Juozas Rimkus, Kelmės r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas. Dėl ateities didelių baimių tikrai neturime. Žemdirbių veidai kiek rūškanoti, nes atsiranda mokesčių, bet tai- trumpalaikiai šešėliai. Baimės ir emocijos viršų imti pradeda tuomet, kai žmonėms trūksta informacijos. Mes nuo pat pirmųjų naujosios Vyriausybės žingsnių ėmėme aiškinti savo žemdirbiams kas ir kaip, į susirinkimus kvietėme tais klausimais daugiau galinčius pasakyti specialistus. Mūsų žmonės šiandien nebesako, kad nereikia mokėti mokesčių. Jie supranta, kad tai- ir jų senatvė, ir gydymas...
Manau, kiekvienas, kuris turi informacijos, ras išeitį iš padėties ir toliau ūkininkaus. Man kelia nerimą tik patys politikai, Seime kuriantys visokias opozicijas ir visą kaltę už pasaulinę krizę verčią valdantiesiems. Jiems siūlyčiau pasižiūrėti filmuką apie Mauglį. Jame rodoma, kaip sausros metu prie upelio sueina ir kiškiai, ir liūtai, nes jie supranta, jog tik šitaip galima visiems išgyventi. Šiuo metu visą pasaulį ištiko „sausra“, ir tik darniai sutardami ją sėkmingai įveiksime.
Vytautas Jurkevičius, pensininkas (Gelvonai, Širvintų r.). Esu gimęs karo metais. Mano vaikystė prabėgo nepriteklių, kolchozų kūrimo, trėmimų laikais. Tai buvo baisus metas. Dabartinės krizės nepalyginsi su tais išbandymais, kuriuos Lietuvos žmonėms teko išgyventi prieš 50-60 metų. Krizė yra laikina, ji tikrai praeis, ūkis vėl atsities. Mums, pensininkams, dabar lengviau. Gauname kad ir nedidelės, bet stabilias pensijas.
Sunkiau jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, pasiėmusioms dideles paskolas. Jei tokioje šeimoje kuris nors netenka darbo – verstis labai sunku. Aš viliuosi, kad mūsų valdžia pagaliau sumažins beatodairišką ir dažnai neapgalvotą diržų veržimą, suteiks daugiau galimybių žmonėms užsiimti smulkiuoju verslu.
Pavyzdžiui, neprotinga buvo idėja būtent dabar įvesti kasos aparatus turgaus prekeiviams ( kasos aparatai turgaus prekeiviams nebuvo įvesti – DELFI ) ar kištis į patentininkų veiklą. Valdžia turi tokius žmones ne papildomai apsunkinti, bet skatinti dirbti. Vyriausybė turėtų džiaugtis, kad žmonės dirba, kažkaip išsilaiko, o ne stoja į eilę prie darbo biržos.
Kęstutis Svidras, kooperatyvo direktorius (Pasvalys). Susispaudėme kiek įmanoma, mažiname išlaidas. Turime grūdų, kuriuos tieksime šalia statomai bioetanolio gamyklai. Ji turėtų pradėti veikti šį rudenį. Ir sunkmečiu ūkininkai augins javus. Jau dabar jie klausinėja, ar pirksime grūdus. Pavasarį bus geriau matyti, kokia kryptimi viskas juda.
Vida Dambrauskienė, kultūros namų vedėja (Čiobiškis, Širvintų r.). Aš asmeniškai didelių sunkumų dėl prasidėjusios krizės iki šiol nepajutau. Tačiau aplinkui nuotaikos nekokios. Sūnus, dirbantis statybose, turėjo kelioms savaitėms išeiti atostogų. Vis dėlto esu kupina vilties, kad ši krizė ilgai neužsitęs, kad tą netikėtai atsiradusią duobę peršoksim. Labiausiai mane džiugina ir teikia vilties tai, kad žmonės į kultūros namus skuba kaip ir anksčiau, kad neiširo ansambliai, kad miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojai ir toliau dainuoja, šoka. Niekas nepasakė: „Žinai, dabar neturiu pinigų, nuotaika bloga, tai ir negrosiu, ir nedainuosiu.“
Jonas Novogreckis, Šiaulių rajono vicemeras. Aš manau, jog situacija keisis į gera. Visos krizės praeina, turės praeiti ir šita. Aš tikiu, kad tai, kas įrašyta į antikrizinį planą, bus įgyvendinta. Didžiausią nerimą man kelia neapykantą, masinę psichozę kurstančios jėgos, jos atskleidžia ir valdančiųjų viešųjų ryšių spragas, kai pirma padaroma, o paskui bandoma žmonėms išaiškinti. Esu šiek tiek nusivylęs mūsų žemdirbiais. Kai turgaus prekeiviai pakėlė triukšmą dėl naujosios tvarkos, mūsų žemdirbiai, maniau, stos kitoje barikadų pusėje, išeis piketuoti prieš šios tvarkos bijančius prekeivius. Bet žemdirbiai pratylėjo, nors būtent jų interesus gynė įstatymų naujovės, buvo siekiama, kad Lietuvos ūkininko, o ne Lenkijos produkcija pirmiausia atsidurtų ant prekystalių.
