Koks lietuviško tapatumo ir tautinių mažumų santykis, kaip tuo pačiu metu būti pasaulio piliečiu, lietuviu ir rusu, žydu, lenku, ukrainiečiu, su kuo šie žmonės tapatinasi, o kur kyla įtampa, kas lietuvių tapatybės modeliuose nepriimtina kitataučiams, ką sudėtinga padaryti savo savasties dalimi? Šiais klausimais antradienį buvo kalbama klubo „Tapatybės labirintai“ diskusijoje.
Skustagalviai grąžina prie sovietinio siaurumo
„Kartais atsiduriu ribinėse situacijoje, bandydamas išlaikyti žydiškumą, ieškodamas minioje veidų, kokie buvo mano giminėje. Dažniau jų randu Tel Avive ar Niujorke nei Vilniuje“, - atviravo Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Jis, gimęs ir augęs Kaune, sako iki šiol pasigendantis ikikarinio laikinosios sostinės orumo. Senelis čia turėjo viešbutį „Komercija“, politiko šeima buvo „iš Laisvės alėjos“, gyveno ikikariniame bute, kur stovėjo vienas kitas senas baldas, o name buvo įrengtas „Schindler“ liftas. E. Zingeris žavėjosi Kauno kitoniškumu, vakarietiškumu, kurio jis esą neprarado net sovietmečiu.
„Būdamas vaikas bandžiau atspėti, kas glūdi mano ikikarinio gyvenimo paslaptyje. Buvo du pasauliai – prabangus Kaunas ir žydiškas gyvenimas. Lyg Marsas ir Žemė. Marsas buvo su jidiš kalba, europietiška kultūra, o lietuviškai plotmei priklausė grįžusieji iš tremties“, - prisiminė E. Zingeris.
Politikas su broliu rašytoju Marku Zingeriu nuolat svarstydavo, kaip jų tėvai gyveno ikikariniame Kaune, ir „buvo pilni bandymų suprasti žydišką pasaulį“. Anot Seimo nario, lietuviškas bei žydiškas pasauliai buvo skirtingi ir vienas kito bijojo.
„Jaučiausi vienišas – nematydavau tokių veidų kaip mano giminės. Išeinu į gatvę ir negaliu suprasti, kokia nosis yra gerai, kokia – blogai, - kalbėjo parlamentaras. – Dažnai ateina liūdnumas, kai norisi pamatyti daugiau tokių veidų, kaip mano tėvas, dėdė iš Šilutės, pajusti namų šilumą – žydai vaikus apkabindavo kitaip nei lietuviai, mama, persisvėrusi per langą, kitaip šaukdavo sriubos. Žydai buvo tarytum italai šiaurėje. Tai įdomiau šiandien išgirsti, o ne skaičius – kad prieš karą čia gyveno 245 tūkst. žydų, 94 proc. žuvo., 1 proc. liko Lietuvoje, o 5 proc. išvažavo.“
Lituanistu tapusiam E. Zingeriui teko suvokti, kodėl lenkų poetas Adomas Mickevičius, vietos rusų, baltarusių kūryba „nėra mano“. „Man buvo lengviau peržengti visus barjerus“, - tikino parlamentaras.
Jis neslėpė, kad kalbėdamas jidiš tampa tarytum kitu žmogumi: „Kalbėdamas kita kalba lyg užsidedi skafandrą, lyg pereini į kitą pasaulį, kuris diktuoja savo taisykles. Su mumis gyveno tokia Janina, atvykusi iš kaimo. Ji lopšines dainuodavo savaip, mama – jidiš kalba. Skambėdavo dvi skirtingos lopšinės, buvo du skirtingi pasauliai.“
E. Zingeris prisiminė gyvenime patyręs nemalonių dalykų, susijusių su savo tautybe. Vaikystėje skambėjo Holokausto aidas, tarytum kabojo buvusios sovietų ir nacių, anot jo, violence (angl. prievartos, smurto) ženklai.
