Jūsų dėmesiui - psichoterapeuto Olego Lapino nuomonė apie Lukiškių aikštės projektus. (Balsuoti už labiausiai patikusį Lukiškių aikštės projektą galite čia).
- Viena iš architektūrinio konkurso užduočių buvo sukurti simbolį „Laisvė“. Kaip laisvę rekreacinėje – memorealinėje miesto erdvėje suprantate Jūs?
- Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti žodį „laisvė“. Jeigu kalbame apie realią laisvę, tuomet pagrindine užduotimi turėtų būti žmogus – t.y. sukurtoje erdvėje žmogus turėtų jaustis ir reikštis laisvai. Esu tikras, kad architektai puikiai žino, kaip tai pasiekti. Aikštė turi būti demokratiška - t.y. panaši į Hide parką Londone ar Centrinį parką Niujorke. Vilniuje panaši erdvė yra Sereikiškių parkas.
Yra ir kitas laisvės suvokimas. Laisvė - kaip simbolis, kaip paminklas, memorialas. Tai – negyva laisvė. Jos žmogus nejaus. Laisvę šia prasme galima „įdėti“ į bet kokią koncepciją, bet ar ji bus jauki vilniečiams?
- Ar įmanoma nuspėti, kaip, įgyvendinus vieną iš septynių atrinktų projektų, aikštėje jausis žmogus?
Jeigu kalbėti konkrečiai apie žmogų, tai suprantama, kad visiškai tuščia aikštė niekada nebuvo ir nebus jauki žmogui. Jaukumą padeda sukurti žolė, medžiai, dirbtiniai gamtiniai landšaftai. Tokiose erdvėse ant suolelių mielai sėdi vyresni žmonės, po medžiais, ant žolės ilsisi jaunimas.
Taip pat svarbu aikštėje žmonėms sukurti bent šiek tiek privačios erdvės. To reikalauja žmogaus teritorinis poreikis. Kai kuriuose iš projektų jau pastebėjau, kad apie tai pagalvota: numatyti medeliai, kauburėliai, krūmai, padedantys aikštę tarsi suskaidyti į atskiras erdves.
Beje, Vilniuje visuomet kyla problema, kur mieste, gryname ore atsisėsti - suoliukų būdavo visada per mažai. Net jei kažkam ir atrodydavo, kad jų yra per daug, jų vis tiek visuomet trūkdavo. Pavyzdžiui, Vilniaus Sereikiškių parke visi suoliukai vasaros metu būna užimti, nes jų yra mažiau negu reikia. Todėl jeigu Lukiškių aikštėje dar atsirastų ir vietų, kur būtų galima atsisėsti, aikštė tikrai būtų pritaikyta žmogui. Laisvė čia reikštų laisvę jaustis savo teritorijoje ir laisvę jaustis gerai.
- Kaip vertinate pateiktus projektus? Ar autoriai, Jūsų nuomone, atsižvelgė į žmonių poreikius; kurdami galvojo, kaip jų projektuojamoje erdvėje jausis žmogus?
- Keliuose projektuose matyti, kad pagalvota apie tai, kaip kuriamoje erdvėje jausis žmogus. Vienas tokių – ši žalia dauba (UAB „Dviejų grupė“ projektas „Drobulė“ – DELFI). Sukuriama erdvė tarsi nurodo, kad mes aikštėje esame laisvi daryti tai, ką norime. Nesukuriami jokie apribojimai: čia žmonės gali kalbėtis, gulėti ar rengti mitingus, tačiau čia trūksta mažų privačių erdvių.
Taip pat kyla klausimas, ar ši dauba nevirs didele bala? Dabar atrodo, kad šis projektas kiek nutolęs nuo Lietuvos klimato sąlygų. Erdvė tikrai atrodo jauki, tik, manau, kad ji bus tinkama tik tuomet, kai bus sausa. Jei vertinti pačią daubos idėją, tai noriu pastebėti, kad jaunų žmonių mėgiamos erdvės dažniausiai yra kalvos ir kalneliai. Pavyzdžiui, Vilniaus Barbakano kalnas: ten yra ir kur atsisėsti, ir visas Vilnius matosi. Duobėje yra gerai pasislėpti nuo karščio. Pavyzdžiui, pajūryje, bet jokiu būdu ne Vilniaus mieste.
Privačių erdvių klausimą, mano nuomone, puikiai išsprendžia kitas projektas, (Rolando Paleko ARCH studijos ir Tado Gutausko projektas „Kelias“ - DELFI) kuriame numatyti landšaftiniai elementai, kalvelės, krūmeliai suteikia galimybę žmogui būnant aikštėje šiek tiek atsiriboti nuo kitų, taip pat aikštėje esančių žmonių. Tokioje aikštėje tikrai rinksis paplepėti studentės, joje bus geriamos sultys iš mažų pakelių, mamos vaikus maitins jogurtais ir varškės sūreliais. Visa tai šioje aikštėje vyks dėka to, kad sukuriamos atskiros, mažos privačios erdvės.
