„Ar mes esame bendroje sferoje, matydami pelenais paverstą Čečėniją ir priverstą paklusti politiškai? Ar mes esame bendroje erdvėje su autoritarinėmis vyriausybėmis ir profesionaliais žudikais, siunčiamais į Londoną?“ – retoriškai klausė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
„Vakarai nesijautė prastai būdami tik pusė Europos“
Skaityti paskaitą europarlamentarą pakvietė Londono ekonomikos mokykloje (London School of Economics, LSE) veikiančios Baltijos šalių draugija ir Baltijos šalių vizijos grupė kartu su Lietuvos ambasada. Jos metu V. Landsbergis dalijosi mintimis apie Europos augimą ir nuosmukį, europiečių tapatybę, vertybes, santykius su Rusija.
Anot pirmojo faktinio Lietuvos vadovo, daliai Europos susivienyti XX a. padėjo tragiška patirtis: „Europiečiai suprato, kad bendras gyvenimas yra svarbesnis nei nuolatinė kova. Gyventi ir augti geriau, nei žudyti ir mirti.“
Po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Centrinė Europa buvo toliau okupuota Raudonosios armijos. XX a. viduryje atsitiko „kai kas svarbaus ir bjauraus“ – Teherano, Jaltos ir Potsdamo aukcionuose dalis Europos buvo parduota SSRS. Po to trys nugalėtojai administravo okupuotas Vokietijos zonas esą nesirūpindami, ką savo zonoje daro sovietai. Net koncentracijos stovyklas SSRS naudojo tiems patiems tikslams, kaip naciai, - inkorporavo jas į sovietinių gulagų tinklą.
O Kaliningrado gyventojai buvo palikti Stalino gailesčiui. Potsdamo konferencijoje apie juos nekalbėta – tik apie teritoriją, „lyg tai būtų dykuma“. Anot V. Landsbergio, čia vyko pirmas pokarinis etninis valymas, bet niekas jo nepastebėjo.
Tuo metu Vakaruose ėmė kilti nauja įtampos banga – dėl didelių kompanijų konkurencijos ir socialinės depresijos ši žemyno tapo nestabili bei pažeidžiama sovietų įtakos, todėl gimė mintis vienytis ir kurti transatlantinę saugumo struktūrą.
Tačiau ES idėja buvo daugiau nei skubus saugumo užtikrinimas. Jos krikštatėviams norėjosi kurti geresnę Europą moraline prasme nei ji buvo iki tol. Anot V. Landsbergio, pragmatizmas buvo tik priedas idealizmui įkvėpti, bet ne oponuoti, nors pelno siekėjai esą dažnai mėgino paimti viršų, tapti progreso valdytojais.
Apimti minčių apie taikų gyvenimą, bendradarbiavimą ir klestėjimą, spindinčio gerovės valstybės mito, vakariečiai „išdidžiai vadino save Europa“, nes atsižvelgti į nelaisvėje atsidūrusias tautas bei vadinti save puse Europos esą būtų buvę ne taip populiaru.
„Laisvoji Europa nesijautė prastai, būdama tik pusė Europos“, - tikino V. Landsbergis. Esą tik vos daugiau nei prieš du dešimtmečius vakariečiai atrado, kad „antra“ Europa gyva ir netgi reikalauja nepriklausomybės.
Didžiausiu Europos vienijimosi proveržiu jis pavadino dešimties pokomunistinių valstybių nuo Baltijos iki Juodosios jūros priėmimą 2004 m. ir 2007 m. Tačiau, europarlamentaro žodžiais, jau prasidėjo dar didesnis proveržis – Vakarų Balkanų šalių ėjimas ES link, Turkijos siekis tapti bloko nare, galima Ukrainos ir Gruzijos narystė ateityje.
Bijo „Gazprom“ sąjungos vietoj ES
„Europa kalba apie pamatinius principus, bet negali pasakyti „ne“. Kartais tai sakoma Kinijai, bet ne Rusijai“, - tvirtino V. Landsbergis. Propaguodama skaidrumą, Europa esą nesilaiko jo santykiuose su Kremliumi, dar daugiau – kartais net duoda jam patarimų.
Kaip sakė europarlamentaras, politikoje „draugai“ tampa „partneriais“, atsiranda tokie terminai kaip Partnerystė vardan taikos, Rytų partnerystė, strateginis partneris – lyg trokštamas draugas.
