- Neseniai minėjome Gimtosios kalbos dieną. Prieš porą savaičių būrys signatarų, kultūros ir visuomenės veikėjų, nepatenkinti kalbininkų siūlymais dėl asmenvardžių vartojimo dokumentuose ir viešuose tekstuose, paragino Seimą atleisti iš pareigų jus ir jūsų pavaduotoją. Kuo nusidėjote lietuvių kalbai?
- Mes pačios net nežinome kuo. Tokios peticijos nuolatinės, vis pasirodo, tik iki šiol neturėjo tokio plataus masto kaip dabar. Anksčiau mes būdavome minimos periferiškai, tačiau šįkart viskas susisuko į du žmones – atrodo, kad VLKK – tai tik aš ir pavaduotoja.
Tačiau dalis pasirašiusiųjų peticiją yra patys dirbę VLKK ir tikrai žino, kaip ji veikia – viskas sprendžiama kolegialiai. Kaip VLKK nusprendžia, taip jai ir atstovaujame.
- Ar sutinkate su jums metamais kaltinimais?
- Peticijoje yra keistų kaltinimų. Pavyzdžiui, kad VLKK vadovybė neleidžia svarstyti visuomenės keliamų lietuvių kalbos vartosenos klausimų, ypač kiek tai susiję su svetimybių keitimu lietuviškais atitikmenimis. Tačiau dar iki mano tapimo VLKK pirmininke tie klausimai svarstyti „n“ kartų. Minėti svarstymai nieko nedavė, laikraščiuose pasirodydavo tai vienos, tai kitos pusės argumentai. Tokie žaidimai vyko ilgai. Kaip reaguodamas į peticiją „Šiaurės Atėnuose“ rašo Laimontas Jonušys, jiems jau atsibodę rašyti tą patį per tą patį. Tačiau kariaujančiai grupei dar neatsibodo.
Jie sako, kad VLKK neleidžia svarstyti, tačiau mums ramu – turime tai paneigiančius protokolus.
- Peticijos autoriai VLKK ypač kritikuoja už tai, kad ši nesipriešina siūlymui dokumentuose vardus ir pavardes leisti rašyti ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis. Taip pavardėse atsirastų raidės q, w ir x.
- Tai - tautinių mažumų pavardžių rašymo jų rašmenimis problema. Čia ypač vertinga profesoriaus Alberto Rosino nuomonė, nes jam vadovaujant VLKK 2005 m. dėl pavardžių kilo debatai. A. Rosinas sakė, kad anuomet reikėjo užimti gynybinę poziciją – VLKK suprato, kad tai – tik politinis dalykas.
Lingvistinio argumento šiuo klausimu jis sakė nematantis – nemanantis, kad lotyniškus rašmenis vartojančių kalbų pavardes ir vardus nereikėtų leisti rašyti žmogaus gimtąja kalba. Anot jo, tai - ne kalbinis, o teisinis ir politinis dalykas. Dėl to VLKK atsisakė daugiau šį klausimą spręsti.
Susirinkusi nauja komisija vėl klausė, ką daryti. Ir vėl pasakė, kad turi būti politinis sprendimas.
- Kodėl VLKK pasisako už originalią pavardžių rašybą?
- Štai neseniai gavome labai piktą laišką iš Airijos. Lietuvė ištekėjusi už airio, jos pavardėje – dviguba v. Jai Lietuvoje dokumentus perrašė su vienguba v, tad pasikeitė pavardės tarimas. Tas žmogus dirba teisininku Airijos Teisingumo ministerijoje, tad surašė, kokias jo teises pažeidžiame.
Žinau daugybę panašių istorijų. Štai viena moteris mirus vyrui dėl pavardžių skirtumų negalėjo įrodyti buvusi jo žmona ir liko be nieko. Man labai gaila tų moterų, nukenčiančių dėl pavardės perrašymo lietuviškai.
Tokius dalykus siunčiame į Seimą ir sakome: turi spręsti Seimas. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tas problemas irgi žino iki skausmo. Įstatyme gynėme, kad reikia kažką daryti su tomis moterimis – negalime prarasti žmonių, liepti atsisakyti pilietybės. Nors iš kritikų pusės būna pasvarstymų, kam jos teka, arba, kad galima atsisakyti pilietybės.