„Dabartinėje Lietuvoje jaučiuosi daug labiau namuose nei sovietinėje. Ar jaučiuosi namuose? Sunku atsakyti nemeluojant, - atviravo politikas. – Mes juk artėjame prie bendro vardiklio ne asimiliuodami, o ateidami su savo tapatybe ir ja praplėsdami žmonių supratimą. Kai gatvėje marširuoja Mindaugas Murza ir skustagalviai, reiškia, grįžtame prie siaurumo, kurį diktavo sovietai.“
Lietuvių kalbą atrado Maskvoje
Poetas, dramaturgas, vertėjas, žurnalistas Vitalijus Asovskij dar mažas su tėvais atvažiavo į Vilnių praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Pirmoje klasėje trečdalis vaikų esą buvo žydų tautybės, panašiai buvo ir vėliau. Dabar vilniečių tautinė sudėtis ir pats miestas gerokai pasikeitė.
„Rusų kalbą tada beveik visi mokėjo, visi suprasdavo, ar filmas dubliuotas lietuviškai, ar nedubliuotas. Rusų kalbos buvo žymiai daugiau. Aš viešose vietose kalbu ir rusiškai, ir lietuviškai. Negaliu pasakyti, kad kur nors gatvėje ar parduotuvėje būtų kilę nacionalinių problemų. Bet ideologinė atmosfera, noromis ar nenoromis, yra antirusiška, - kalbėjo V. Asovskij, tačiau šio savo įspūdžio detalizuoti nenorėjo.
Jis pacitavo rytietišką patarlę: „Kiek bekalbėsi apie chalvą, burnoje saldžiau netaps“ – esą kalbos, kad viskas, „kas eina iš tos pusės“, yra blogai, ne visada tampa realybe. Anksčiau propagandos vėjas pūtė į vieną pusę, po nepriklausomybės sprogimo visas apsisuko antraip – pasak V. Asovskij, tai yra „ne tik nepatogu, bet ir pavojinga“.
„Kaip aš jaučiuosi? Kartais pagalvoju, kas iš tiesų esu, - svarstė jis. – Negyvenau Rusijoje, nors gimiau Kaliningrade, Karaliaučiuje, – ten juk irgi lietuviškos žemės. Vėliau gyvenau Rygoje, beveik 50 metų – Vilniuje. Esu rusas, mano gimtoji kalba – rusų, bet jokios kraujo analizės to neparodys. Atsakyti, kas esi, žymiai sunkiau nei kartais iš šalies matyti. Kaip galiu pasakoti, kaip Rusijos žmonės žiūri į lietuvius, jei ten negyvenau?“
V. Asovskij tikino lietuviškai pradėjęs kalbėti jaunystėje pabuvęs Maskvoje: „Man pasidarė gėda, kad tiek laiko gyvenau Lietuvoje ir nemoku lietuviškai.“ Jis juokėsi, kad kartais įsėdęs į taksi visą kelią su taksistu prakalba lietuviškai ir tik tada išsiaiškina, jog abu yra rusai.
Lietuvių nekritikuojantį lenką skaudina pavadinimas „tuteišai“
Lenkų filologijos dėstytojas dr. Juzefas Šostakovskis prisipažino jaučiąs nuoskaudą girdėdamas, kai Vilniaus krašte gyvenantys lenkai ar baltarusiai žargoniškai pavadinami „tuteišais“: „Man skauda. Mano kalba man yra brangiausia, bet niekada nepasakysiu nieko bloga apie lietuvių kalbą. Jei žmogus pasako „kaldra“, nekritikuosiu.“
„Jei žmogus yra silpnesnis, geriau nekonfliktuoti. Aš, kaip tautinės mažumos atstovas, esu silpnesnis, bet jei gatvėje pamatau chuliganus, nusišypsau. Kartais mūsų silpnybė virsta stiprybe“, - kalbėjo jis.
Kitų tautų žmonėms esą sunku suprasti, kodėl lenkai myli „tą sakralinę vietą – Vilnių, Vilniaus kraštą“. Lietuva lenkams esanti mitologizuota šalis. Toks įvaizdis ateina iš lenkų romantizmo literatūros, kurioje buvo šlovinama praeitis, taigi ir bendra lietuvių bei lenkų valstybė. Kaip teigė J. Šostakovskis, abi tautos, gyvenusios greta viena kitos, išsiteko toje pačioje valstybėje.
