nesugebėjome „iki galo įsiterpti į Rytų kaimynystės partnerius“, nepradėti tiesti elektros tiltai į Vakarus, dar nestatoma nauja jėgainė, „blaškėmės Irake“, „ne visai tiksliai koordinavome ES reikalus“.
Užsienio politika – ne piliečių, o diplomatijos interesai
M. Laurinavičius pažėrė kur kas daugiau kritikos. Visų pirma jis stebėjosi, kad sprendimas dėl dviejų Gvantanamo kalinių priėmimo gimė be diskusijų su visuomene.
„Jei Lietuvos užsienio politika yra piliečių užsienio politika, tokiu klausimu pirmiausia reikėjo pradėti diskusijas. Kaip galime gerbti patys save, jei Valstybės gynimo taryba pirma nusprendžia pradėti derybas su amerikiečiais, tik tada ministrai aiškinasi, ar toks sprendimas būtų konstitucinis. To niekaip negaliu suprasti. Ar politika tarnauja žmonėms? Man susidaro įspūdis, kad ne visada“, - kalbėjo jis.
Anot jo, ne mažiau keistas buvo Seimo sprendimas pačiam pirmam visoje Bendrijoje, be didelių diskusijų ratifikuoti ES Konstituciją. „Ne per naktį, kaip buvo pakeisti mokesčių įstatymai, bet panašiai buvo priimtas sprendimas, kad visa Lietuva yra už ES Konstituciją“, - priminė žurnalistas.
Jo žodžiais, užsienio politika dažnai formuojama ne vadovaujantis piliečių interesais, kartais net nesuformulavus valstybės interesų, o „labiausiai suformulavus diplomatijos kaip vieneto interesus“. Esą naudinga pasirodyti proeuropietiškiems, amerikiečiams sudaryti įspūdį, kad esame vieni iš geriausių jų partnerių.
Kaip tikino M. Laurinavičius, mūsų šalies užsienio politika bus sukoncentruota į trikampį tarp ES, JAV ir Rusijos, o ne Kiniją ar Braziliją.
„Iki šiol nerandu atsakymo, koks mūsų santykių su Rusija tikslas – ar pragmatizmas, ar vertybės? Ar norime pakeisti Rusiją, ar siekiame, kad ji nekeltų grėsmės mums patiems? Į daug klausimų yra neatsakyta. Kol patys į juos neatsakysime, ir toliau viskas galės vykti, kaip iki šiol. Nelabai matau, kad šiuos santykius galima pakeisti. Jie iki šiol priklauso nuo Rusijos“, - pabrėžė apžvalgininkas.
Jis taip pat teigė nelabai suprantąs, ko konkrečiai Lietuva siekia ES – ar ieško sąjungininkų, ar veikti savarankiškai ir pan.
„Sakoma, kad Lietuvos užsienio politika dažnai yra Amerikos užsienio politika. Su tokiu vertinimu gal ir nesutikčiau, bet nekreipti dėmesio į visuomenės nuomonę nebūtų išmintinga. Tą politiką padaryti mažiau panašią į politiką, kuri yra ne mūsų, turi būti valdžios uždavinys“, - teigė M. Laurinavičius.
Be to, jis abejojo ekonominės diplomatijos tikslais: „Ar diplomatija turi tarnauti verslo, ar valstybės interesams?“ Žurnalistas retoriškai klausė, ar skatindama verslo plėtrą į Rusiją mūsų šalis atsižvelgia į kylančias grėsmes – tiek verslininkams, tiek nacionaliniam saugumui. Jis priminė prieš keletą metų pasakytus buvusio ambasadoriaus Maskvoje Rimanto Šidlausko žodžius apie Lietuvos „finliandizaciją“: „Ar valdžia sutiktų, kad vyktų savotiška finliandizacija?“