- Apžiūrėjus ekspoziciją, galima matyti, kad vyrauja dvi kryptis: klasikinė, kurios centre – obeliskai ir moderni – su kiek neįprastais sprendimais. Ką manote apie klasikinius Lukiškių aikštės pertvarkymo sprendimus?
- Mano nuomone, dideli, aukšti obeliskai yra atgyvena. Vieno iš tokių sprendimų autoriai idėją pagrindžia kituose miestuose esančiomis vertikalėmis (arch. J. Anuškevičiaus, U. Krušinskienės, R. Puzino, V. Izokaičio projektas - DELFI) Daugelį šio projekto autorių pristatomų užsienio skulptūrų man teko matyti ir negaliu pasakyti, kad būti šalia jų buvo labai jauku. Be to, praktika, kuomet bandoma ,,pernešti’’ kitų miestų skulptūrą į savąjį miestą, yra gana negatyvi. Žinoma, kitų miestų patirtimi remtis yra būtina, tačiau obeliskas yra kiek ankstesnė atminties įreikšminimo forma. Ji dvelkia praeitimi ir senais praeities įvertinimo būdais. Kitas panašus sprendimas (UAB ,,Jungtinės architektų dirbtuvės” projektas ,,Laisvės spindulys” - DELFI), nors ir elegantiškesnės kompozicijos, nepanaikina mano didelių abejonių dėl vertikalios paminklinės kompozicijos tinkamumo. Nesuprantamas ir grindinio – rekreacinės zonos - skaidymas į žaliąją ir danga dengtą erdvę. Tokie sprendimai turėtų įdomiai atrodyti žiūrint į juos iš aukštai, tačiau žvilgsniui iš žmogaus perspektyvos jie atrodo visiškai nesuprantami.
- O ką manote apie kitus, kiek neįprastus, aikštės pertvarkymo sprendimus?
Iš modernesnių projektų horizontaliu skulptūros sprendimu išsiskiria siluetų siena. (Rolando Paleko ARCH studijos ir Tado Gutausko projektas ,,Kelias” - DELFI). Man patinka, kad per šiuos siluetus gali praeiti žmonės. Patinka ir tai, kad dabartinė griežta geometrinė Lukiškių aikštės forma yra suardoma ir paverčiama tikrai jaukia, gamtine erdve su daug žalumos ir fontanų. Įdomus autorių sprendimas izoliuoti Gedimino prospekto erdvę nuo Lukiškių aikštės. Erdvė nuo Gedimino pr. iki paminklinės erdvės tampa savarankiška, tačiau nėra atskirta nuo tolimesnės rekreacinės zonos. Beje, šiame projekte, kiek aš suprantu, rekreacinės zonos pagrindiniu akcentu tampa tai, kas jau ir egzistuoja – Šv. Jokūbo bažnyčia. Šį sprendimą pasirinkę projektai, mano nuomone, tampa pirmaujančiais.
Tikrai intriguoja ir kito projekto mintis (UAB ,,Dviejų grupė” projektas ,,Drobulė” - DELFI). Šis projektas atrodo gyvas ir įdomus, tačiau keliantis nemažai klausimų: kiek tokia įdubusi erdvė yra funkcionali ir jauki. Juk praktika rodo atvirkščiai – jaukesnės vietos būna su vizualumo perspektyva, kylančios į viršų, o ne krintančios apačion. Aiškinamajame rašte projekto autoriai rašo: ,,Nusileidus į aikštę, miestas tarsi išsitrina, nebesimato aplinkinių pastatų. Matosi vien aikštę supantys medžiai ir beribis dangus.” Tiesa pasakius, aš nesu tikras, ar tai yra privalumas.
Išsiskiria ir dar vienas projektas. Aikštės sterilumu, švarumu, ženklų nebuvimu. (M.Maziliausko ir UAB "P.A.R.Y.Ž.I.U.S." projektas - DELFI). Aikštėje lyg ir tuščia, lyg ir ne, nes čia visus ženklus tarsi paliekama susirašyti pačiam žmogui. Visai kaip ir tuščiame popieriaus lape – patys žmonės jį užpildo. Projekto autorių numatoma ,,Vilties koplyčia” taip pat nėra blogas sprendimas. Nemanau, kad Lukiškių aikštė turėtų būti išsaugota tokia, kokia yra dabar. Statinys joje tikrai galėtų atsirasti, ypač kultūrinės paskirties.
- Pagrindinė konkurso sąlyga buvo paversti Lukiškių aikštę rekreacine – memorialine zona su stipriu simboliu Lietuvos kovoms už laisvę. Kokia būtų pagrindinė tokių erdvių ir konkrečiai – skulptūros – funkcija mieste?
- Skulptūros paskirtis mieste – pasakoti istorinį naratyvą, užtikrinantį valstybės identitetą. Pirma, pasižiūrėjęs į skulptūrą žmogus perskaito visuomenės ir valstybės istoriją. Antra, supranta, kaip valstybė ar visuomenė tą istoriją rašo ir vertina.
Labai svarbu, kokiu būdu visuomenė pasakoja savo istoriją. Istoriją galima rašyti monumentaliai, tačiau tokie rašmenys bus visiškai negyvi ir nefunkcionalūs. Jie tik pasakos istorinį mitą, tačiau pati erdvė nebus gyva. Taigi, šiandien jau bandoma muziejines erdves derinti su rekreacinėmis zonomis, kad tai būtų ne tik negyvi istoriniai pasakojimai, memorialai blogąją šio žodžio prasme, bet kad tai būtų zonos, kuriose žmonės galėtų ilsėtis. Tai reiškia, kad pagrindine užduotimi tampa klausimas, kaip memorialinę funkciją ir atminties vietas paversti gyvomis dabartyje.
- Vis dėlto, atsiribojant nuo konkrečių projektų, kokią Lukiškių aikštę norėtumėte matyti Jūs?
- Prisimenu Vilniaus universitete rengtą diskusiją, skirtą kultūrinei atminčiai ir jos fiziniams ženklams. Diskusija vyko kaip tik tuomet, kai Lukiškių aikštės konkursas buvo tik prasidėjęs. Diskusijoje išryškėjo dvi skirtingos nuomonės. Viena iš jų akcentavo memorialinę Lukiškių aikštės paskirtį. Kaip suprantu, būtent į šią žmonių grupę atsižvelgus buvo paprašyta visų konkurso dalyvių iliustratyviau akcentuoti kančios aspektą. Aš nesutinku, kad taip tiesmukiškai reikėtų vaizduoti kančią. Tai nėra raudų aikštė ir ja neturėtų būti. O laisvė nebūtinai turi sukelti neigiamas emocijas.
Nesuprantamos konservatyvesnių žmonių baimės. Pavyzdžiui, Vašingtonas. Šiame mieste irgi stovi didelis obeliskas, aplink kurį yra milžiniška alėja. Ten žmonės puikiausiai linksminasi – žaidžia futbolą ir pan. Suprantama, Lukiškių aikštė yra mažesnė erdvė, todėl galbūt konservatyvesni žmonės nelabai įsivaizduoja, kaip memorialinėje erdvėje būtų galima žaisti futbolą. Mano manymu, galimybė miesto aikštėje užsiimti įvairiausiomis veiklomis, net ir žaisti futbolą, nesumenkina erdvės memoriališkumo. Priešingai.