Šio projekto autoriai numatė skulptūrą tarsi sieną. Nemanau, kad siena yra geras sprendimas. Siena mums asocijuojasi su „pastatyti prie sienos“, „atsiriboti“. Turint galvoje tai, kad paskutiniuosius penkis metus Lukiškių a. buvo sandėlis, tai skulptūra - siena asocijuosis su dar vienu sandėliu ar dar vienomis statyboms. Be abejo, į šią sieną, simbolizuojančią „Baltijos kelią“, „įdėta“ koncepcija, tačiau ji tikrai ištirps paprasto žmogaus sąmonėje. Kadangi žmonės jau priprato, jog Lukiškių aikštė visada buvo siena, už kurios stūksojo plytos, tai atsiradusi nauja siena, tik šįkart jau skulptūra, didelio skirtumo emociškai neturėtų sukelti. Žinoma, išskyrus vieną kitą meno žinovą, kuris gali tai suprasti ir iš tolo pasigrožėti.
- Ką manote apie tuos projektus, kuriuose dominuoja skulptūra?
- Vieno iš projekto autorių pasirinktas memorialas, įamžinantis laisvę. Tai – simbolis, paminklas laisvei (UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ projektas „Laisvės spindulys“ - DELFI). Ši skulptūra neatrodo jaukiai, nes ji – aštri smailė. Aštrūs kampai yra agresyvus ženklas. Tiesa pasakius, nepažįstu žmonių, kuriems teigiamos emocijos kiltų žiūrint į aštrius daiktus. Manau, kad pirmiausia tokius daiktus žmonės suvokia kaip agresijos simbolį; žmonėms kyla agresyvūs impulsai, kurių tikrai nereikėtų stimuliuoti ir žadinti papildomai.
Kitas svarbus aspektas – monumentalizmas ir skulptūros dydis, verčiantis žmones jaustis mažais. Paprastai tokių skulptūrų poreikis atsiranda totalitarinėse valstybėse, kur siekiama žmogų pastatyti į pačią apačią prie grandiozinio monumento ar konstrukcijos. Natūralu, kad žmogus niekada nesijaus gerai šalia didžiulių konstrukcijų. Jos tenkina daugiau valdovų poreikius.
Didelis ir dar vienas moderinistinis monumentas (arch. J. Anuškevičiaus, U. Krušinskienės, R. Puzino, V. Izokaičio projektas - DELFI). Matyti, kad projekto autoriai daug investuoja į formą ir eleganciją. Tai – tarsi menas, iškeltas į gatvę. Jei tai tik meno kūrinys, tai taip – tikrai verta dėmesio, bet jei kalbėtume apie gyvenimą mieste, tai šiame projekte trūksta dėmesio žmogui. Atrodo, kad visas projektas tarnauja tik kompozicijai. Čia gražu žiūrėti, bet nejauku būti, todėl žmonės šią aikštę tiesiog praeitų. Taip, kaip praeina, pavyzdžiui, Seimo rūmus. Žmonės visada stengiasi kuo skubiau praeiti nejaukias erdves, net jei ten ir stovi labai gražios skulptūros. Ryškios simetrijos taip pat kelia klausimų, ar čia norėsis ir bus galima leisti laiką. Mano nuomone, simetrijos šiame projekte per daug. Be to, ji man neatrodo šiuolaikiška.
Kito projekto aikštė labai iškilminga; turėtų gražiai atrodyti iš viršaus (K. Antanėlio, D. Regelskio, V. E. Čekanausko projektas - DELFI), bet ji nejauki. Įgyvendinus šį projektą Vilniuje atsirastų dar viena vieta, primenanti nežinomo kareivio kapą Minske ir kitus Sovietmečio laikų monumentus. Toks pasirinkimas gal ir buvo teisingas, kuomet pagrindinį dėmesį reikėjo skirti karo aukoms, kareiviams, veteranams... Be to, visi projekto autorių pasirinkti skulptūros simboliai susiję su mirtimi. Nejaugi lietuviams norisi dar labiau sustiprinti mirtį, kad žmonės dar daugiau apie ją galvotų? Mano manymu, tai per žiauru. Nematau prasmės amžinti kančią ar mirtį.
- Jei sprendimą reikėtų priimti Jums, kurį iš projektų Jūs, kaip vilnietis, pasirinktumėte?
- Man, kaip vilniečiui, maloniausia laiką leisti būtų ten, kur jauku: daug žolės, medžių, todėl rinkčiausi „Baltijos kelio“ projektą. Tik be sienos, nes nemanau, kad ji papuoš Vilnių. Optimaliausias sprendimas būtų tarpinis variantas tarp „Baltos drobulės“ ir „Baltijos kelio“. Manau, kad tokia aikštė būtų puiki dovana žmonėms.