Anot J. Šostakovskio, lenkų istorijos ir romantizmo literatūros ženklu pažymėti lenkai, net visą gyvenimą praleidę Lietuvoje, mirs lenkais.
Kartu J. Šostakovskis paaiškino, kodėl lenkai karštai tvirtina, kad A. Mickevičius yra jų poetas, nors lietuviai jį taip pat savinasi: „Jei koks nors rašytojas trejus metus gyveno pas lenkų karalių, vadinasi, jis yra lenkų rašytojas. Mes priimame visus, kurie rašė lenkų kalba ir apie Lenkiją.“
Tačiau filologas pažymėjo, kad „niekas taip nešlovino Lietuvos, kaip A. Mickevičius“, jo didieji kūriniai gimė mūsų šalyje, pavyzdžiui, Kaune buvo parašyta poema „Gražina“, poemos „Vėlinės“ II ir V dalys.
J. Šostakovskio tikinimu, Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ tekstas yra poemos „Ponas Tadas“ pirmų eilučių parafrazė: „Lietuva tėvyne mūsų“ – „Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“ (liet. „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“, pažodžiui – „Lietuva! Tėvyne mano! esi man lyg sveikata“).
Atsiremti į šį poetą siūlė ir E. Zingeris: „Neturime šimtų milijonų Nobelio premijos laureatų, bet turime A. Mickevičių. Franzas Kafka juk buvo čekų rašytojas, nors rašė vokiškai. Taip A. Mickevičius yra Lietuvos poetas.“
Vėliau parlamentaras paragino „išeiti iš etnografinių darželių“: „Pykstasi, kad A. Mickevičiaus pavardė parašyta lenkiškai. Tegul būna! Tegul jidiš parašo, jei reikia. Kiek galima tuose etnografiniuose narveliuose sėdėti? Kas svarbiausia – kalba ar idėja?“
Tautinių mažumų laidoms – podukros dalia
Mokytojas ir gidas Stepanas Luščevičius į Lietuvą iš Ukrainos atvyko jau suaugęs – 1972-aisiais. Su vos juntamu akcentu kalbantis ukrainietis tuomet nežinojo nė vieno lietuviško žodžio ir suko galvą, kaip reikės gyventi nemokant kalbos, nepažįstant mentaliteto.
„Sakydavo, kad jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje paklausi kelio rusiškai, būtinai parodys į priešingą pusę. Ačiū Dievui, man Lietuvoje niekada taip nebuvo, - juokėsi S. Luščevičius. – Tada santykiai buvo kitokie. Visi buvome tarybiniai žmonės, tarybinė tauta. Negalėjome pasireikšti kaip tautinė mažuma. Viskas atsirado tik Lietuvai tapus nepriklausoma. Nuo tada galime atvirai demonstruoti tautiškumą, savo tapatybę. Lietuva protingai elgėsi su tautinėmis mažumomis, o mes visada buvome už jos nepriklausomybę.“
S. Luščevičius džiaugėsi, kad per radiją ir televiziją transliuojamos laidelės ukrainiečiams, bet kartu apgailestavo, kad savaitinė televizijos laida trunka vos 15 min. ir rodoma daug kam nepatogiu metu – antradienį, 13 val.
Anksčiau šios laidelės kartu su kitomis tautinėms mažumoms skirtomis programomis buvo transliuojamos šeštadienį, vėliau – sekmadienį. Ukrainiečiams skirtą laidą perkėlus į antradienį, ji buvo kartojama per vieną ar kitą Lietuvos televizijos kanalą, dabar to nebeliko.
„Būdamas Lietuvos piliečiu, jos patriotu, noriu išsaugoti savyje nacionalinę tapatybę, nes dvasioje turiu ukrainietišką palikimą. Noriu, kad jis būtų su manimi“, - kalbėjo S. Luščevičius, spėdamas, esą kažkas išsigando, kad tautinių mažumų laidos kenkia lietuvybės puoselėjimui.
Jaunesni diskusijos klausytojai savo ruožtu tvirtino, kad XXI a. kalba tampa ne tokia svarbi. Pavyzdžiui, tautų katilu vadiname Londone klausia ne kas esi ar kokia kalba kalbi, o iš kur atvykai.