Pasaulis kaip kovos scena
Geopolitikoje teritorija, kurioje įsikūrusi dabartinė Rusija, laikoma išskirtinės svarbos zona. Manoma, kad ši erdvė yra pasaulio šerdis, o valstybė, kontroliuojanti šią šerdį, valdo geopolitinę pasaulio padėtį ir vadinamąją pasaulio salą – Europos, Azijos ir Afrikos žemynus.
Šerdį, dažnai vadinamą tiesiog heartland’u, juosia vidinis žiedas – Vakarų ir Vidurio Europa, dalis Rytų Europos, Artimieji ir Vidurio Rytai, Indija, Indokinija ir Kinija. Savo ruožtu vidinis žiedas yra juosiamas išorinio žiedo, kurį sudaro jūrinės valstybės, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, Japonija Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija.
Vienas didžiausių geopolitikos atstovų anglų geografas Halfordas Mackinderis pasaulio istoriją tarė esant nuolatine kova tarp jūrinių valstybių bei pasaulio šerdies. Vidinis pasaulio žiedas, kuriame savo nelaimei yra įsikūrusi ir Lietuva, yra laikomas nuolatine konflikto erdve, nes dėl šio žiedo užvaldymo nuolat kaunasi jūrinės ir kontinentinės valstybės.
H. Mackinderio nuomone, svarbiausias Vakarų valstybių, pirmiausia Didžiosios Britanijos, tikslas turi būti šerdies valstybės – Rusijos – ekspansijos stabdymas į Vakarų Europą. Pagrindinis būdas tai daryti – Rusijos priešinimas su pagrindine vidinio žiedo valstybe Vokietija.
„Anglija vykdo salos geopolitiką, ji yra ir Europa, ir ne Europa. Anglų tikslas, kad tiek Europoje, tiek pasaulyje Rusija ir Vokietija nesusitartų dėl įtakos sferų. Jas reikėjo sukiršinti. Esmė ta, kad tarpusavyje kovotų du heartland’ai“, - britų interesus Vidurio ir Rytų Europos regione apibūdino E. Motieka.
Siekė supriešinti rusus su vokiečiais
Kaip DELFI pasakojo istorikas, politikos bei geopolitikos ekspertas E. Motieka, prieš Pirmąjį pasaulinį karą visa Vidurio ir Rytų Europa buvo valdoma trijų galybių – Rusijos, Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos imperijų. Įtakos sferos Europoje buvo beveik pasidalintos, nerimo ženklus rodė tik vokiečiai, kurie save suvokė kaip Europos šerdį, tad neslėpė vilčių išplėsti įtakos savame žemyne bei įgyti kolonijų užjūryje.
Anot E. Motiekos, britų interesas buvo sukiršinti rusus su vokiečiais, kad šie kovotų tarpusavyje ir neieškotų kliaučių kitur. Šiam tikslui ir buvo pasitelktos atgimstančios Vidurio ir Rytų Europos tautos.
„Iš karto galima atsekti tokią įvykių seką: nuo pat 1910-1914 m. Anglija pradėjo stimuliuoti Vidurio ir Rytų Europos valstybių kūrimąsi – buvo einama link valstybių susiformavimo. Britai buvo pirmieji, kurie organizavo konferencijas, rėmė emigrantus, tų tautų politikus. Amerika irgi šiek tiek rėmė, be ji rėmė savo tautinę liniją – tai yra emigrantai padėdavo tautoms, iš kurių būdavo kilę, o anglai vykdė galingą valstybinę politiką“, - pasakojo mokslininkas.
Kaip pavyzdį E. Motieka pateikia Berne, Lozanoje ir Stokholme organizuotas lietuvių konferencijas, kuriose, kaip žinoma, iš pradžių buvo deklaruojamas autonomijos siekis carinės Rusijos sudėtyje, vėliau pareikšta, kad Lietuva niekada negrįš į šios imperijos sudėtį, protestuojama prieš vokiečių okupaciją, o, galiausiai, 1916 m. birželio 27-29 d. Antroje lietuvių konferencijoje Lozanoje bei tuo pa metų vykusiame Pavergtų tautų kongrese išsakytas politinės nepriklausomybės reikalavimas.
Maža to, lietuvių išeiviai aktyviai susitikinėjo ir su britų pasiuntiniais, o Didžiosios Britanijos pasiuntinybė Berne visas žinias pranešinėjo britų užsienio reikalų žinybai. Kaip vieną aktyviausių išeivijoje dirbusių lietuvių E. Motieka įvardija Juozą Gabrį-Paršaitį, kuris 1911 m. Paryžiuje įkūrė Lietuvių informacijos biurą ir dalyvavo Tautų kongrese Londone, kur įteikė memorandumą apie lietuvių tautos būklę caro priespaudoje.
„Valstybės sukuriamos ne iš karto. Pradžioje tai būna koks nors partijų konglomeratas, po to susidaro partinė sistema, po to formuojasi politinė sistema, gaunama autonomija ir taip toliau. Anglija labai aktyviai veikė ir ji buvo pirmoji. Prancūzija vėlavo, Rusija dar labiau vėlavo, o anglai jau 1912 m. veikė labai aktyviai”, - DELFI pasakojo E. Motieka.
Pasak jo, britų politika davė savo vaisius: du heartland’ai susipjovė – Vokietija ir Rusija ėmė kovoti tarpusavyje, vėliau vokiečiams pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare tarp vadinamosios Europos šerdies (Vokietijos) ir pasaulio šerdies (tuometinės sovietų Rusijos) susikūrė buferinė zona – nepriklausomų valstybių juosta, dėl kurių buvo nuolat konkuruojama.
„Tai tarsi amžinas užsiėmimas Vidurio ir Rytų Europos tautų problemomis“, - britų politikos rezultatą įvardijo mokslininkas.