Aišku, kad krizės eskalavimas nepadeda žmonėms jaustis gerai. Kita vertus, nepadeda ir tikrosios padėties slėpimas. Svarbu žmones tinkamai informuoti apie situaciją ir ateities prognozes, neperlenkiant nei į vieną, nei į kitą pusę. Lietuvos atveju atsitiko taip, kad viena valdžia slėpė padėtį ir netgi kai kuriais veiksmais gilino būsimą krizę, o atėjusi nauja valdžia per daug akcentavo galimus neigiamus dalykus.
– Ar dėl tokios situacijos gali pagausėti savižudybių?
Savižudybių paplitimą nulemia santykis tarp daugybės rizikos veiksnių ir daugybės apsauginių veiksnių. Krizė ir jos pateikimo būdas – viso labo vienas papildomas rizikos veiksnys prie keliasdešimt jau esamų. Krizė gali nežymiai padidinti savižudybių skaičių, bet šito veiksnio nereikėtų per daug sureikšminti.
– Kokiais būdais valdžia galėtų įkvėpti žmonėms optimizmo?
Savo elgesiu valdžia turi įtikinti visuomenę, kad visi kartu turime susitelkti ir įveikti sunkumus. Pesimizmas yra negerai, bet ir per didelis optimizmas gali būti rizikingas. Svarbu, kad atsirastų pasitikėjimas vienų kitais.
Jei valdžiai pavyktų parodyti, kad ji atsiriboja nuo egoistinių interesų tų grupuočių, kurios visose svarbiausiose srityse diktuoja spredimus ir palaiko ydingą sistemą (nesvarbu ar tai energetikos sritis, ar sveikatos apsaugos), tauta pradėtų valdžia pasitikėti. Šių grupuočių interesai dažniausiai priešingi visuomenės interesui, todėl politikai turėtų pademonstruoti ypač tvirtą stuburą ir nepataikauti šioms grupėms. Visuomenė, bent jau brandesnė jos dalis, tinkamai įvertintų tokias permainas.
– Ar ekonominiu sunkmečiu turi būti daugiau dėmesio skiriama psichinei žmonių sveikatai?
Žinoma. Nežinau, ar mes sugebėsime pasimokyti iš tragiškos klaidos, kurią darėme 20 ligšiolinių nepriklausomybės metų. Svarbiausios visuomenės sveikatos problemos buvo susijusios su psichikos sveikata, – savižudybės, prievarta, girtavimas, sutrikę tėvų ir vaikų santykiai, – o investuojame į tradicinius nuo sovietmečio likusius medicinos ligų prioritetus: kūno ligų gydymą, o ne dvasinės sveikatos stiprinimą.
Būdai, kaip stiprinti psichikos sveikatą, yra išvardyti Seimo 2007 m. balandį patvirtintoje psichikos sveikatos strategijoje. Bet svarbiausios šios strategijos nuostatos nėra vykdomos.
– Esate lietuvių tautą įvardijęs kaip emociškai neraštingą. Kokią įtaką tai mums daro? Kas ir kaip tai galėtų pakeisti?
XX amžius pasaulyje buvo psichologijos ir vaiko amžius. Žmonės išaiškino daug svarbių dalykų apie save – kaip mes vystomės, kas nulemia mūsų asmenybę ir elgesį. Kai sugebi bent kiek analizuoti ir reflektuoti savo poelgius, suvoki, kad jų tikrieji motyvai dažnai yra pasąmoningi, neracionalūs.
Toks suvokimas padeda geriau pažinti save, išsivaduoti iš įtampos, nerimo. Mūsų tautai, tragiškai susiklosčius XX amžiaus įvykiams, nebuvo lemta šių dalykų mokytis. Deja, mus mokė komunizmo pagrindų ir demagogiškos ideologijos. Taip atsitiko, kad mes likome emociškai neraštingi, o per 20 nepriklausomybės metų nepanorome šio raštingumo mokytis.
Todėl mums sunku suvokti, kad šio emocinio neraštingumo kaina yra save ir kitus naikinančio elgesio epidemija. Ir ji tęsis toks, kol atsisakinėsime pažinti save, įskaitant tragišką XX amžiaus istoriją ir kas su mumis atsitiko per holokaustą bei sovietmetį. Tai skausminga patirtis, bet jei jos atsisakysime – bus dar prasčiau su mūsų visuomenės sveikata.