- Kada kilo diskusijos dėl pavardžių rašybos?
- Dėl to diskusijos verda jau antras šimtas metų. Diskusija prasidėjo, kai imta šnekėti apie rašybą, pradėta leisti laikraščius. Peticiją rengusios grupės „arkliukas“ buvo Jonas Jablonskis. Tačiau pasirodė, kad J. Jablonskis, iš pradžių manęs, kad pavardes reikia rašyti adaptuotai, vėliau pats tiek perėjo prie originalo, kad į gyvenimo pabaigą „Raštuose“ savo mokytojus rašė rusiškais rašmenimis. Jis net kirilica ėmė rašyti.
Tačiau svarstant Seime tai jiems nebuvo argumentas. Kalbininkas Pranas Skardžius irgi taip darė. Tiek jo, tiek Antano Salio „Raštuose“ aiškiai matyti pavardės originalo kalba. Pavardės rašomos originalo kalba net 1938 m. išleistame pirmajame „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“.
Tarpukariu irgi buvo įvairių nuomonių. Po karo 1961 m. įkurta Kalbos komisija buvo tris kartus išvaikyta - nes nesusitarė, kaip rašyti pavardes. Kiek yra VLKK buvę žymių kalbininkų - visi laikėsi originalo pozicijos. Sprendimas pereiti prie originalo priimtas ir 1984 m. Šį sprendimą užprotestavo CK, tačiau 1986 m. užsispyrę kalbininkai tą patį pakartojo – reikia rašyti originalo kalba. Mes turime protokolus.
Įdomiausia, kad tais metais komisijos sekretoriumi buvo kalbininkas Arnoldas Piročkinas. Jis pats tam neprieštaravęs – surašęs protokolą savo ranka. Kalbos komisijos narys tuomet buvo ir Justinas Marcinkevičius – vienas iš dabar besipriešinančių. 1997 m. dar kartą patvirtinant nutarimą VLKK vadovavo profesorius Vitas Labutis.
Problema tarsi seniai išspręsta ir tarsi seniai yra tų, kurie už, ir kurie prieš. Tik keista, kad jie tada nieko nedarė, o dabar staiga nori padaryti.
Mums ramu – žinome, kodėl VLKK to nesvarsto. Komisijos keičiasi, tačiau sprendimai nesikeičia. Tai jau ne filologija, tai – dokumentai. Labai svarbu, kaip piliečiai jausis, kokios bus jų pavardės, kokios bus to pasekmės.
- Tačiau oponentai sako, kad leisdami rašyti originalo kalba, kišatės į kalbos sistemą, griaunate lietuvių kalbą – konstitucinę vertybę.
- Tai nėra kišimasis – galiu pasakyti vyresnių profesorių nuomonę. Jie argumentuoja, kad ir prekės ženklai rašomi su įvairiausia diakritika. Ir Lietuvių kalbos instituto profesorė pasakė, kad pavardės nėra kalbos sistemos dalis. Pavardės – už kalbos sistemos dalių. Kalbininkas čia kištis negali – tik patarti.
Komisija – ne aš ir ne pavaduotoja, o profesoriai - nemato jokios bėdos, jokio pavojaus kalbai, jei bus užrašyta žmogaus tapatybė. Juk net supykstame, kai pavardę kas sukirčiuoja kitaip, o nesupykstame, kai perrašo.
- Kaip į peticiją reagavo VLKK nariai?
- Iš pradžių lyg ir buvo kilęs klausimas į peticiją atsakyti peticija. Bet po to kilo mintis nereaguoti. Pirmiausia – tai ne pirma peticija – tik tiek, kad inicijuoja Seimo narys. VLKK nusprendė surašyti į protokolą savo nuomones ir nusiųsti komitetui. Tiesa, VLKK nariai supyko dėl peticijos kalbos – ten yra kalbos klaidelių, kalba „makaroninė“.
- Kiek, Jūsų manymu, dar tęsis antrą šimtmetį besitęsiančios diskusijos, ar bus rastas sutarimas, o gal tai ir liks nuolatinių ginčų objektu?
Bijau, kad taip. Reikšti nuomonę, protestuoti - galima. Nuomonės išakyti neuždrausta, tik gaila, kad už nuomonę gali gauti per galvą.