Vladas Trakimavičius, vidurinės mokyklos direktorius (Musninkai, Širvintų r.). Kadaise Romos imperatorius Neronas turėjo pasirašyti nuosprendį. Tada jis pasakė: „Geriau aš būčiau neraštingas.“ Šį posakį prisiminiau dabar, kai daug kur įsisiūbavo etatų mažinimas, ir vadovams tenka atleisti žmones ne dėl to, kad jie blogai dirba, o dėl to, kad ištuštėjo iždas. Aš, kaip mokyklos direktorius, labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti visą kolektyvą, neteko atleisti nė vieno žmogaus. Ir viliuosi, kad neteks priimti tokių sprendimų. Mokytojai dabar uždirba palyginti neblogai, bet tenka mažinti pagalbinių darbuotojų atlyginimus. Jei pavyks išsaugoti visus žmones ir vėl atsitiesti – aš būsiu laimingas. Juk vos atkūrę nepriklausomybę išgyvenome ir blokados laikus. Tada buvo dar sunkiau nei dabar.
Viktorija Mitkevičiūtė, emigrantė, gyvenanti Anglijoje. Vyresnio amžiaus žmonės sako, jog jaunystė tuo ir žavi, kad jos negąsdina jokie sunkumai, ji visada optimistiškai žvelgia į ateitį. Tad ir aš manau, jog viskas bus gerai. Aš tikiu, kad Lietuva išsikapstys iš visų bėdų. Tikiu, kad jai vėl prireiks mano jaunų rankų ir mano Vilniaus universitete įgytų žinių. Aš svetur visam laikui likti neketinu, aš grįšiu namo.
O tiems, kurie dėl visų šalį užgriuvusių negandų kaltina savąją valdžią, noriu pasakyti, kad ir kitur nė kiek ne geriau. Ir Anglijoje katastrofiškai nuvertėjo svaras, ir čia mažinami atlyginimai, atleidinėjami darbuotojai, auga bedarbių skaičius. Visur duonelė yra su pluta, o kepti karveliai niekur neskraido. Tik savoj šaly saulė skaisčiau šviečia.
Danutė Kirstukienė, Rokiškio r. Kavoliškio bendruomenės pirmininkė. Mes, šalies pakraštyje esantieji, ir anksčiau nelengvai gyvenome. Svarbiausia, kad turėtume darbo. Štai mūsų gyvenvietėje įsikūrusi medienos įmonė darbuotojus mėnesiui buvo išleidusi nemokamų atostogų, tačiau jie vėl sugrįžo ir dirba. Dabar vienas pagrindinių kavoliškiečių rūpesčių – pabrangęs mokestis už dujas.
Žmonės pastebimai taupo ir elektrą: mažiau šviesų languose dega anksti ryte ir vakare. Blogiausia tai, kad gal pernelyg niūriai kalbama apie dabartį ir perspektyvą, tai žmones psichologiškai prastai veikia. Mūsų valdžia nelinkusi bendrauti su gyventojais, nors jie turi protingų pasiūlymų. Jeigu ir Seimas, ir Vyriausybė nesitars su žmonėmis, bus tik blogiau.
Laisvūnas Valikonis, ūkininkas (Krekenava, Panevėžio r.). Šiuo sunkiu metu atsiremti galiu tik į save, savo artimuosius ir ūkyje dirbančius žmones. Nedrįstu jokių vilčių dėti į Vyriausybę. Ieškome vidinių rezervų, kur galime sutaupyti, ir sutaupysime. Turime išgyventi. Manau, netapsime socialinės paramos gavėjais. Po nuosmukio turi ateiti pakilimas. Lengviau išgyvensime, jei susitelksime, įsiklausysime vieni į kitus. Deja, bus tokių, kurie uždarys ūkius.