„ES dažnai vadina Rusiją strategine partnere energetikoje ir kovoje su terorizmu. Problema yra ta, kad šią partnerystę abi pusės supranta skirtingai, - pabrėžė signataras. – Vakarams tai yra bendradarbiavimas su abipuse nauda. Kaip anksčiau sovietams, taip dabar Rusijai tai yra ne kas kita, kaip azartinis žaidimas, sportas, kuriame reikia įveikti priešininką ir nugalėtojas pasiima viską, tik malonumas būna abipusis.“
Paklaustas, ar įmanomi sklandūs santykiai su Rusija, V. Landsbergis teigė, jog lietuviai „turi įtarimą, kad ji gali tapti demokratiška šalimi, tik ne pačioje artimiausioje ateityje“. Ši mintis esą verčia mus būti kantrius ir vengti konfliktų, kuriuos provokuoja pati Rusija. ES esą ne visada taip pat jautriai, kaip Lietuva, pajunta pavojų.
V. Landsbergis nuogąstavo, kad ES gali būti pakeista „Gazprom“ sąjunga. Su bloku besiribojanti Rusija jau seniai siekia būti svarbia Eurazijos regiono žaidėja.
Ji turi placdarmą ES viduje, gautą po Antrojo pasaulinio karo dėl nugalėtojų vakariečių silpnumo, - Kaliningrado sritį. „Eurazinis karinis imperializmas pačiame Rytų Europos viduryje buvo puiki pralaiminčių nugalėtojų dovana“, - teigė europarlamentaras.
Pasak jo, Rusija pralaimėjo ne tiek Šaltajame kare, kiek vėlesniame mėginime siekti demokratijos – ne demokratijos stoka ir žmonių gyvybės, o teritorijų praradimas šiai valstybei yra didžiausi nuostoliai. Ambicijas susigrąžinti prarastas teritorijas parodė pernykštis karinis konfliktas su Gruzija.
Saldžiausia Kremliaus svajonė, signataro teigimu, yra performuoti Vakarų demokratijas jas visiškai sugriaunant, priversti paklusti – tokia esą buvo Vladimiro Putino energetinė strategija. Tiesa, šiandien dėl užgriuvusios pasaulinės krizės šio plano įgyvendinimas kol kas atidedamas.
Siūlo meilę vietoj vartotojiškumo
Kaip pažymėjo V. Landsbergis, Bendrija su šiais iššūkiais susidūrė blogu metu, kai jai pačiai tenka kovoti su Europos dvasinės ir moralinės tapatybės silpnėjimu, prastėjančia demografine situacija.
Po euforijos, kurią sukėlė plėtra, ir šalto dušo, kai nebuvo pritarta ES Konstitucijai, Europos sąmonė esą grąžinama prie esminių klausimų – kas mes buvome ir esame, ar viskas iki šiol vyko teisingai, ar Europa pajėgi atsilaikyti prieš pasaulinius iššūkius. „Iškyla Hamleto klausimas – augti ar žlugti? Atsiprašau, kad turiu tai pasakyti, bet abu procesai vyko lygiagrečiai. Dabar išgyvename nuosmukį“, - tikino europarlamentaras.
Jis apgailestavo, kad viršų paėmė vartotojiškumas, tapęs vertingiausia ideologija tiek turtuoliams, tiek vargšams: „Kas yra žmogaus laimė? Dolce vita (itališkai „saldus gyvenimas“) – būti turtingam ir viskas? Tokio gyvenimo idėja panaši į vabzdžio gyvenimą, trunkantį vieną dieną, pilną malonumų ir nuotykių.“
Jau XVIII a. gyvenęs vienas iš JAV įkūrėjų Benjaminas Franklinas įspėjo, kas laukia gyvenančiųjų skolon. „Tą, kuris skolinasi, lydi vargas ir sielvartas“, - citavo V. Landsbergis istoriją apie vargšą Ričardą. „Nežinau, ar turtingasis Gordonas (Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas – DELFI) susipažinęs su vargšo Ričardo išmintimi, bet tai – įspėjimas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį“, - pridūrė jis.
Pasak europarlamentaro, dabartinis sunkmetis gali tapti puikia galimybe, tačiau esą reikia naujos filosofijos, paremtos meile – gyvenimui, gamtai, mylimajam, vaikams, kraštui, o ne vartojimu. „Vaikai pernelyg dažnai laikomi našta, o ne gyvenimo džiaugsmu ir esme“, - kalbėjo V. Landsbergis, apgailestaudamas dėl milijonų negimusių kūdikių, prastos demografinės situacijos, senstančių visuomenių ir kritikuodamas saldžias svajones apie imigraciją kaip išgelbėjimą.
Europarlamentaras piktinosi ir gamtos išnaudojimu bei tuo, kad žmonija nekreipia dėmesio į jos siunčiamus signalus: potvynius, taifūnus, naujas ligas, užterštas jūras ir vandenynus: „Kartais atrodo, jog gamta rengiasi savigynai, kad atsikratytų parazituojančių žmonių.“