Viešumoje nuolat aptariamas ir dar dviejų pretendenčių užimti valstybės vadovo kėdę – Kazimiros Prunskienės bei Dalios Grybauskaitės – įvaizdis, tuo tarpu prezidentais tapti siekiančių vyrų kaklaraiščiais, kostiumais bei šukuosenomis domimasi rečiau arba išvis nesidomima.
Pasak Šiaulių universiteto (ŠU) Lyčių studijų instituto vadovės Virginijos Šidlauskienės, taip yra todėl, kad politikams vyrams bendra situacija yra palankesnė, nes jie kostiumą nešioja kaip uniformą. Tuo metu iš moterų politikių paprastai tikimasi moteriškųjų bruožų pastiprinimo, seksualiai orientuoto įvaizdžio.
Moterys neturi uniformos
V. Šidlauskienės tvirtinimu, dalykinė moterų apranga yra kur kas laisvesnė nei vyrų, tad natūraliai viešojoje erdvėje kyla diskusijos apie politikių įvaizdį – diskutuojama tiek apie aprangą, tiek apie viešo kalbėjimo būdą, gestikuliaciją, domimasi, kas pataria stiliaus klausimais, kas daro šukuoseną ar makiažą.
„Moterys savo dalykinės aprangos galimybėmis yra mažiau palankesnėje pozicijoje, nes jos, skirtingai nei vyrai, neturi uniformos – vyriško kostiumo, kuris vyrams tampa maskuojančia priemone viešumoje (stebėkite, kaip kartais žymūs politikai jaučiasi blogai viešumoje nevilkėdami kostiumo)”, - tvirtina ŠU profesorė.
Mokslininkė teigia, jog vyriškas kostiumas atlieka kelias funkcijas – maskuoja, sutapatina su kitais to pačios grupės atstovais bei tampa puikia išraiškos priemone, nes pabrėžia tradicines vyriškąsias savybes.
„Geros kokybės kostiumas, priderinti marškiniai ir kaklaraištis tampa gera išraiškos priemone vyrams, nes pabrėžia vyrų politikų vyriškąsias savybes: tvirtumą, pasitikėjimą, įtaigų vadovo balsą, patrauklų balso tembrą. Net švarko pečių juosta pastiprina vyrišką figūrą, demonstruodama vyriškumą, o tai – politinė valia ir galios instrumentas. Kuriamas kompetentingo, valingo politiko įspūdis”, - sako V. Šidlauskienė.
Rinkėjai žavisi moteriškomis, bet kompetentingomis politikėmis
Mokslininkė pabrėžia, jog tiek moterims, tiek vyrams įvaizdis yra komunikacijos priemonė, kuria pateikiama informacija apie save, daromas poveikis auditorijai. Moterims šiuo atveju tenka spręsti dilemą – įsilieti į kostiumuotųjų gretas ar pabrėžti moteriškąsias savybes.
“Mes nenorime matyti vyriškai atrodančių moterų politikių, mes norime matyti moteris politikes – savitas, kompetetingas, gebančias priimti svarbiausius valstybinius sprendimus, dailias, madingas, teigiančias savo moteriškumą (suprantama neperlenkiant), o ne beslepiančias jį”, - sakė profesorė.
Kaip pavyzdį V. Šidlauskienė mini Ukrainos ministrę pirmininkę Juliją Timošenko, nešiojančią supintas kasas bei dėvinčią garsiausių dizainerių rūbus, JAV Atstovų rūmų pirmininkę Nancy Pelosi su spalvingais Armani kostiumėliais, taip pat krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę, kuri, pasak mokslininkės, pastaruoju metu “pražydo”.
Pusiausvyros tarp moteriškumo ir dalykiškumo pavyzdžiu V. Šidlauskienė įvardija JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton, o legendinė Didžiosios Britanijos premjerė, “geležinė ledi” Margaret Teacher, pasak profesorės – puikiai derino vyriškuosius ir moteriškuosius bruožus: “Net užimdama aukštas pareigas M. Teatcher pati lygino sūnaus skalbinius ir nebijojo šio savo darbo viešai atskleisti. Tapatinimasis su eiliniais, paprastai piliečiais yra mėgiamas kaip savas, artimas”.