Tautos prisikėlimo partijos (TPP) lyderis, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ilgą laiką bandęs išlaikyti įtampą nesakydamas nei „taip“, nei „ne“ apie ketinimus dalyvauti pavasarį vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose, pagaliau prabilo. Praėjusios savaitės pabaigoje vienoje televizijos laidų jis prisipažino ketinantis kelti savo kandidatūrą į Lietuvos prezidento postą. Tam esą jį skatina ir partijos bendražygiai.
Tačiau A. Valinsko viltys tapti šalies vadovu, puoselėtos nuo pat TPP įkūrimo pradžios, gali sudužti. Iki šiol didelę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui turinti grupė, kartais vadinama „klanu“, kartais „valstybininkais“, akivaizdžiai nusivylė savo eiliniu statytiniu.
Naujasis grupės planas savo akiplėšiškumu gali pranokti visus iki šiol jų brandintus ir įgyvendintus sumanymus. Politikos kuluaruose vis garsiau girdisi svarstymai, kad, nusivylus A. Valinsku, valstybės įtakotojų akys vis labiau krypsta į pirmuoju faktiniu valstybės vadovu buvusį signatarą, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demoktratų (TS-LKD) garbės pirmininką Vytautą Landsbergį.
Masalas garbiam politikui buvo užmestas prieš savaitę publikuotame Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktoriaus Raimundo Lopatos ir istoriko Alfredo Bumblausko komentare. Pastaruoju metu daugiau laiko Europos Parlamente nei Lietuvoje praleidžiantis politikas, jį, regis, prarijo.
Eilinis projektas
Politinė A. Valinsko žvaigždė ryškiai ir netikėtai blykstelėjo 2008 metų pavasarį. Prieš tai beveik metus politiniuose sluoksniuose virė diskusijos, kad įtaką šalyje prarandantys valstybininkai, priversti apriboti savo planus po iki šiol neišaiškintos saugumo karininko Vytauto Pociūno mįslingos žūties Baltarusijoje 2006-ųjų rugpjūtį ir po to užvirusio vadinamojo Valstybės saugumo departamento skandalo, į areną išleis naują organizaciją.
Prognozės išsipildė: iki tol šou versle žibėjęs A.Valinskas 2008-ųjų pavasarį paskelbė kuriantis „žvaigždžių“ partiją ir ketinantis šturmuoti Seimą. Daugelis iki šiol prisimena A. Valinsko garsiai skambėjusius patikinimus, kad už jo partijos, vietoj rinkimų programos pateikusios tik nevykusią Dekalogo kopiją, nestovi jokia jėga.
Nepaisant to, TPP ilgą laiką sieta su plačiu įtakos jėgų spektru: nuo vadinamojo „Vilniaus prekybos“ dešimtuko, siekiančio išsaugoti neseniai užsiimtas pozicijas šalies energetikos sektoriuje, iki Socialdemokratų partijos, išgyvenančios akivaizdžią krizę po nesėkme pasibaigusių aštuonerių valdymo metų.
Deja, tik nedaugelis 2008-ųjų pavasarį, steigiant TPP, įžvelgė galimybę, kad naujoji politinė organizacija programuota daugiau ne Seimo, bet prezidento rinkimams. Pro akis prasprūdo ar buvo kitaip įvertinta viena iš pagrindinių detalių, galinti įminti A. Valinsko organizacijos kūrimo tikslus ir aplinkybes.
Apie ką kalbėjo V. Adamkus
Praėjusių metų balandžio 4-ąją prezidentas Valdas Adamkius gana netikėtai prabilo įsivaizduojantis galimą savo įpėdinį. Pasak dabartinio šalies vadovo, tai yra iki šiol politikoje nedalyvavęs, tačiau Lietuvoje gyvenantis asmuo – ir gerokai už jį patį jaunesnis. Apžvalgininkai nedelsdami šalies vadovo samprotavimus pritaikė vienam asmeniui – finansų analitikui Gitanui Nausėdai, nešykštinčiam savo įžvalgų nei prezidentūros, nei Vyriausybės (kas jai bevadovautų) žmonėms.
Prezidentas netrukus ėmė kratytis bet kokių sąsajų, pareikšdamas kalbėjęs ne apie konkretų asmenį, o ir G. Nausėda skeptiškai įvertino kalbas apie jo kandidatatvimą. Tačiau tą pačią dieną, kaip ir prezidento įžvalgos, nuskambėjo kita žinia, kurios tuo metu su šalies vadovo samprotavimais nesiejo niekas.
Vienas iš šou verslo ryklių, A. Valinsko bičiuliu vadinamas Jogaila Morkūnas, kaip žinia, pagarsėjęs ir itin gerais santykiais su 2004-aisiais V. Adamkui pergalę neeiliniuose prezidento rinkimuose užtikrinusia komanda, „netyčia“ prasitarė apie „žvaigždžių“ ketinimus burtis į partiją.
Tai, kad prezidentūra itin atidžiai šefavo naujosios organizacijos gimimą bei jos lyderio A. Valinsko veiklą, rodo ir kitas faktas. Šalies vadovo komanda, itin retai pasirodanti net didžiausių partijų suvažiavimuose, pasiuntė savo atstovą į praėjusių metų gegužę vykusį TPP steigiamąjį suvažiavimą. Naujosios partijos gimimą akivaizdžiai stebėjo prezidentūros vidaus politikos grupės patarėjas Mindaugas Kluonis – TSPMI doktorantas, besispecializuojantis vyriausybių stabilumo ir nestabilumo problematikoje.
Apie prezidentūrą besibūriuojantys asmenys ne tik tapo naujosios partijos „pribuvėjais“. Netrukus po jos įsteigimo žiniasklaidoje paskelbta infomacija, kad kuriant TPP, kurios struktūra iki šiol primena ne politinę organizciją (joje, be partijos pirmininko, sprendimus priima dar septynių žmonių taryba ir neįvardijami ekspertai, ilgą laiką nebuvo skyrių ir kt.), bet vieno asmens rinkimų štabą, patarimų nešykštėjo itin glaudžiai su vadinamaisiais „valstybininkais“ siejamas buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris bei TSPMI vadovas R. Lopata, ir dabar pavadinamas pilkuoju prezidentūros kardinolu.
Pražudė arogancija?
Tai, kad vadinamieji valstybininkai jau ne pirmą kartą kuria šalies vadovo parinkimo strategijas – vieša paslaptis. Kadaise šių veikėjų akiratyje buvo atsidūręs ir tuo metu dar konservatoriams priklausęs Rolandas Paksas, vėliau, neįtikęs šeimininkams, tapęs apkaltos taikiniu, ir tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, dėl tų pačių priežasčių išmestas iš posto.
A. Valinskas, į kurį, kaip teigiama, dėta taip pat daug vilčių, jas sužlugdyti sugebėjo kur kas greičiau nei pirmtakai. Kelis mėnesius pasidžiaugęs aukštomis pozicijomis reitingų lentelėse, šiuo metu jis tapo vienu nemėgstamiausių politikų, o jo partija, jei rinkimai į Seimą vyktų dabar, neperžengtų numatyto 5 proc. barjero. Vis dėlto, kaip teigiama, įtakos žaidėjai A. Valinsko iki galo dar nenurašė. Jam esą nebus trukdoma dalyvauti prezidento rinkimuose, o įvykus stebuklui ir šou žvaigždei laimėjus – skubama pasinaudoti jo sėkme.
Kaip nuskambėjo vienoje televizijos laidoje, A. Valinskui, jei jis dalyvautų prezidento rinkimuose, siūloma pasinaudoti anksčiau parengtu scenarijumi. Partijai iškėlus jo kandidatūrą, palaukti maždaug mėnesį, o paskui atsistatydinti iš Seimo pirmininko posto, taip esą protestuojant prieš koalicijos partnerių nevykdomus rinkimų pažadus. Prieš pat rinkimus A. Valinskas turėtų pasitraukti ir iš Seimo – taip atsiribodamas nuo partinės nomenklatūros ir įsipareigodamas asmeniškai tarnauti Lietuvos žmonėms.
Ar Lietuvos piliečiai pasiduos tokioms vilionėms – abejotina, tuo labiau, kad įtakos žaidėjai ruošia dar vieną siurprizą. Gali būti – V. Landsbergio asmenyje.
Žvilgsniai – į dešinę
Kaip žinia, konservatorių partijos kūrėjas, garbės pirmininkas V. Landsbergis jau kuris laikas jaučiasi saviškių nepelnytai ignoruojamas. Vos prieš mėnesį vienam dienraščiui politikas pasiguodė nebesąs tas žmogus partijoje, nuo kurio nuomonės priklausytų prendimai.
Žibalo į ugnį įpylė ir dabartinis TS-LKD vadovas, premjeras Andrius Kubilius. Neseniai jis rėžė, kad V. Landsbergis savo patirtį geriausiai panaudoti gali ir toliau dirbdamas Briuselyje. Po Seimo rinkimų A. Kubilius partijos patriarchui iškrėtė dar vieną akibrokštą – neteikė jo kandidatūros į užsienio reikalų ministrus, nors, kaip teigiama, V. Landsbergis buvo išreiškęs asmeninį pageidavimą. Maža to: diplomatijos vadovo postas atiduotas partijai nepriklausančiam Vygaudui Ušackui, nuo pirmosios darbo dienos deklaruojančiam tikslą vykdyti vadinamąją „real politic“, ypač santykiuose su Rusija, kas tapo netikėtumu daugeliui konservatorių.
Tad prieš savaitę pasirodęs vadinamųjų „valstybininkų“ ruporo R. Lopatos rašinys, liaupsinantis V. Landsbergį ir akcentuojantis visas problemines vietas, dėl kurių patriarchas kertasi su dabartine konservatorių vadovybe, buvo tikslus šūvis.
Jame vardijama, kad „V. Landsbergis yra vienas iš nedaugelio, kurio kalbėjimas turi savo prasmę ir svorį“, kad gerai žinoma, „kokia ar kokios valstybės nepritartų jo kandidatavimui“, kad jam būnant prezidentu, „Lietuva toliau sieks būti stipri ir svarbi, priešinsis iš Rytų ateinančiam imperializmui“.
V. Landsbergis jau leido suprasti kandidatuosiąs – jeigu prie prezidento rinkimų starto stos A. Valinskas bei socialdemokratų garbės pirmininkas Algirdas Brazauskas, irgi paskelbęs svarstąs tokią galimybę.
Ar vadinamieji „valstybininkai“ turi galimybių įpainioti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ištakų stovėjusį V. Landsbergį į savo žaidimus? Kartą jau taip padarė, įviliodami į fiktyvią socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo sudarytą komisiją V. Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Kelią tokioms manipuliacijoms partijos patriarchu galėtų užkirsti patys konservatoriai, tačiau šioje partijoje, regis, garsiai prieštarauti V. Landsbergiui išdrįstama dar labai retai.